Kas toks Dmitrijus Kostenko? Jei jūs užduodate tokį klausimą, tai esate baisiai toli nuo kairuoliškumo. Jūs dar paklaustumėt, kas toks Leninas! Skirtumas tarp Lenino ir D. Kostenkos tik toks, kad Leninas gyveno, gyvena ir gyvens… O Kostenko šiaip gyvas ir dar pakankamai jaunas, jam 36. Jam nebuvo ir 30, kai jis pateko į „politinių Rusijos ekstremistų“ sąrašus. Garbinga, ką ir bekalbėt... Tarp kairuoliško jaunimo apie Dmitrijų sklando legendos.

     Kartą „tūse“ prie manęs priėjo Ukrainos anarchistai ir sako: - Pas jus Maskvoj yra toks Dima Kostenko, jis visur vaikšto apsirengęs ilgą odinį paltą, o po juo nešiojasi automatą. Kai prie jo prieina „mentai “ tikrinti  dokumentų, jis juos „verčia“ vietoj.

     Ir iš kur tokie mitai? – nusistebi Dmitrijus, prisimerkęs iš pasitenkinimo. Jam ši šlovė patinka. Neveltui save vadina „Rusijos anarchizmo guru“.

     Savo laiku Kostenko daug reiškėsi, daug kartų buvo areštuotas, specialiosios tarnybos jo namuose nuolat darė kratas, atimdavo kompiuterius, ieškojo uždraustos literatūros, bombų gamybos priemonių ... Spec. tarnybos gerai žinojo, kad Kostenko turi chemiko išsilavinimą, ir kad jis į chemijos fakultetą įstojo specialiai dėl to, kad kuo geriausiai išmoktų chemiją – pagrindinį „bombisto“ mokslą.

     Prieš dešimtmetį Rusijos laikraščiai labai daug rašė apie Dmitrijų ir jo draugus, vieno straipsnio pavadinimą Dima prisimena iki šiol: „Išgama ant išgamos“.

     Dmitrijus pėščiomis išvaikščiojo visą Europą, ten kartu su prancūzų ir vokiečių anarchistais „skvotino“ patalpas ir jo inkstai nuo vakariečių policijos nukentėjo ne mažiau, nei nuo saviškės milicijos. Dabar Dima  aprimo ir skaito paskaitas jauniems Rusijos revoliucionieriams apie „čučche”*. Šiuo metu jo anarchistinė kova tuo ir apsiriboja...

     Pirmiausia, sveikata jau ne ta, antra, laiko revoliucijoms jau nelieka: šeima, darbas dvejose darbovietėse, bet už tai sienoje kondicionierius ir du kompiuteriai ant stalo, o vietoje „konceptualiosios“ žiurkės Dimos bute gyvena storas katinas, mūsų diskusijos metu taikiai snaudžiantis pliušiniame namelyje.

     – Tampi buržujum, broli! Žmona... Kanarėlę liko įsitaisyt. GĖDA!

     – Aš ir akvariumą turiu, ir nedidelę oranžeriją, ir narvelį turiu su balta pelyte, bet tuo užsiima mano žmonelė Liubuška… E. Limonovas teisingai pastebėjo, kad „šeima – tai apgailėtinas monstras“. Ji suėda revoliucionierių, ištempia politinį karį iš kovų arenos. Mane irgi ištempė. Bet aš būčiau paskutinis kiaulė, jei mesčiau šeimą ir vėl užsiimčiau revoliucija. Dabar aš kaip veteranas – pasirodau prieš jaunimą tik įsisukęs į „arafatkę“.

     – Ar yra skirtumų tarp tavo kartos revoliucionierių ir dabartinės kartos?

     – Yra. Šiuolaikinis jaunimėlis labiau disciplinuotas nei mes, į kairiųjų judėjimus atėję 1986-1992 metais. „Perestrojkos“ laikais mes tikėjome, kad viskas pagerės. Mes ėjome tikėdami, kad žinome, kokia pati geriausia visuomenės santvarkos teorija, tikėjome, kad štai, mes žmonėm papasakosime apie anarchizmą, ir visi seks paskui mus... Su tokiu pat tikėjimu į visuomenę ėjo ir vakarietiško sukurpimo socialistai, ir kiti panašūs... Tai buvo ne ideologiniai jausmai, tai buvo naujų laikų jausmas. Mes pergyvenome dvi revoliucijas – 1991 ir 1993 metų, mes matėme, kaip išnyko valdžia, jautėme laisvę, kai eidami miesto gatve nematėme nei vieno milicininko! Laisvės oras mus svaigino! Mes tikėjome, kad revoliucija įmanoma ir mūsų kartoje.
     O jaunimas, kuris į revoliucinį judėjimą ateina šiandien, mato aplink save stabilią visuomenę, kur viskas nusistovėję, kur nėra alkanos minios, aiškių banditų... Natūralu, kad jie nesuvokia mūsų kartos nuotaikų, tarkim, tokių kaip ši: „Štai dabar mitingų laikas, štai tuoj tuoj darbininkai paims valdžią savo gamyklose, štai tuoj tuoj bus proveržis“, jie to dabar nejaučia... Naujieji kairieji ateina ir mato griežtą santvarką, o jų supratimas apie revoliucinę kovą ir veiklą apsiriboja smulkiais žingsniais, palaipsniui, kitaip tariant, smulkių darbelių teorija ir jokių vilčių revoliucijai! 
    Mes buvom naivūs, mes buvom aistringi. Jie (jaunimas) net klaikiam radikalizmui atsiduoda kaip kruopščiam darbui. Bet tai yra ta pati pelkė. Dėl to kasdienio maištininko „darbo“, vaikščiojimo į mitingus ir dalyvavimo visuose renginiuose žmonės nutolsta nuo esmės, jie „lūžta“, kaip ir mūsų karta. Nesakau, kad mūsų karta buvo geresnė, sakau, kad mes esame skirtingi, tik „lūžtam“ vienodai. 

