Anarchistės, kaip etinės būtybės, gali tęsti savo vartojimo/gyvenimo būdo protestą tol, kol turės jėgų (aš, pavyzdžiui, ir toliau tęsiu savo donkichotišką kovą iki mirties ar kokio nors kito baigtinumo). Tai normalu. Svarbu stengtis nugyventi gerą gyvenimą, priešintis ir pasakyti „ne” savavališkoms valdžios institucijoms, tačiau tai niekada nebus pakankama jėga, galinti panaikinti kapitalizmą.
Tapti revoliucine jėga nėra visai tinkama anarchisčių funkcija, ji greičiau priklauso nepolitinei dirbančiųjų klasei. Vis dėlto joms paliekama „tikroji” politinė misija, kuri priklauso nuo ekonominių įvykių eigos. Šiuo metu anarchistės pirmiausia turėtų kištis į politines diskusijas siekdamos sugriauti apgaulingą tikėjimą reformomis ir parodydamos, kaip siūlomi sprendimai keičia tik detales, bet palieka esminius socialinius santykius.
Anarchisčių vaidmuo yra panašus į balionų sprogdintojų. Jos turi tapti antiideologijos agentėmis. Jos turi pasakyti tai, ką tiktai jos gali pasakyti. Būtina atsisakyti scenarijų, kuriuos sukurpė kairuoliai bei liberalai – nieko nepasieksime kartodamos elementarius kairuoliškus šūkius. Tiesa, o ne verbavimas turėtų būti lemiamas faktorius. Anarchistės privalo ardyti ir islamo, ir kairuolių siūlomą kovą prieš imperializmą, atsisakyti jų sukurptų nacionalinio išsivadavimo bei valstybinio kapitalizmo turto perskirstymo projektų ir įterpti aiškų pranešimą, atmetantį visas valstybes, religijas bei visų formų nacionalizmą.
Įvairių bezdalių politiniais sumetimais naudojama tolerancija ir pozicija, sakanti, kad „mes neturėtume siūbuoti kairuolių laivo”, reiškia, jog anarchistes jų kairuoliški priešininkai jau buvo palikę nuošalyje. Kritika yra visada geriau nei skylėtas pritarimas. Nieko nepažeisi pareikšdama protingas abejones. Tuo tarpu, dabartinės kompromisinės politinės kovos, kurioms pritaria anarchistės, labai smarkiai apribojo jų pačių veiklą.
Nėra jokių žemiškų priežasčių šūkauti „Šalin JAV, šalin Izraelį, šalin Rusiją!” arba „They say cutback we say fightback”, kai jūs jau suformavote poziciją, pasisakančią prieš visas valstybes ir visas vyriausybes, ir kai išsiaiškinote, jog visus nacionalinius procesus valdo kapitalo judėjimas. Ne tik todėl, kad nėra protinga kartoti tokias banalybes, bet ir dėl to, kad nekvestionuoti jų būtų tiesiog nesąžininga.
Anarchistės turi pasakyti tai, ką gali pasakyti tiktai jos. Svarbu ištikimai laikytis savo teorinių pozicijų ir nepulti stačia galva į tariamo visuomenės nepasitenkinimo vandenis. Net jeigu bus likę tik dešimt ar penkiolika bekompromisių anarchisčių, jos, išlaikiusios savo principus kritiniais momentais, turės didesnį poveikį nei bet kuri vėliavomis mojuojanti aktyvistų falanga ir jų nusivadėjęs „populiarusis” antikapitalizmas.
Anarchistės turi pakirsti tikėjimą visais siūlomais karo, represijų ir pigios darbo jėgos sprendimais. Jos privalo parodyti, kokie netikę yra visi kairuolių siūlomi sprendimai, ir įrodyti, kad nėra tokių jų sprendimų, kurie galiausiai nepereitų į kompromisą su dabartine tvarka. Iš tikro nėra jokių lengvatų, jokios taikos, jokių reformų. Egzistuojanti sistema gali tik intensyvinti produktyvumą – bet kokiomis priemonėmis, apimančiomis ir karą, ir „liaudies vyriausybių” suformavimą.
Pasisakyti prieš visas kapitalizmo formas – to visai pakanka. Ištardamos „Mes norime geresnio pasaulio, kuriame nebūtų to ar ano”, mes jau dalyvaujame jų žaidime. Politikams lengva atsakyti: „Puiku, mes sutinkame, juk dirbame visi kartu”. Tačiau iš tiesų nėra jokio interesų bendrumo – nuo pat savo ištakų klasinė sistema apiplėšia vienus žmones, kad sumokėtų kitiems. Todėl užtenka ištarti „Mes esame prieš visas kapitalizmo formas”. Siūlyti tolesnes detales – ne mums.
Anarchisčių vaidmuo yra negatyvus ta prasme, kad jos siekia sunaikinti visas klaidingas sistemos pertvarkymo viltis, besiremiančias išnaudojimu ir represijomis. Populiarių judėjimų istorija, nuo 1930-ųjų iki „Anti Nazi League“ ir visai neseno „Globalise Resistance“, rodo, kad „žygiavimo kartu“ strategija yra neutralizuojanti jėga, išblaškanti pasipriešinimą kapitalui ir sumenkinanti klasių kovą, kuri dažnai pakeičiama reformistinėmis politinėmis darbotvarkėmis (pvz., „Antifašizmas dabar – revoliucija vėliau“). Visų ideologijų demaskavimas yra be galo svarbus, nes susidarius „revoliucinei” situacijai, pirmiausia ją užvaldyti bandys ortodoksiniai marksistai ir religiniai fanatikai. Todėl nėra jokios prasmės „jungtis” su šiais judėjimais, kurie sieks mus pašalinti susiklosčius palankioms aplinkybėms.
Kita anarchisčių funkcija yra labiau spekuliatyvinė, priklausanti nuo kapitalistinės sistemos žlugimo. Vis aštrėjanti dviguba – finansinė ir ekologinė – krizė atveria plačias galimybes. Tokioje situacijoje antiautoritarinės grupės turi daugiau erdvės reikštis. Dalis žmonių paprastai bando atkurti senas visuomenės struktūras, todėl reorganizacijos laikotarpiu atsiras kritinis momentas, kada paaiškės, ar viskas grįš į kapitalistinį režimą, ar pasuks visiškai kita linkme. Būtent šiuo momentu „teisingų dalykų” sakymas ir darymas turės didžiausią poveikį. Ar nepanašu, kad jis jau atėjo?
