Kovo 11 d. „LNK žinios“ pranešė, kad Vilniuje policijos pareigūnai sulaikė moterį, kuri norėjo susideginti prie Seimo. Šią žinutę išplatinę korporacinės žiniasklaidos kanalai pažymėjo, kad sulaikyta moteris viešoje vietoje vartojo alkoholį ir sukėlė įtarimų dėl psichinės būklės, todėl buvo perduota medikams. Tuo tarpu „Kapitalizmo istorijos muziejus“ pranešė, kad ši moteris – tai nakvynės namuose gyvenanti Danutė Drungytė, kuri prašė išmaldos prie Seimo su vienkartiniu puodeliu ir plakatu, ant kurio buvo užrašyta: „Aš esu priversta pasitraukti iš gyvenimo dėl Seimo sukurtų įstatymų, nes aš negaunu valstybinės 200 Lt pensijos iki šiol.“

Anot kapitalizmoistorija.org: „Liudininkai teigė, jog moteris atrodė psichiškai sveika, tačiau prislėgta blogos nuotaikos ar depresijos, kurią, aišku, sukėlė jos finansinė-socialinė padėtis. Ji teigė jau trečią dieną nevalgiusi, kadangi neturėjo iš ko. Tądien nakvynės namuose, kadangi ji jau buvo smarkiai badaujanti, pasigailėję jos, žmonės nupirko jai vieną kebabą, tačiau ji, žinoma, dėkinga už išreikštą malonę, visgi sako nežinanti, kaip su vienu kebabu pragyventi dar mėnesį.“

59 metų Danutė Drungytė patenka į žiniasklaidos akiratį ne pirmąjį kartą. 2003-2004 m. žiniasklaidoje buvo pasirodę nemažai straipsnių apie šios moters nelaimę – prarastą butą ir dėl to nusižudžiusį vyrą. Trumpai atpasakosime šios moters gyvenimo istoriją.

D. Drungytė gimė Mažeikiuose, Septintosios dienos adventistų šeimoje. Ši bažnyčia sovietmečiu buvo persekiojama, todėl 1962 m. iš D. Drungytės motinos buvo atimtos motinystės teisės, o 3 vaikai atiduoti į internatus. Po trejų metų visa šeima paspruko į Ukrainą. Šioje šalyje D. Drungytė ištekėjo už ukrainiečio, su kuriuo susilaukė sūnaus, o po 12 metų išsiskyrė. 1996 m. ji iš Kijevo sugrįžo į Kauną, čia susipažino su kauniečiu Viktoru Ivanovu. 1999 m. pora susituokė.

2001 m. V. Ivanovas tų buvo įsiskolinęs už komunalines paslaugas apie 5 tūkstančius litų, todėl pinigų neturėję sutuoktiniai nusprendė parduoti dviejų kambarių butą ir nusipirkti mažesnį. Vienos nekilnojamojo turto įmonės darbuotojas pasiūlė V. Ivanovui paskolinti 6 tūkstančius litų skolai padengti. V.Ivanovas pas notarą sudarė sutartį, kurioje savo ranka parašė gavęs minėtus pinigus, tačiau iš tikrųjų jų negavo.

Iš jo buvo priteista skola, kurios atiduoti vyras negalėjo, nes neturėjo pinigų. Per varžytynes pusę jo buto, sumokėjęs 10 500 litų, nupirko tas pats kaunietis, kuris V. Ivanovui neva skolino 6 tūkstančius litų. 2003 metų pabaigoje D. Drungytė išsiskyrė su vyru, bet buvę sutuoktiniai iš buto neišsikraustė. Praradęs viltį per teismą susigrąžinti prarastą buto dalį, 2004 metų rugsėjo 12 dieną V. Ivanovas nusižudė – iššoko iš savo buto balkono.

D. Drungytė vylėsi įrodyti teismui, kad V. Ivanovas apgaule neteko būsto, bet moters ieškinius teismai atmesdavo, nes ji nebuvo pripažinta velionio turtinių teisių ir pareigų perėmėja. 2008 metų vasarą po ilgo teismų maratono kaunietė buvo iškraustyta iš buto ir tapo benamė. Kauno savivaldybėje ji parašė prašymą socialiniam būstui gauti ir persikėlė į Vilnių. Čia D. Drungytė glaudėsi pas pažįstamus, vėliau apsigyveno nakvynės namuose Vilkpėdės g. 12.

Pastarąjį pusmetį ji bent tris kartus kreipėsi į Vilniaus miesto socialinės paramos centrą prašydama vienkartinės pašalpos, tačiau pašalpa jai nebuvo skirta.

Socialinės paramos skyrimo komisijos 2009-08-05 posėdžio protokolo Nr. 17-29-46 priede Nr. 46-1 įrašyta: „Danutė Drungytė, gyvenamąją vietą deklaravusi prie Vilniaus m. savivaldybės. Pašalpos neskirti, nes pareiškėjaiValstybinėje teritorinėje darbo biržoje bedarbio statusas sustabdytas nuo 2009-05-06 iki 2009-07-23.“ Tos pačios komisijos 2009-10-29 posėdžio protokolo Nr. 17-29-55 priede Nr. 55-1 sakoma: „Danutė Drungytė, Vilkpėdės g. 12. Pašalpos neskirti. Kreipiantis dėl socialinės pašalpos skyrimo, bus svarstomas klausimas dėl 1 mėn. socialinės pašalpos skyrimo, nepervedant į socialinę kortelę MAXIMA LT.“ O 2010-01-15 posėdžio protokolo Nr. 17-29-1 priede Nr. 1-1 pažymima: „Danutė Drungytė, gyvenamąją vietą deklaravusi prie Vilniaus miesto savivaldybės, faktiškai gyvenanti Linksmoji g. 129-28. Pašalpos neskirti, nes nepateikė pažymų ar kitų dokumentų, patvirtinančių įvykusią nelaimę, padariusią žalą turtui ar sveikatai dėl ūmios ligos ar operacijos, mokamų medicininių procedūrų, gydytojų išrašytų receptų vaistams, jų pirkimo čekių.“

Į akis krinta ne tik valdžios abejingumas benamės moters skurdui, bet ir ciniškas požiūris į desperatišką jos protestą. Prie Seimo su plakatu atėjusi benamė buvo apkaltinta alkoholio vartojimu ir psichine negalia. Argi tokios nuostatos neprimena sovietmečio, kada nepasitenkinimą valdžia reiškę žmonės buvo laikomi „psichiškai nesveikais“? Šiame kontekste pranašiškai atrodo D. Drungytės žodžiai, rašyti 2003 metais: „Ir nepriklausomoje Lietuvoje mums tenka kęsti tuos vargus, kuriuos kentėjome sovietų Lietuvoje“.