2010 metų gegužės 7-8 dienomis Vilniuje „Baltic Pride“ renginiai, pažymintys homoseksualių, biseksualių ir transeksualių (LGBT) žmonių lygybės svarbą. Buvo surengta tarptautinė žmogaus teisių konferencija, fotografijos parodairfilmų festivalis, o viską vainikavo gegužės 8-osios eitynės „Už lygybę“. Eitynių tikslas – išreikšti viltį pokyčiams visuomenėje, atkreipti dėmesį į homoseksualų diskriminacijos problematiką.

Nors A. Kubilius yra pasakęs, jog Lietuva tolerantiška kaip Skandinavija, tačiau realybė „kiek“ kitokia – pasak statistikos,  8-iems iš 10 Lietuvos gyventojų atrodo, kad homoseksualumas yra iškrypimas, liga ar ištvirkimas. Homoseksualai neturi elementarių žmogaus teisių – jie diskriminuojami visuomenėje, negali susituokti, naudotis socialinėmis garantijomis. Juk santuoka būtų socialinis sąžiningo dviejų asmenų bendro gyvenimo garantas, užtikrinantis, kad tavo sugyventinis tavęs neapgaus, nepavogs kartu užgyvento turto. Santuoka užtikrintų ir išlaikymą nelaimės atveju – jei kas nors atsitiktų partneriui. Tačiau žinant homoseksualų padėtį, apie teisę į santuoką Lietuvoje kalbėti dar labai anksti.

Tačiau ne visi mano taip kaip aš. Štai kunigas bei disidentas J. Valatka teigia, jog „Nei Briuselis, nei mistiškoji Europa man neįrodys, kad analinė anga iš prigimties tinka lytiniam aktui, nes kai kam ta anga, kiek iš gydytojų žinau, paskui pradeda neišlaikyti to, kam ji prigimties skirta“. Į akis krenta įdomi kunigo krikščioniška meilės koncepcija, kai virš visų jausmų iškeliamas lytinis aktas ir tai, kaip jo metu siekiama fizinio pasitenkinimo.

Į pagalbą bendraujantiems su aukštesniomis būtybėmis (su tomis, kurių kiti nemato ir negirdi) ateina ir įvairūs tautiškumo ir patriotizmo fanai. Kovo 29 dieną įvyko nusiteikusių prieš homoseksualus mitingas, kuriame dalyvavo tokie tautos numylėtiniai kaip S. Buškevicius, M. Murza, P. Gražulis ir monsinjoras A. Svarinskas. Mitingo organizatoriai – Edmundas Girskis, Miglė Nargėlaitė ir Mindaugas Valaitis. Kaip ir tikrame proteste už žmogaus teises, šiame puikavosi stilizuotos svastikos, plakatai su įžeidžiais žodžiais ir t.t.

Monsinjoras A. Svarinskas paskelbė gėjams džihadą – jis teigė, jog „ kova bus garbinga, šventa, bet ilga“, be to, „gal teks nukentėti arba žūti, tačiau tai neturi reikšmės – reikia apginti Lietuvą“.

Iš tiesų, žiūrint į tuos visus prieš gėjus nusiteikusių asmenų protestus, aš ilgai nesuprasdavau vieno dalyko – ko čia parintis?  Na, esi heteroseksualus, tą žinai, tad argi tau ne tas pats, ką anie su vaivorykštės vėliavomis daro? Juk jie tau savo orientacijos nekiša, tau nieko blogo padaryti neketina, o čia tiek neigiamų emocijų... Mano požiūris į protestuotojus pasikeitė, kai iš jų išgirdau frazę „Eisiantys į gegužės 8 d. planuojamas homoseksualų eitynes pavirs homoseksualais“. Pavirs homoseksualais?

Patyrinėjus kitų protestuotojų pasisakymus pasidarė akivaizdu, jog jie įsitikinę, jog homoseksualizmas – tai liga, ir jie akivaizdžiai bijo užsikrėsti! Aš esu heteroseksualus ir man net klausimas nekyla, ar pamatęs du susikibusius rankomis vyrukus galiu tapti homoseksualu, o jiems matyt kyla!?

