Dabartinėje Lietuvos viešojoje erdvėje sovietmetis suvokiamas kaip blogis, atneštas svetimųjų. Jis iš tiesų buvo atneštas, bet negali būti ignoruojamas, todėl kyla klausimas, ar penkiasdešimties metų laikotarpis nepadarė jo savu. Šiuo metu dominuoja bandymai sovietinę okupaciją pateikti kaip svetimą, o visus (ar beveik visus), prisidėjusius prie jos funkcionavimo, laikyti svetimų okupantų talkininkais.

Toks požiūris kelia abejonių, nes nesutampa su istoriniais faktais ir žmonių atmintimi, todėl tiesiog neįtikina. Šis sovietinės praeities traktavimas negali įsigalėti visuomenėje, todėl vyksta aktyvūs karai dėl atminties (Varlamo Šalamovo žodžiais, „kas ką permemuarins“), neleidžiantys atsirasti „pilietinei taikai“.

Vasario 23 d., antradienį, 18:00 val. kviečiame į istoriko V. Klumbio moderuojamą diskusiją „Apie sovietmečio (ne)savumą: tuomet ir dabar“. Renginys vyks restorano „Esse” antrojoje salėje, Gedimino pr. 50, Vilniuje (greta „Vagos” knygyno).

Valdemaras Klumbys – istorikas, neseniai apsigynęs disertaciją „Lietuvos kultūrinio elito elgsenos modeliai sovietmečiu“. Domėjimosi sritys: sovietmetis, kultūra, inteligentija, tautiškumas. Šioje diskusijoje bus siekiama bendrais bruožais aptarti:

1. Kaip sovietinio režimo savumas buvo suvokiamas sovietinėje Lietuvoje, kaip tas suvokimas kito bėgant laikui,

2. Kokios sovietmečio (ne)savumo įtvirtinimo strategijos vyrauja posovietinėje Lietuvoje bei kaip tai veikia Lietuvos šiandieną.

Keletas ištraukų iš V. Klumbio disertacijos:

Sovietmečio Lietuvos visuomenės moksliniai tyrimai dar tik įsibėgėja. Kol kas didžiausias dėmesys skiriamas sovietinio režimo politikos Lietuvoje įvairiose srityse analizei. Neištyrus politinių sprendimų poveikio visuomenei tokia analizė lieka vienpusė, nes epocha parodoma tarsi per sovietinių valdininkų „akinius“, kai matomas daugiau susiklosčiusios padėties formalusis, oficialusis lygmuo.

Tiriant sovietinę visuomenę labai svarbu įsigilinti į visuomenėje vykusius sudėtingus giluminius procesus, kurie ne visada buvo nulemti valdžiusiųjų, o kartais ir jų nepastebėti. Šie procesai įtakojo ne tik visuomenės narių elgesį, santykius su sovietine sistema, bet ir pačio režimo pobūdį bei politiką įvairiose srityse.

Šiandien dominuojantis normatyvinis elgesio sovietmečiu vertinimas, dažnai gana kategoriškas, liudija apie tebevyraujantį norą išsiaiškinti, koks elgesys tuomet buvo teisingas ar bent pateisinamas, o koks – blogas ir smerktinas. Jei tokio normatyvumo apraiškos publicistikoje gali būti suprantamos kaip teisingų elgesio modelių paieškos kritikuojant neteisinguosius, tai moksliniuose darbuose toks požiūrio taškas siaurina regos lauką. Normatyvinio požiūrio į praeityje egzistavusias elgsenas atsisakymas leidžia į elgsenas sovietmečiu pažvelgti nauju rakursu, giliau ištirti jos priežastis bei pasekmes.

Visuomenės gilumoje vykusių procesų ir diskursų analizė leidžia teigti, jog tas vyraujantis vertinamasis požiūris taip pat yra sovietmečio produktas. Ši išvada įgalina visai kitaip vertinti tiek dabartinę sovietmečio inteligentijos kritiką, tiek ir sovietmečiu vykusius procesus bei viešojoje erdvėje sklidusius diskursus. Toks požiūris leidžia nustatyti visuomenės poveikį elgsenai bei oficialiai skelbtiems tekstams, taip pat – ir konkretiems režimo sprendimams, jo politikai įvairiose srityse. Tai sudaro prielaidas tikslesnei ir gilesnei sovietmečio analizei, užpildo kai kurias istoriografijos „baltąsias dėmes“.

