Pamokomas anoniminis pasakojimas apie savigyną ir kaimynų solidarumą Čilėje, Konsepsjono mieste. kuriame 2010 m. vasario 27 d. įvyko 8,8 balų žemės drebėjimas

Šiuo metu gerai žinoma, kad daugelis žmonių elgėsi taip, kaip jiems liepė elementarus sveikas protas. Jie įsiveržė į prekybos centrus, kur buvo sukaupti maisto produktai, ir pasiėmė ne daugiau nei jiems reikėjo. Tokie veiksmai yra tokie logiški, racionalūs, būtini ir neišvengiami, kad atrodo absurdiška net diskutuoti šiuo klausimu.

Žmonės patys stichiškai susiorganizavo dalindamiesi pieną, sauskelnes, vandenį pagal individualius poreikius, atsižvelgdami į vaikų skaičių šeimoje. Būtinybė paimti tuos produktus buvo tokia akivaizdi, o žmonių ryžtas įgyvendinti savo teisę gyventi – toks stiprus, kad net policija galu gale ėmė jiems padėti, pavyzdžiui, išnešdama maisto produktus iš prekybos centro „Lider”.

O kai buvo bandoma žmonėms sutrukdyti – žmonės padegė pastatą. Tai buvo viskas, ką jie galėjo tuo metu padaryti. Padegė, nes jiems pasirodė logiška tokiu būdu išvengti užkrato: jei tonos maisto nevartojamos pūna, tegul jos sudega ir neplatina ligų. Tie „plėšimų” atvejai leido tūkstančiams žmonių išgyventi ilgas valandas tamsoje, be geriamojo vandens ir net miglotos vilties, kad kas nors gali ateiti į pagalbą.

Tačiau dabar vos per kelias valandas padėtis kardinaliai pasikeitė. Visame Konsepsjone ėmė veikti gerai ginkluotos mobilios gaujos, važinėjančios brangiais automobiliais, plėšiančios ne tik smulkias parduotuves, bet ir butus bei namus. Jų tikslas – užgrobti ir pasisavinti deficitines prekes, kurias žmonės paėmė iš prekybos centrų, o taip pat buitinius prietaisus, pinigus ir visa kita, ką sugeba rasti. Kai kuriose Konsepsjono rajonuose tos gaujos apiplėšė namus, po to juos padegė ir dingo.

Žmonės, kurie iš pradžių buvo visiškai beginkliai, ėmė organizuotai gintis. Jie masiškai stojo į apsaugos patrulių gretas, gatvėse pastatė barikadas, o kai kuriuose kvartaluose įvedė maisto produktų kolektyvizaciją, kad kiekvienas galėtų gauti maisto.

Nesiruošiu pateikti „išsamios” informacijos, gautos iš kitų šaltinių, apsiribosiu trumpu paskutinių kelių valandų įvykių išdėstymu. Greičiau noriu atkreipti visų dėmesį į tos kritinės padėties prigimtį ir jos reikšmę vertinant antikapitalistiniu požiūriu.

Nuo pat šios katastrofos pradžios pasireiškė spontaniškas žmonių impulsas imti tai, kas būtina gyvenimui, jų polinkis kalbėtis, dalintis, tartis ir kolektyviai veikti. Mes visi savo gyvenime esame stebėję šias komunitarines tendencijas. Tūkstančių dirbančiųjų ir jų šėimų išgyvento košmaro įkarštyje išgyvento tą impulsą, paskatinusį gyventi bendruomene. Taip gimė vilties spindulėlis tamsoje, priminęs mums, kad niekada nevėlu pradėti viską iš naujo. Grįžti prie mūsų natūralaus „aš”.

Susidūrusi su šia organiška ir natūralia komunistine tendencija, kuri suteikė žmonėms gyvybę, valstybė nublanko parodydama savo tikrąjį veidą – šaltos bejėgės pabaisos veidą. Dar daugiau, netikėtas išgirtojo gamybos ir vartojimo ciklo pertrūkis paliko industrijos valdovus likimo valiai. Jie buvo priversti laukti ir melstis, kad valdžia atstatytų tvarką. Vienu žodžiu, visuomenėje atsivėrė tikras lūžis, kuriame žaižaravo naujo pasaulio, kuris smilksta paprastų žmonių širdyse, žarijos. Todėl ir siekiama skubiai atstatyti senąją monopolijų, piktnaudžiavimų ir plėšimų tvarką.