Tarptautinėje medikų bendruomenėje ilgai egzistavo dvi homoseksualizmo kilmės hipotezės. Pirmoji teigė, jog homoseksualizmas – tai psichinis sutrikimas. Šiam požiūriui pradžią davė vokiečių mokslininko Richardo Freiherro von Krafft-Ebingo darbas „Psychopathia Sexualis“, kuriame jis bandė nagrinėti homoseksualumo kilmę. Tačiau 1973 metais Amerikos Psichiatrų Asociacija pašalino homoseksualumą iš psichinių sutrikimų sąrašo, teigdama, jog „homoseksualumas neįtakoja asmens sveiko proto, psichinio stabilumo, patikimumo, bendravimo, socialinių ar profesinių gabumų, taigi tai nėra psichinis sutrikimas“. Netrukus tą pačią poziciją priėmė ir Amerikos Psichologų Asociacija, taip pat buvo ištirti atskiri psichiniai sutrikimai, iki tol klaidingai sieti su homoseksualumu. Netrukus šiuo pavyzdžiu pasekė ir kitų šalių psichiatrų organizacijos.

Dar didesnį perversmą sukėlė 2006-2008 metų genetiniai tyrimai, kurie atskleidė homoseksualų ir heteroseksualų genetinius skirtumus. Buvo iškelta hipotezė, jog homoseksualumas netgi visiškai nėra pasirinkimas ir nėra psichologinis dalykas – homoseksualumas yra įgimtas.

Tačiau svarbiausia netgi ne homoseksualumo kilmė. Svarbu tai, jog dar 1972 metais, kai homoseksualumas buvo laikomas psichiniu sutrikimu, psichologas George‘as Weinbergas išleido knygą „Visuomenė ir sveikas homoseksualas“, kurioje aptarė naujo tipo psichologinį reiškinį – homofobiją. Homofobija – tai tam tikras (psichologų dar neklasifikuotas) reiškinys, kai vaizdai, mintys ar pan. apie homoseksualumą žmogui pradeda kelti baimę, kartais virstančią neapykanta ar net isterija.

 Šio reiškinio šaknys labai įvairios. Kartais žmonės tiesiog yra prigąsdinami valdžios ar religinių lyderių (kitokio tipo valdžios), o kartais homofobija išsivysto dėl visuomenės spaudimo. Tačiau ypač stiprus rezonansas sukeliamas, kai homofobiškoje visuomenėje atsiduria homoseksualas, kuris nuo mažens yra tikinamas, jog homoseksualumas – tai psichinis sutrikimas ar nuodėmė. Paprastai toks asmuo yra pasimetęs savo tapatybėje, sutrinka jo vystymasis, tai gali privesti prie psichinių sutrikimų arba net savižudybės.

Besislepiantys ir „save neigiantys homoseksualai“

7-ajame dešimtmetyje LGTB žmonės pastebėjo, jog nemažai aukštų valdžios pareigūnų slepia savo seksualinę orientaciją (tarp jų ir itin aršūs „antigėjai“), ir pradėjo naudoti „outing“ („iš pogrindžio į gatves“ – „out of the closets, into the streets!“) taktiką – ėmė reikalauti, kad homoseksualūs asmenys atvertų savo orientaciją, o neatsivėrusių atvėrimas tapo visos homoseksualų bendruomenės atsakomybe.

Taigi prasidėjo linksmasis demaskavimo procesas. Geriausi šio proceso atvejai yra susiję su JAV senato ir kongreso nariais. Ne visada „outingas“ buvo sėkmingas – kartais gautus duomenis tiesiog atsisakydavo viešinti žiniasklaida, kitais atvejais „pagautieji“ asmenys, pvz., konservatorius Edwardas Schrockas, nebekeldavo savo kandidatūrų į užimamus postus. Kartais įvairūs „kovotojai su pederastija“ patys „papuldavo“. Klasiškas to pavyzdys – senatorius Larry Craigas, kuris 2007 metais buvo suimtas oro uosto tualete už seksualinį priekabiavimą prie vyrų.

