Konstitucija man primena senovės mąstytojo veikalą. Beveik visi girdėjo, kad toks veikalas kadaise buvo parašytas, kai kas net jį skaitė, bet niekas tuo, kas ten parašyta, tiesiogiai nesivadovauja. Na, ir nepeikia atvirai, ir net kartais pagiria – atseit išmintingai žmogus parašė. Beje, žodį „tiesiogiai“ pavartojau ne šiaip sau, nes reikėtų skirti, kas parašyta originale ir kas pateikiama įvairių interpretatorių.
Kartais tenka pavartyti LR Konstituciją vien tik tam, kad įsitikinčiau, ar tikrai neatsirado kokių nors slaptų pataisų, kurios buvo parašytos nematomu rašalu, išryškėjančiu tik po kelerių metų. Perskaitau 25-ąjį straipsnį. Parašyta: „Žmogus turi teisę turėti savo įsitikinimus ir juos laisvai reikšti. Žmogui neturi būti kliudoma ieškoti, gauti ir skleisti informaciją bei idėjas. Laisvė reikšti įsitikinimus, gauti ir skleisti informaciją negali būti ribojama kitaip, kaip tik įstatymu, jei tai būtina apsaugoti žmogaus sveikatai, garbei ir orumui, privačiam gyvenimui, dorovei ar ginti konstitucinei santvarkai.“
Puolu džiaugtis, kad tuoj išeisiu ir pasakysiu viešai bei nekliudomai, kas ant širdies susikaupė. Na, gal ne viską išsakysiu taip, kaip norėtųsi, nes už chuliganizmą baudžiama. Ir dar pasikviesiu 9 draugus, kurie jau turi savo įsitikinimus ir nori juos „laisvai reikšti“. Ir tinkama vieta yra – prie pastato su dėmėtais veidrodiniais langais.
Opa... Pasirodo, kažkam iš mūsų teks laisvai reikšti įsitikinimus atskirai, nes kitaip teks gauti leidimą reikštis. Na tiek to, vienas lai reiškia įsitikinimus greta neveikiančio fontano, o visi kiti – kiek atokiau. Opa... Taigi pasirodo, prieš reiškiant įsitikinimus reikia atsimatuoti 70 m sanitarinę zoną (Toks reikalavimas nurodytas matyt tam, kad įsitikinimų koncentracija aikštėje neviršytų įsitikinimų koncentracijos pastato viduje. Nors tuomet kodėl tik 70 metrų? Žinant, kokie stiprūs yra pastato gyventojų įsitikinimai, visai būtų logiška nustatyti artimiausią „laisvo reiškimosi“ vietą kažkur ties Ventės ragu...)
Ir štai tada supratau, kokie išmintingi žmonės parašė LR Konstituciją. Ak, kaip galėjau nepastebėti, kad laisvas minčių reiškimas negali trukdyti privačiam gyvenimui. Visiškai teisingai – sėdi rimti vyrai ir moterys, svarsto, ar vertą išgrūsti velniop vieną iš saviškių, ar dar palaukti (dažnai sprendžia labai privačiai). O kur dar kasdieniai rūpesčiai dėl padėjėjų, automobilių, šviesoforų, šūdvabalių (ogi visai įdomi diskusija vyko, ar šūdvabalis gėles pievoje mato, ar ne). Akivaizdu, kad mes jiems trukdysime su kažkokiais savo įsitikinimais.
Na gerai, velniop tą pagrindinį įstatymą. Darome „kaip priklauso“ – rašome, prašome, laukiame, toliau laukiame, dar laukiame, vis dar laukiame, pagaliau skaitome, stebimės. Pasirodo, laisvai reikšti savo įsitikinimus iš esmės galima, bet tik ne ten, kur nori, ir ne tuomet, kada nori. Ir apskritai prašymas surašytas ne taip ir ne tam atiduotas, o reikiamą parašą gali suregzti tik tas valdininkas, kuris šiuo metu yra komandiruotėje (iš jos grįžęs, jis tučtuojau išeis atostogauti).
Na, bet galima sutikti su iš anksto parinktomis laisvo „įsitikinimų reiškimo“ vietomis. Ir vaizdas gražus, ir vietos daug, ir niekam netrukdai, ir niekas tavęs nemato, ir niekas negirdi, ir apskritai nafig (teatleidžia kalbininkai) niekam nereikalingas. Trumpiau tariant, tu gali nustatytu laiku ir nustatytoje vietoje užsiiminėti pilietiniu onanizmu ir tuo metu nuolat jausti vis stiprėjančias valdžios frikcijas savo išangėje.