Sovietmečio tyrimuose iki šiol mažai dėmesio skiriama neoficialiosioms, neformalizuotoms elgsenoms. Tuomet jos įgijo didelę reikšmę, todėl jų tyrimas leidžia ne tik pamatyti daugelio sovietmečiu vykusių procesų šaknis, bet ir atrasti naujų, svarbių tuometiniam visuomeniniam gyvenimui, procesų. Būtent kultūrinio elito pavyzdys ryškiausiai atspindi sovietmečio dvilypumą tarp oficialaus elgesio viešumoje ir neoficialaus – neviešumoje. Fundamentalus oficialaus ir neoficialaus elgesio dvilypumas išlieka būdingas ir posovietinei Lietuvos visuomenei, daugelis tuomet susiformavusių neformalių elgsenų yra paplitusios iki šiol, todėl šio dvilypumo kilmės bei veikimo analizė gali pasitarnauti ne tik sovietinės okupacijos, bet ir dabartinės visuomenės pažinimui.

Istoriografijoje iki šiol dominuoja įtampa tarp kolaboravimo ir prisitaikymo kaip pagrindinių sovietmečio elgsenų skirstymo kriterijų. Tiesa, pamažu stiprėja ir požiūris, siūlantis prisitaikymo – pasipriešinimo skirties nelaikyti esminiu, vieninteliu veiklos sovietmečiu vertinimo kriterijumi. Pastaruoju metu vis intensyvėja kultūrinio gyvenimo sovietmečiu tyrimai taikant naujausius menotyros metodus, lyginant padėtį Lietuvoje su situacija kitose soclagerio šalyse. Juose akcentas perkeliamas nuo kolaboravimo ar prisitaikymo klausimo prie santykių su režimu mechanikos nagrinėjimo, kūrybos interpretavimo. Visa tai leidžia sumažinti normatyviškumo įtaką analizuojant kultūrino elito santykius su režimu.

Kadras iš kino filmo „Balkonas“, pasakojančio apie 1980 m. Lietuvą

Dažnai prisitaikymas prie sistemos įvardijamas kolaboravimo terminu. Kolaboravimas dažnai suvokiamas kaip vienintelė rezistencijos antitezė taip numatant tik dvi elgesio sovietmečiu galimybes. Jos paplitimą viešojoje erdvėje rodo aukščiausių šalies vadovų išsakomas visų sovietmečiu gyvenusiųjų laikymas rezistentais arba kolaborantais ar net abiejų priešpriešų suplakimas į vieną, kaip tai padarė tuometinis Seimo pirmininkas Artūras Paulauskas, cituodamas Liudą Dambrauską: „Jeigu mes nebūtume turėję kolaborantų, tos pasyviosios rezistencijos – šiandien nebūtume turėję nei mokyklų, nei lietuvių kalbos“. Toks elgsenų skirstymas yra nulemtas normatyvinio požiūrio į sovietinę sistemą kaip blogą. Iš jo kyla režimo vertinimo dualumas, kai viskas, kas tiesiogiai susiję su juo vertinama blogai, o kas nesusiję, priešinga jai – gerai. Atitinkamai retrospektyviuose atsiminimuose stengiamasi sumažinti sąsajas su režimu. Toks binarinis sovietmečio matymas paplitęs ne tik Lietuvoje – tai būdinga didžiajai daliai tiek vakarietiškos, tiek rusiškos sovietologijos.

Tokia dviejų elgesio tipų priešprieša taikytina tik egzistuojant dviem aiškioms tarpusavyje atvirai kovojančių priešininkų stovykloms. Lietuvoje tokia situacija egzistavo iki stalininio laikotarpio pabaigos. Bet tik iš dalies, nes kova vyko tik kaime, miestuose efektyvesnio pasipriešinimo faktiškai nebuvo nuo pat reokupacijos pradžios. Tokią pernelyg nuo tikrovės atitolusią rezistencijos – kolaboravimo priešpriešą istoriografijoje sušvelnino K. Girnius, tarp jų įterpdamas prisitaikymo sandą ir pabrėždamas, kad tai buvo labiausiai paplitusi laikysena. Vis tik ir trinarėje skalėje esmine liko ta pati įtampa tarp kraštutinių šios ašies pozicijų, nes pagal nutolimą nuo jų asmens veikla vertinama daugiau ar mažiau teigiamai ar neigiamai.

