Kol bus karų, kol gyvuos sistemos ir organizacijos, remiančios militarizaciją, žudynes ir siekiančios pasipelnyti konfliktų metu, visada išliks prieš jas nukreiptų judėjimų.
Oficiozinė žiniasklaida atakavo Rumunijos gyventojus, brukdama jiems aktyvistų kaip vėjavaikių, teroristų, chuliganų ir paprastų rumunų priešų, atvykusių nusiaubti miesto, įvaizdį. Visa tai – sufabrikuotas absurdas, didžioji masinės žiniasklaidos dalis niekada net nebandė ieškoti informacijos protestuotojų šaltiniuose.
Vietinė valdžia jau kelis mėnesius siekė įbauginti visus, galinčius dalyvauti protestuose. Žmonės įvairiuose Rumunijos kampeliuose buvo stebimi, jiems buvo skambinama ir pas juos atvykdavo įvairūs teisėsaugininkai. Kadangi tai – visuotinė praktika, neseniai teisėsaugininkai išplėtė represijas iki maksimumo.
Buvo represuojami žmonės iš kitų šalių, norintys kirsti Rumunijos sieną. Daugeliui iš jų be legalios priežasties įvažiuoti į šalį buvo neleista. Likus kelioms dienoms prieš susitikimą daug aktyvistų buvo stabdomi ir patyrė policininkų priekabes, bet tokia policijos kontrolė taip pat įvairiai veikė eilinius piliečius.
Represijos pasiekė apogėjų balandžio 2, kai žandarmerija (specialios pajėgos) brutaliai šturmavo patalpas, kuriose gyveno, rinkosi ir įvairiuose renginiuose dalyvavo aktyvistai. Legaliai išsinuomotos patalpos buvo kratomos be perspėjimo. Agresija buvo neteisėta. Žandarai elgėsi brutaliai, tiek fiziškai (spardė, mušė žmones, naudojo dujas), tiek psichiškai (šūkavo homofobiškus, ksenofobiškus, rasistinius šūkius). Buvo daug sumuštų, bet keletas patyrė sunkias traumas. Tai buvo desperatiškos, bet nesėkmingos Rumunijos valstybės pastangos stabdyti protestus.
Tai, kas įvyko po to, buvo nulemta tiek judėjimo reakcijos, tiek oficiozinės žiniasklaidos, pripažinusios piktnaudžiavimus jėga, veiklos vaisius. Likusieji laisvi protestuotojai kartu su žmogaus teisių organizacijomis ir teisininkais inicijavo spontaniškas eitynes, nukreiptas prieš represijas, ir piketus prie policijos nuovadų. Daugelyje kitų šalių vyko manifestacijos prie Rumunijos ambasados. Pastebėjusi reakcijas Rumunijos valstybė susilpnino savo pozicijas. Po dešimties valandų visi aktyvistai buvo išlaisvinti, o aktyvistų patalpos užimtos iš naujo.
Net jei negalima visiškai patikėti geromis masinės žiniasklaidos intencijomis, aišku, kad tai buvo rimtas žingsnis į tikslesnį tikrų antikarinio judėjimo tikslų nušvietimą.
Svarbu pažymėti, kad akcijose ir protestuose Bukarešte dalyvavo ir karo priešininkai iš kitų šalių – karai nėra vien tik vietinė problema. Judėjimas neturi šeimininkų ar lyderių, joks asmuo ar asmenų grupė negali būti apkaltinta ar prisiimti atsakomybę už organizuojamus protestus. Ypač svarbu pabrėžti, kad įvykiai Rumunijoje bus atidžiai stebimi tarptautinio judėjimo. Rumunijos valdžia privalo žinoti, kad bet kokie bandymai represuoti Rumunijos aktyvistus nesibaigs be stiprios tarptautinės bendruomenės reakcijos. Solidarumą sustiprino mūsų patirtys Bukarešte, jis ir toliau bus stiprinamas.
Apibendrinant galima pasakyti, kad nepaisant didžiulių represijų aktyvistams pavyko surengti keletą viešų renginių ir pastebėti, kad dauguma Bukarešto gyventojų remia antikarines idėjas – jie mus sveikino kiekviename žingsnyje. Mums tai – ženklas, kad Rumunijos visuomenėje nėra konsensuso dėl NATO, militarizmo ir net dėl valstybės kišimosi į socialinius santykius. Daug žmonių valdžios veiksmų atžvilgiu buvo nusiteikę priešiškai ar bent jau kritiškai. Galima paklausti: jei tiek rumunų nusiteikę kritiškai, kodėl jie neišėjo į gatves pareikšti nuomonės? Atsakymas aiškus: valstybė sukūrė baimės ir teroro atmosferą, primenančią Rumunijos gyventojams laikus iki 1989 metų gruodžio.
Mes Bukarešte parodėme, kad, nekreipdami dėmesio į griežtas represijas, tęsime pasipriešinimą.
Jie gali perlaužti mūsų kaulus, bet ne idėjas.
Antikariniai protestai tęsis!
Anarchija.lt
