Visai neturiu pinigų. Paskutinius, kuriuos turėjau, išleidau alui, ir dėl to visai nesigailiu – kam man tie pinigai, jeigu nusprendžiau gyventi linksmai ir laisvai? Na chuj reikalingi. Kuo mažiau pinigų, tuo mažiau problemų. Nėra pinigų, nėra už ką gerti. Nėra už ką gerti, vadinasi, nėra ir pagirių. Visais atžvilgiais įžvelgiu vien privalumus. Neišsipisinėju – gerti visai nenoriu.

Dar neseniai turėjau visai padorų darbą viename laikraštyje, bet kuo ilgiau jame dirbau, tuo mažiau laiko likdavo gyventi. Ir koks ten gyvenimas – vien ardavau kaip Sizifas. Pavargęs, susiplukęs, užsipisęs iki negaliu. Buvau piktas ir viskuo nepatenkintas, nors mano banko sąskaitą kas mėnesį papildydavo išgyvenimui pakankama pinigų suma.

Tada ir nusprendžiau: geriau jau elgetausiu, bet gyvensiu laimingai. Ir nuo tos akimirkos tam laikraščiui neparašiau nė eilutės. Bybį dėjau, – mintyse tariau, – kaip nors prasisuksiu, juk ne puodas ant kaklo, o galva. Buvo ir blogiau, išgyvensiu. Badauti teko dar vaikystėje, tad manęs tai jau neišgąsdins. Viduje kirbėjo vienintelis instinktas: laisvės, duokit laisvės, blet, nes kitaip na chuj čia gyvent. Negalėjau ilgiau pakęsti savo darbo, to amžino tyčiojimosi iš manęs. Todėl ir nusprendžiau – na chuj darbą, aš noriu būti laisvas ir laimingas.

Dabar miegu iki vidurdienio, rūkau kontrabandines cigaretes, kuriomis sušelpia artimieji, per dienas skaitau man patinkančias knygas, žaidžiu su draugais kortomis, apskritai paėmus, gyvenu tiesiog nuostabiai ir nė neketinu kartoti savo klaidų. Kaip sako viena gera mano draugė, dar niekas Lietuvoje nemirė iš bado. Reikia manyti, ir aš nemirsiu. Valgau mažai, mano tikrasis maistas yra literatūra, o jos – pilnos bibliotekos.

Su džiugesiu stebiu žmones, einančius į darbą. Man jie visi atrodo apgailėtinai. Dirbkit, dirbkit, – tyliai sau kartoju, – dirbkit, kad išlaikytumėte tokius, kaip aš. Kad mokėtumėte už mane darbo biržai, ligonių kasai, o jei reiks – ir už invalidumą mokėsit (juk aš neketinu gailėti jūsų prakaito, ir apskritai – eikit jūs visi na chuj, nei aš jums rūpiu, nei jūs man).

Tikra tiesa – aš esu parazitas, bet tai vienintelis tikrai padorus egzistencijos būdas kapitalizmo sąlygomis. Neketinu vergauti ir atsisakau būti „normaliu“ žmogumi vien dėl to, kad būčiau vadinamas „tokiu, kaip visi“. Pisau aš tą jūsų normalumą! Mane vemt verčia normalūs žmonės.

Turiu pasakyti ir tai, kad dar niekada tiek daug nesijuokiau. Kaip viskas atrodo juokinga, kai pasiunti pasaulį velniop ir imi gyventi savo malonumui. Dingsta bet koks susireikšminimas, arogancija ir noras rasti „vietą po saule“. Nereikia jokių vietų, nereikia galvoti apie ateitį, išvis nereikia nieko galvoti, nes gyvenimas pats sugalvoja, kaip viskas turi būti.

Reikia veikti. Svarbiausia – nusimesti grandines, kurios neleidžia būti žmogumi. O tos grandinės – tai mūsų baimė išsiskirti, būti atstumtiems visuomenės ir t.t. Tegul užsipisa visa visuomenė, aš nekreipsiu į ją dėmesio.

Blet, galvoju, visą gyvenimą dirbau ir nieko neuždirbau, bet kažkam tikriausiai sukroviau tikrai nemažai šlamančių. Ne, taip toliau tęstis negali. Juo labiau, kad nesu joks žurnalistas ir niekada nebūsiu. Aš – menininkas. Mano naują romaną atmetė beveik visos leidyklos, bet atsirado viena, kuri sutiko jį išleisti. Skandalingą manifestą už laisvę vis dėlto išleis! O, kaip aš džiaugiausi – spjūvis į veidą viskam bus publikuotas! Nuo šiol vieninteliai mane dominantys dalykai bus laisvė, literatūra, rašymas ir maištas. Velniop visa kita. Nes visa kita yra šlykštu.

Įdomu, ar kas nors supranta, kaip bjauru yra rašyti laikraščiams tuos banalius dalykus? Juk ne žurnalistas, o redaktoriai nustato, ką turi rašyti. Jie viską subanalina, priverčia tave išsižadėti savęs ir tapti kompiuteriu, kuris tenkina nevispročių auditoriją kvailais tekstais. Jokios laisvės – vien kančia. Šleikštulys. O dabar bent jau galiu aprašinėti savo nuotykius ir rašyti taip, kaip man patinka. Nereikia prie nieko taikytis, niekam pataikauti, – vienas malonumas.

Suprantu, jog tokie kaip aš erzina „padorius“ piliečius, ir labai gerai kad taip yra. Nekenčiu padorių piliečių ir tikiuosi, kad dar ilgai gyvensiu, kad kuo daugiau juos erzinčiau ir iš jų tyčiočiausi. Pisau padorius piliečius!

Gal net mesiu rūkyt, kad tik kuo ilgiau pasimėgaučiau šituo erzinimu. Na ir kas, kad esu šiukšlė, valkata, – užtat nebijau prisipažinti. Nebijau pripažinti ir to, kad man nereikia kitų žmonių palaikymo ir pritarimo. Esu individualistas. Gyvenu pats sau ir dėl savęs. Visa kita nėra taip svarbu. Svarbiausia, kad būčiau laisvas ir galėčiau garsiai ištarti: eikik jūs visi na chuj.