Pabrėžtina, kad atstatyti senąją tvarką išprovokavusius veiksmus atliko ne aukštesnis sluoksnis, o pats klasinės visuomenės dugnas. Tie, kurie panoro grąžinti viską atgal, t.y. jėga primesti teroro santykius, kurie įgalina privatų kapitalistinį kaupimą, – tai tarp gyventojų įsimaišę narkotikų prekeiviai iš mafijos struktūrų. Išsišokėlių išsišokėliai, darbininkų klasės vaikai, sudarę sąjungą su buržuaziniais elementais, kad iškiltų nuodydami savo brolius, pardavinėdami savo seserų seksą ir kurstydami savo vaikų vartotojiškumą. Mafijozai, kitaip tariant, patys tikriausi kapitalistai, savo pačių klasės plėšikai, ginkluoti automatiniais ginklais, pasiruošę gąsdinti ar net išvyti savo pačių kaimynus arba kitų kvartalų gyventojus, kad įgytų monopolinę padėtį juodojoje rinkoje ir lengvai užgrobtų pinigus, t.y. valdžią.

Tai, kad mafijos elementai yra natūralūs valstybės ir savininkų klasės sąjungininkai, matosi iš to, kaip jų negarbingas piktadarybes išnaudoja žiniasklaida, siekdama sukelti paniką tarp demoralizuotų gyventojų ir taip pateisinti šalies militarizavimą. Kas gali būti naudingiau mūsų šeimininkams ir politikams, veikiantiems ranka rankon, nei pamatyti šioje katastrofoje galimybę daryti verslą, gaunant dvigubus pelnus iš apimtų panikos ir nevilties žmonių?

Šitos socialinės santvarkos priešininkams nėra reikalo girti visus „plėšimus”, nepriklausomai nuo tų veiksmų socialinio turinio. Grupė žmonių, organizuota ir suvienyta vieno tikslo – paskirstyti būtinus maisto produktus, yra ne tokia pati, kaip ginkluotos gaujos, plėšiančios gyventojus dėl savo pelno.

Lieka akivaizdu, kad vasario 27-osios žemės drebėjimas ne tik sudavė siaubingą smūgį dirbančiųjų klasei ir sugriovė buvusią infrastuktūrą, bet ir apvertė socialinius santykius šioje šalyje. Per kelias valandas mūsų akyse pasirodė klasių kova. Akyse, kurios galbūt buvo perdaug pripratusios spręsti apie įvykių eigą pagal televizorių ekranų vaizdą.

Klasių kova čia, visuomenės dugne, griuvėsiuose ir tamsoje paskendusiuose kvartaluose, šnypščia ir spragsi vesdama į fatalinį susirėmimą tarp dviejų žmogiškų būtybių grupių, kurios galų gale susiduria akis į akį. Iš vienos pusės – socialiai angažuoti vyrai ir moterys, susivienijantys, kad padėtų vienas kitam dalintis tuo, ką turi. Iš kitos pusės – antisocialinės jėgos, kurios plėšia ir šaudo, kad pradėtų kaupti savo pradinį kapitalą.

Mes, tamsios anoniminės būtybės, amžiams uždarytos į pilkų gyvenimų kalėjimą – išnaudojamieji, kaimynai, tėvai – mes pasiryžę sukurti naujus ryšius su tais, kurie irgi apimti tokios depresijos. Iš vienos pusės – proletariatas, iš kitos – kapitalas. Tai taip paprasta.

Ankstyvo ryto akimirkomis daugelyje šios sugriautos žemės kvartalų žmonės pradeda organizuotis ir gintis nuo ginkluotų gaujų. Šią akimirką klasinė sąmonė ima materializuotis, nes šie žmonės priversti akimirksniu suvokti, kad jų gyvybė priklauso nuo bendrų veiksmų ir kad niekas kitas neateis jiems į pagalbą.

Iš http://libcom.org vertė E.B.