Prieš kelias dienas Lietuvos paslaugų sferos darbuotojų profsąjunga (LPSDPS) išplatino pirmininko A. Posochovo laišką, kuriame pranešama, kad saugos bendrovės „G4S“ darbuotojų profsąjungai šių metų kovo 3 dieną įteiktas oficialus UAB „G4S“ generalinio direktoriaus pasirašytas raštas, jog nuo š.m. balandžio 1 d. nutraukiama kolektyvinė sutartis. Profsąjunga, pasipiktinusi tokiu direktoriaus sprendimu, primena, jog šis atvejis, kai darbdavys nutraukia kolektyvinę sutartį savo iniciatyva, neturi precedento Lietuvoje.
Laiške taip pat informuojama, kad LPSDPS informavo apie UAB „G4S Lietuva“ veiksmus Tarptautinę profsąjungų organizaciją UNI, vienijančią daugiau nei 20 milijonų darbuotojų visame pasaulyje, taip pat bendrovės „G4S“ Europos darbo tarybą, kurios jau rengia palaikymo akcijas. Profsąjunga įspėja, kad yra pasirengusi inicijuoti teisėtą kolektyvinį ginčą, kuris, jei nebus susitarta, peraugs į streiką ir piketus ne tik prie UAB „G4S Lietuva” buveinės ir jos padalinių, bet ir prie bendrovės klientų buveinių (bankų, parduotuvių ir t.t.).
Šitą informaciją paviešino ir Lietuvos profsąjungų internetinis portalas. Mes irgi galėtume apsiriboti tokiu menku solidarumu, bet įvykis reikalauja šiokio tokio komentaro. „Darbo santykių liberalizavimo” politika yra ne tik vienašališkai kapitalo ir jam tarnaujančių valdančiųjų pasirinkta puolimo prieš dirbančiųjų teises ir socialines garantijas politika. Šią politiką, pasirašydami „Nacionalinį susitarimą”, parėmė ir nemažai profsąjungų susivienijimų. Tarp jų ir Lietuvos profesinių sąjungų konfederacija (LPSK). „Nacionalino susitarimo” pasirašymas buvo skaudus smūgis Lietuvos dirbančiųjų teisėms, jų interesų išdavystė. Profsąjungų vadų garsiai deklaruotas atsisakymas kovoti už samdomųjų interesus ir inspiravo tolesnį kapitalo puolimą, nes leido kapitalistams pasijusti nebaudžiamais.
Darbininkus išdavę profsąjungų bosai bando darbininkams meluoti, jog krizės akivaizdoje „bloga taika geriau nei karas”, tačiau pasirašytas „Nacionalinis susitarimas” gina tik profsąjungų viršunėlės privilegijas ir atneša nemenkus finansinius bei materialinius nuostuolius dirbantiesiems. Susitarime deklaruojami valdžios norai „sutaupyti” milijardus reiškia, kad dirbantiesiems už tuos pačius atliktus darbus tokia suma nebus sumokėta.
Ši išdavystė paskatino „socialiai atsakingų“ įmonių vadovus ir savininkus peržiūrėti kolektyvinėmis sutartimis numatytas išmokas dirbantiesiems. Tada ir ėmė plisti „Nacionalinio susitarimo” paskleista žinia – nepratęsta kolektyvinė sutartis „Achemoje”, ji nutraukiama „G4S“ bendrovėje. Šie žingsniai visiškai logiški. Kodėl bosai turėtų mokėti daugiau, jei profsąjungų vadukai už pasiūlytą kavos puoduką demonstruoja sutikimą dirbti už mažesnį atlyginimą?
Demonstruojamas pasirašytas „Nacionalinis susitarimas"
„G4S“ bendrovėje profsąjunga pabandė priešintis, tačiau susilaukė represijų. Bendrovės vadovybė nusipelno paniekos, o persekiojami profsąjungos aktyvistai – solidarumo. Bet sunku padėti tam, kuris bando kovoti klūpėdamas ant kelių. Atsistokit ir pasakykit, kad „Nacionalinis susitarimas”, pasirašytas už jūsų nugarų, neatitinka jūsų interesų. Kad nesijaučiate saistomi šios išdavystės. Tada ir jūsų bendrovės direktoriaus sprendimas nutraukti kolektyvinę sutartį atrodys kiek kitaip, bent jau jo reikšmė bus kitokia. O dabar pagal pasirašytą „Nacionalinį susitarimą” jūs esate romūs avinėliai, kuriems administracija liepia duoti mažiau pašaro, o nepatenkintus grasina išskersti.
Atsisakę „Nacionalinio susitarimo” jūs galėtumėt pareikšti: „Administracija sumažino išmokas ir garantijas, o su nepatenkintais grasina susidoroti, bet mes turime organizaciją (!), mes – ne vergai ir galime priešintis. Administracija mums paskelbė karą – jie žengė pirmą žingsnį, ir dabar mūsų eilė atsakyti.“
Taigi pakilkit visu ūgiu, klūpant ne tik sunku kovoti, klūpant sunku ir burtis. Atsistoję pamatysit, kad turit daugybę galimybių priešintis kapitalistų ir valdžios savivalei. Socialine taika įmonėje labiau suinteresuoti bosai nei dirbantieji. Dabar gi jie paskelbė jums karą.
Galbūt šiandien jie stiprūs, tad stoję į atvirą kovą, jūs pralaimėtumėte. Nežinau, spręsti jums. Bet yra daugybė būdų ir metodų, kurie išbandyti šimtus metų besitęsiančioje darbininkų kovoje. Su stipresniu priešininku galima kariauti ir partizaniniais metodais. „Laukiniai“, neva stichišką nepasitenkinimą išreiškiantys „juodos laukinės katės šėlsmo” streikai ne ką mažiau efektyvūs. Net keliolikos minučių darbinis konfliktas gali sugrąžinti kapitalistui realybės jausmą – nuovoką, kad su darbininkais reikia sutarti geruoju ir rodyti pagarbą dirbančiam žmogui. Tegul jie žino, kad spaudimas ir panieka darbininkams bei jų organizacijų aktyvistams neša labai konkrečius nuostolius jų bankų sąskaitoms. Tada jie pasidarys sukalbamesni.
Taigi mieli kolegos – išmeskit šiukšliadėžėn nacionalinių profsąjungų vadovų melagystes apie socialinę partnerystę ir „nacionalinius susitarimus”, atsistokit visu ūgiu ir kovokit. Pakilę į kovą pamatysit, kad esat ne vieni.