     – O kas traukia sočius gerų tėvų vaikus į kairiųjų radikalų gretas?

     – Tu klysti, kairiųjų tarpe labai mažai elito palikuonių. Yra bohemos elito atstovų, bet tai ne vienas ir tas pats! Viduriniosios klasės atstovų beveik iš viso nėra. Į kairiuosius radikalus žmonės ateina romantizuoti „tarybų“ laikų, nes kai kurie žmonės neprisitaikė prie esamos sistemos,  kartais ir dėl to, kad mergina „nedavė“, o retkarčiais – ir iš mados. Kairuoliškumas visuomet bus madoje, kaip visuomet madoje ekstremalus sportas.:)
     Ne, traukia prie mūsų liaudis, traukia. Netgi aktyviau nei anksčiau! Kadaise studentai tingėdavo net pasirašyti prieš karą Čečėnijoje, o dabar susirenka į paskaitas, kurių temos, pvz., M. Bookchino požiūris „Ar yra alternatyva kapitalistinei globalizacijai“. Aš į tokią paskaitą niekad gyvenime neičiau, o jie – eina! Užsirašinėja kažką. Nesakysiu, kad pribloškia, bet tai pastovu ir viltinga.

     – Tokiais tempais revoliucijos nepadarysi.

     – Oi, kokią dar revoliuciją! Duok dieve, bent paprastą maištą... Iki 1998-ųjų ekonominės krizės Rusijoje dar kokie šachtininkai šalmais barškino, protestavo, bet kai krizė užgriuvo – iškart visi išsibėgiojo savų reikalų tvarkyt. Aš nebetikiu revoliucija.

     – Antiglobalistų sėkme tu irgi turbūt netiki?

     – Galvoju, kad alternatyvų globalizacijai nėra. Tarp kitko, antiglobalistai patys nemėgsta, kai juos vadina antiglobalistais. Jie sako: mes už globalizaciją, tik už kitokią, už tai, kad trečiasis pasaulis nebūtų eksploatuojamas ir visi maisto produktai būtų teisingai paskirstomi, kad nebūtų milijardų viename kontinente ir skurdo kitame. Panašiai taip...

     – Tu sakai, kad kairiaisiais tampa daugiau žmonių nei penkis ar dešimt metų atgal. Tai kuo užsiima mūsų kairieji radikalai, jei ne revoliucijų organizavimu ir teroristinių aktų ruošimu?

     – Darom akcijas nedidelėse galerijose, susirinkimus visokius. Ypatingų manifestacijų nėra. Taip jaunimas po truputį „įsikirtinėja“... Mes jų metais buvom labiau spontaniški, jei būdavo muštynės su milicija, tai jos būdavo stichiškos, o dabar – reikia planuoti!
     Akcijos „Antikapitalizmas” metu jiems (jaunimui), tiesa, nieko nepavyko, nes milicija išmoko dirbti su mitinguotojais. Bet paskutinioji akcija pavyko, žmonės susiorganizavo, paleidom “dūmšaškę”, apliejom asfaltą smirdančiu skysčiu, išvaikėm ir pralaužėm milicijos užkardą! Ir nubėgom gatve neaišku kodėl...

     – Puiki revoliucija išėjo... Tik maža labai. O kaip didelę pradėt? Vis dėlto kairiųjų tikslas – revoliucija. Gal Rusijoj vėl įvyks tikra revoliucija?

     – Defoltas gali pas mus įvykt, finansų krizė, naftų kainos kritimas... visko gali įvykt, tik ne revoliucija. Nes revoliucija – tai projektas. Ji reikalauja, kad iš pradžių būtų sukurtas tvirtas idėjinis ir intelektualinis pagrindas, vėliau tą idėją intelektualai įteigtų masėms, masės palaipsniui tas idėjas įgyvendintų... Ilgas procesas. Visa šalis turi būti apsėsta tokiomis idėjomis!      Dabar mūsų šalis užsiėmusi pinigų darymu ir kitų idėjų nėra. Nėra utopijų, kaip mes kursime šviesią ateitį. Jau prisigyveno iki to, kad mūsų kairiųjų rate ėmė plisti kalbos, kad, maždaug, mums reikia dabar išsėdėti, kaip inteligencija sėdėjo „tarybų“ laikais, nes aktyvius disidentus sodino, o tie, kurie tyliai nuėjo į asmeninį pogrindį ir... tinkamu momentu sugebėjo sukilti, tai jie maždaug yra JĖGA, ir mums taip dabar reikia daryt! Štai toks požiūris! Bet tai ne revoliucija, tai paprasčiausias reformizmas!

     – O kodėl išvis reikalingos tos revoliucijos? Gyvena sau žmonės, eina į darbą, taupo mašinai, ima paskolas... Ko dar reikia?

     – Būtent tai ir nepatinka O tu ar neturi vidinio protesto?

     – Prieš ką? Prieš atlyginimą?

     – Aš nežinau... prieš rutiną, prieš neteisybę kokią nors...

     – O kuo revoliucinė neteisybė geresnė už dabartinio gyvenimo neteisybę?

     – Nežinau. Žodžiais to nepasakysi. Kuo geriau?.. Vidine ugnim, kuri dega sieloj.

     – O tavyje ji dar dega?

     (ilga pauzė)
     – Gęsta… 

     * - Čučche - marksizmo traktavimas Š. Korejoje (angl. juche, rus. чучхе) 

     Su Dmitrijumi Kostenko kalbėjosi A. Nikonovas („Novaja gazeta”)
     Iš rusų k. vertė Vilma Pajuodienė-Fiokla