Pagrindinis guerrilla sodininkystės principas yra rasti nenaudojamą žemės lopinėlį ir slaptai apsodinti jį gėlėmis, daržovėmis ar vaismedžiais. Kad rastum reikiamą vietą, reikia tik apsidairyti – galime panaudoti teritoriją prie geležinkelio, apleisto namo kiemą, stogą, parką ar lopinėlius prie šaligatvių. Tavo augalai gėlių vazonuose gali žaliuoti net visiškai urbanistiniame peizaže tarp supermarketų ar apleistuose žemės plotuose tarp fabrikų.
Tarp guerrilla sodininkų yra ir menininkų, ir kompiuterių programuotojų, pensininkų, moksleivių. Visi jie tiki, kad slaptas sodinimas yra smagus ir ekologiškas būdas atkovoti miesto erdves.
Guerrilla sodininkystė grąžina žemei jos paskirtį. Mes neteigiame, kad pelargonijos pasodinimas betono įskilime atsiradusiame žemės plote prilygsta tokiam maištui kaip zapatistų judejimas, tačiau visgi tai nepaprastai simboliškas veiksmas.
Mes galime išgirsti gandų apie Guerrilla sodininkystę Londone, Toronte ir kitose vietose... Dažnai nakties priedangoje jie sėlina iš rajono į rajoną, siaubdami miestą... gėlėmis. Jų ginkluotė - kastuvai, šaukštai ir plikos rankos. Viena rytą ir tu gali pamatyti savo autobuso stoteleje ar prie reklaminės lentos žaliuojančius augalus.
Tai subtilus protestas prieš viešosios erdves privatizavimą ir prieš reklamas, atsirandačias erdveje, kuri iš tikro priklauso mums.
Kitas pavyzdys - Danijoje 1996-aisiais pačiame miesto centre Kopenhagoje, Nørrebro rajone atsiradęs „Nakties sodas” („Have på en nat”). Daugiau nei 1000 aktyvistų apleistą žemes sklypą per vieną naktį pavertė žaliuojančiu plotu.
Visame tame galime pastebėti ir absurdo elementų - sodinti kažką slaptose vietose, dviračio žibinto šviesoje?.. Tačiau pats sodinimo veiksmas yra tiek pat svarbus, kiek pats augalas.
Mes įprate manyti, kad, jei norime kartu praleisti laiką su draugais, reikia pinigų, tačiau vietoj vartojimo galime sukurti ką nors (kartu). Atskirti nuo gamtos, ciniški ir uždaryti nuobodžios kasdienybės rate, praradome ryšį su visuma ir pačiu savimi.
Pasodinant augalus neįprastose vietose, arba neįprastus akiai augalus kasdieniškose vietose, esame priversti pamatyti juos tokius, kokie jie yra - gražūs, nepakartojami, gyvi. "Taip, kaip mes sėjame sėklas šaligtvio įtrūkiuose, nežinodami, ar jos įsišaknys, ar mirs, nežinodami, kokią įtaką trapios gelės turės ekologijai ar praeiviams, taip mes sėjame puikias idejas žmonių mintyse, nežinodami, kur tiksliai jos nukeliaus, bet tikimės grožio."
Tai miesto nuotykis ant gamtos ir kultūros slenksčio, atsiimant savo laiką ir erdvę, transformuojant urbanistinę dykumą į vietą, kuri aprūpina maistu ir yra GYVA.
Parengė Akvilė