K. Girniaus pasiūlyta schema gana tiksliai atspindi tikrovę aktyvaus pasipriešinimo okupacijai laikotarpiu, kai buvo aiškūs skirtumai ir ribos tarp konfliktuojančių pusių, tarp besipriešinusių ir kolaboravusių: kuo priešprieša didesnė, tuo ribos aiškesnės. Todėl klasifikuojant individų laikysenas sukilimo metu išskiriami tik įvairių laipsnių kolaboravimas ir rezistencija bei neutralus elgesys visiškai neužsimenant apie prisitaikymą. Tokiomis aplinkybėmis sunku kalbėti apie prisitaikymą, nes prisitaikėliškas elgesys virsta arba kolaboravimu, arba rezistencija – žiūrint, prie kurios kovojančios pusės prisitaikoma. Stalininės santvarkos metais abi kovojusios pusės, taikydamos moralinį spaudimą arba grasindamos represijomis, vertė kultūrinio elito narius pasirinkti ir aktyviai deklaruoti savo poziciją, o bandymai laviruoti, laikytis neutralumo buvo vertinami kaip palankumo priešui apraiškos. Paminėtina ne tik sovietų kova prieš „tylenius“ bei nuolatinės pastangos įtraukti kultūrinio elito narius į aktyvią prosovietinę veiklą, bet ir partizanų dažnai nepakantus požiūris į tylinčią inteligentiją: ji „taip lengvai nusiplauna rankas, rasdama tūkstančius pasiteisinimų, kad jiems dar neatėjo laikas, dar per anksti, kad iš to dar nėra naudos.“, kaip rašė dienoraštyje Justinas Lelešius – Grafas. Dar griežčiau jis vertino sovietinėje viešumoje veikusius inteligentus: „Jie geriau tarnaus okupantams, vergiškai nulenks galvas Kremliaus dievaičiui, išsižadės Tėvynės, kad tik jiems būtų gera, kad jų nekabintų enkavėdė, kad tik šiaip taip išlaviravus [...]. Kuo pasiteisins ponai profesoriai, kurie taip garsiai šaukė: „Aš balsuoju už Tarybų Lietuvą?!“.

Tokia situacija tęsėsi, kol režimas nepalaužė visuomenės. Mieste tai įvyko gana greitai po reokupacijos. Kultūrinį elitą ypač paveikė po nutarimų dėl žurnalų „Zvezda“ ir „Leningrad“ 1946 m. pab. prasidėjusi ideologinė kampanija. Kaime įvykus lūžį liudija stojimo į kolūkius statistika: 1949 m. pradžioje juose buvo 3,8 %, o tų pačių metų pabaigoje – jau 62,4 % visų valstiečių133. Panašiu laiku galutinai pasikeitė ir inteligentijos laikysena. Anot K. Girniaus, iki 1949 m. intelektualai laikėsi tvirtai, o tuomet prasidėjo dvasiniai kompromisai. Galima teigti, kad palaužus visuomenę ir žmonėms įsitraukus į sistemą režimas galutinai įsitvirtino.

Įsitraukimas apima tiek pozityvią (įsipareigojimas), tiek negatyvią (susvetimėjimas) paklūstančiojo orientaciją galią turinčiojo atžvilgiu. Įsitraukimas nereiškia kolaboravimo, nors daugeliui kultūrinio elito narių, kaip ir absoliučiai Lietuvos gyventojų daugumai įsitraukimas reiškė bendradarbiavimą su okupantais. Bendradarbiavimo sąvoka atsiskyrė nuo kolaboravimo Pirmojo pasaulinio karo metu, kai bendradarbiavimas „pradėjo reikšti tik priverstinius ir neišvengiamus okupacijos sąlygotus vietinių gyventojų bei okupantų kontaktus ir ryšius“. Sovietinei kasdienybei tapus vienintele, o režimo veikimui pasidarius visaapimančiam, toks bendradarbiavimas apėmė labai didelę socialinio gyvenimo dalį, gerokai didesnę, nei įprastos trumpalaikės okupacijos atveju.

V. Klumbio disertacija „Lietuvos kultūrinio elito elgsenos modeliai sovietmečiu“ pdf formatu

Daugiau informacijos galite rasti svetainėje luni.lt. Kviečiame pirmadieniais nuo 18 val. klausytis radijo laidos „LUNI valanda per Start FM“ (startfm.lt). Norėdami operatyviai gauti informaciją apie Laisvojo universiteto renginius, prisijunkite prie LUNI „Facebook“ grupės arba parašykite laišką Šis el.pašto adresas yra apsaugotas nuo šiukšlių. Jums reikia įgalinti JavaScript, kad peržiūrėti jį..

Vilniaus LUNI iniciatyvinė grupė