Bičiuliai aktyvistai susirinko virtuvėje ir susėdo, kad surytų viską, ką įsigijo kaimyninėje parduotuvėje. Anarchistai itin skirtingi, tačiau juos vienija ir jungia daugybė dalykų, apie kuriuos jiems ir norisi pasikalbėti.
Yra anarchistų grupių, kurios į įvairius dalykus žiūri tik labai teigiamai arba labai neigiamai ir mato tik jų baltąją arba juodąją pusę. Mes išmokome, tiksliau – mus išmokė mąstyti dualistinio pasaulio kategorijomis. Geras nėra blogas, o blogas negali būti geras.
Anarchistai sprunka nuo tokio griežto skirstymo, kurį grynu marazmu paverčia kai kurie marksistai, matydami ne žmones, o klases, ir dažnai tapdami ne tuo, kuo buvo žadėję tapti. Dvimatį pasaulį mato ir rasistai su fašistais, jie nepripažįsta skirtumų ir įvairovės – žmogus, anot jų, turi būti auklėjamas teisinga dvasia ir tapti tikru patriotu.
Bičiuliai aktyvistai kramsnoja. Taip, tai vienintelis judėjimas, kuriame tiek daug žmonių, save vadinančių itin keistu pavadinimu – veganais. O juk paprastiems žmonėms, visą gyvenimą mitusiems kitaip, netgi vegetarystė atrodo keistai ir neįprastai. Taip, kadaise žmogus galėdavo sumedžioti žvėrį arba žūti medžioklėje, o galėdavo ir grįžti į savo bendruomenę ir pasisotinti tuo, ką surinko moterys ir vaikai. Tada jis suprasdavo, kad nėra nei stipriosios, nei silpnosios lyties, kad gyvenimas daug sudėtingesnis. Kad paprastomis kategorijomis mąstyti beprasmiška ir kenksminga, nes moterys juk irgi rūpinasi svarbiu reikalu – maistu.
Bičiuliai persikraustė į svečių kambarį ir klausosi muzikos. Čia prasideda ištisa jūra skirtumų, tačiau iš karto norisi paklausi: „Na ir kas?“ Negi jie tokie svarbūs, negi repas blogesnis už pankroką, o „rashas“ geresnis už „sharpą“?
Veganai ir vegetarai valgė jūros kopūstų sakotas ir indiškai paruoštus ryžius, vegai užsigėrė jogurtu, žaliavalgis sukimšo kekę bananų, o visavalgiai – šprotų su bulvėmis. Sxe gėrė sultis, o kažkas mėgavosi vermutu. Tiesa, mūsų anarchokompanijoje niekas nerūko.
Svetainėje jie kalbėjosi apie akcijas ir problemas, apie judėjimo plėtrą. Ar ji būtų įmanoma, jei mes pasidalintume į atskiras sektas? Neslėpsiu, kad esu veganas, todėl viduje smerkiu žmones, kurie nėra veganai, tačiau suprantu, kad tai yra mano asmeninė nuomonė, kurią turiu pasilaikyti sau. Taip, mes smerkiame mažų pūkuotų žvėrelių žudynes dėl brangių kailinių, nes kailių pramonė – tai žudymo fabrikas. Žudoma ir mėsos bei pieno pramonėje. Veganai itin jautriai reaguoja į opias ekonomikos, ekologijos ir etikos problemas, nors visavalgiai galbūt ir neturi piktų kėslų, o tik vadovaujasi tradicijomis.
Tačiau nepaisant šitų skirtumų mus vienija harmoniškos visuomenės siekis, kurioje visi būtų laisvi ir lygiateisiai. Visuomenės, kurios pagrindiniai principai būtų laisvė, lygybė ir brolybė. Tie, kurie nevegetarus laiko žudikais, nepriklausančius „sxe“ – alkoholikais, o nepriklausančius RASH – neteisingais skinhedais, yra užstrigę griežtos dualistinės pasaulėžiūros rėmuose. Juk pasaulis daug įvairesnis, o kūrybos procesai yra pernelyg dinamiški, kad juos būtų galima įsprausti į kokius nors rėmus. Tikiu, kad gyvenimas anksčiau ar vėliau nusikratys šių rėmų, grandinių ir barjerų, kurias kasdien mus pančioja valstybė ir kapitalas.
Anksčiau ar vėliau žmonės pasieks tokį sąmoningumo lygį, kad jiems nebereiks nurodinėti, ko jie neturėtų gerti ir valgyti. Priversti to nedaryti per prievartą arba juos visą laiką smerkti – nėra gera išeitis. Žinoma, veganas visavalgį pats sau gali pavadinti lavonėdžiu, o visavalgis veganą – idiotu, tačiau tarp jų neturi išdygti neperžengiama siena. Mes sienų nestatome, mes jas griauname.
Pagrindiniais bendrystės kriterijais turi pasitarnauti laisvė, įvairovė ir solidarumas. Aktyvistams itin svarbu tobulinti bendravimo kultūrą ir anarchistinę etiką. Mes galime pasivadinti anarchistais ar veganais, bet jais niekada netapsime, jei mūsų pasaulis bus kupinas išnaudojimo bei prievartos. Vaisių sultis gali gaminti ir kompanija, kuri žudo gyvūnus, o piliečio pasas, kuris praverčia kelionėse, visada liudija tavo priklausomybę nuo valstybės. Daugelis mūsų kasdienių veiksmų netiesiogiai stiprina valstybę ir kapitalą, tačiau to neįmanoma išvengti, jei gyveni sociume, o ne ekologiniame kaime ar urve.
Anarchija tai kartu ir idealas, ir kasdieniai aktyvistų tarpusavio santykiai bei požiūris į tuos, kurie nelaiko savęs anarchistais. Šiandien mes visi artu susirinkome šioje virtuvėje, nes esamus tarpusavio skirtumus nugalėjo mūsų bendro judėjimo tikslas ir bendras laisvės siekis. Šiandien virtuvėje viešpatauja ne anarchistai, o anarchija.
Iš www.avtonom.org vertė en arche