Bandyta ši taktika ir Lietuvoje. Pirmą kartą – prieš gerą dešimtmetį „Vakaro žiniose“, o prieš keletą metų žurnalistas Vaidotas Žukas radijo laidoje mėgino paviešinti tuometinę eurokomisarę Dalią Grybauskaitę. Abu atvejai nepavyko, kadangi buvo viešinami žmonės, niekad nereiškę homofobinių pažiūrų ir nepasižymėję kaip aršūs marginalinių visuomenės grupių engėjai. Ką padarysi.

Taigi grįžkime prie temos – 2010 metai, Vilnius, homofobų mitingas, kurio dalyviai pasiryžę mirti kovoje prieš homoseksualų eitynes (iš tiesų eitynėse dalyvaus ne tik homoseksualai, tai eitynės už žmogaus teises, tačiau kaip sako liaudies išminti – „baimės akys aklos“.

Štai, pavyzdžiui, viena iš mitingo organizatorių – „Romuvos” atstovė Miglė Nargėlaitė – piktinosi gydytojų išvada, kad homoseksualumas – ne liga. Ji teigė, esą užmokėjus specialistams, ir vėžį galima pripažinti ne liga. Nuo jos neatsiliko ir Edmundas Griskis. Pokalbyje su slaptai.lt žurnalistais pasirodė, kad jis net nežino, kas tiksliai vyks gegužės 8 dieną – iš kažkur jam pasivaideno homoseksualų paradas. Lygiai taip pat jis parodė turįs mažai žinių apie visą programą („kiek žinau, ji vadinas...“). Jis teigė, jog šis „paradas“ yra pirmas žingsnis į homoseksualų pseudovertybes ir... homoseksualią kultūrą. Dar labiau šiame interviu pribloškė Miglės homoseksualų palyginimas su kryžiuočiais.

Tačiau tegul šios ir kitos pasiklydusios sielos nesijaudina. Mes jų nesmerkiame, viskas gerai – prireikus jūs galite drąsiai atsiverti: polinkis į intymų bendravimą su tos pačios lyties žmonėmis nėra nei kokia liga, nei joks sutrikimas.

Edmundas Girskis. Berniukų linksmybės 1. Nuotrauka iš asmeninės FB galerijos

Miglė Nargėlaitė. Mergaičių linksmybės 2. Nuotrauka iš asmeninės FB galerijos

Labai įdomūs dalykai dėjosi per eitynes. Kas meldėsi, kas su naciais už barikadų šūkavo. Prieš gėjus susitelkė visa Lietuvos inteligentija – M. Murza, V. Šustaukas, P. Gražulis, K. Uoka bei jų sekėjai.

Išminčių sekėjai stovėjo mąsliais veidais šalia savo vedlių

Išmintingi jų žvilgsniai alino ir vertė raudonuoti žygiuojančius homoseksualus ir juos palaikančiuosius

Išminčius Gražulis savo taikliais, mandagiais bei moksliškais argumentais triuškinančiai griovė visas kovotojų už LGBT teises pozicijas

Protestuotojų plakatai buvo aprašinėti žymių filosofų citatomis ir šūkiais

Lietuvių tautinio centro (LTC) fiureris Marius Kundrotas prisiekė kovoti iki paskutinio neonacių kraujo lašo

 

Akivaizdu, kad į kovą prieš gėjus stojo ir mūsų didžiavyriai Krašto apsaugos savanoriai, nes iš minios pusės į eitynių vietą buvo mestos šios dūminės bombos. Labai tikėtina, kad tai Lietuvos kariuomenės mokomasis (?) sprogmuo.

Na, o kadangi eitynėse nebuvo nei nuogų vyrų, nei homoseksualių lytinių santykių, tai protestuotojai nupiešė savo ateities eitynių viziją – Vilniaus merą, „tratinantį“ Kubilių.

O pabaigai demaskuosiu mirtiniausius homofašių priešus:

Beware. Piktieji gėjai pagrobs tavo vaikus.

Nuotraukos: delfi.lt, gayline.lt ir kleckas.lt

2010 05 10