Šiandien anarchistų bendruomenėje tapo populiaru operuoti tokiais „terminais” kaip padūkėliai ir rimtuoliai. Jei žodis „rimtuolis” sukelia pamaldžią veido išraišką, prisimenami Kropotkinas ir Bakuninas, o balso tembre pasigirsta pagarba, tai girdint žodį „padūkėlis” lūpos išsikreipia paniekinamam šypsniui, atmintyje iškyla girti pankai ir apolitiški vakarėlių mėgėjai. Ar pateisinamas toks žmonių skirstymas į padūkėlius ir rimtuolius? Ar tai ne per siauras supratimas?
Rimtuoliai svaigsta nuo savo nuobodybės. Jiems patinka sudarinėti – rašyti – sistemizuoti – organizuoti ir visaip demonstruoti savo rimtumą. Iš karto pasamonėje iškyla asociacija su puritoniška morale. Konkrečiau – epizodas iš Griffitho „Nepakantumo”, kada dorų moterų draugija vis bando išvaduoti miestą nuo „ydų”. Pavyzdžiui, darbininkų šokius jos palaikė tvirkinančiu laiko leidimu ir juos uždraudė. Lygiai taip pat ir rimtuoliai. Pašaipiai šnirpščia minint kokius nors koncertus ar naktinėjimus: „Mes dar nieko nenuveikėme, kad galėtume linksmintis”, „Yra svarbesnių reikalų”, „Reikia darbus dirbti, o ne dūkti!”, „Hm, aš ką – į vakarėlių mėgėją panašus!?”, ir taip toliau pagal sarašą. Manau, visiems žinomos frazės.
Rimtuoliai visaip bando padūkėlius, taip sakant, „padaryti žmonėmis”. Tai yra jų saviraiškos viršūnė – maža to, kad viską sudarinėju, rašau, sistematizuoju, organizuoju, bet dar ir padūkėlius į rimtus darbus įtraukiu. Rimtuoliai bet kokia proga (arba visai be jos) labai mėgsta polemizuoti, ginčytis ir diskutuoti (nors man atrodo, jod diskusijos labai naudingas dalykas ir joms nereikia jokio preteksto). Tokiu būdu jie pateisina savo nuobodybę. Ginčytis dėl visiškai nereikšmingų dalykų jiems tas pats, kas girtuokliui gerti. Bet visa, kas čia išvardinta, tampa ne taip svarbu lyginant su tuo, kokią naudą rimtuoliai duoda judėjimui. Ką mes darytume be visų tų lapelių, forumų, taisyklių, principų? Tuo nuobodybė ir pateisinama. Be to, juk kiek daug mielų žmonių atitinka šį tipą…
Padūkėliai įneša nors šiek tiek gyvybės į nuobodybių pasaulį. Nebūtų padūkėlių, nebūtų ir visų tų vakarėlių, taip reikalingų judėjimui, nebūtų svaigios muzikos, kuri taip dažnai pasitarnauja tramplinu į anarchizmą. Juk visiems žinoma, kad daugybę žmonių smarkiai veikia muzika. Taip, dauguma iš pradžių tik linksminasi, po to daugelis pasiplauna, bet kiti pasilieka. Ir imasi veiklos, o netrukus ir visiškais rimtuoliais virsta. Padūkėliai gerbia rimtuolius, ko nepasakysi apie rimtuolių požiūrį į padūkėlius.
Beje, prašau nepainioti padūkėlių su vakarėlių mėgėjais (apie juos pakalbėsiu šiek tiek vėliau). Padūkėliai užsiima dalykais, kurių rimtuoliai niekada nedarytų – jėgos akcijomis (dauguma rimtuolių jas palaiko, bet mažai jų kada nors užsiimtų tokia praktika) ir „vežančia” muzika (jos naudą jau minėjau). Ir dar daug kuo, kam rimtuoliams niekaip nepakaktų laiko dėl užimtumo lapeliais, forumais, taisyklėmis, principais. O ir išvis be protingos svaigulio dozės mes visi seniai būtume pavirtę organizaciniais fetišistais (labai jau man patiko šis vieno nuostabaus žmogaus terminas), kurie galų gale perkąstų vienas kitam gerkles besiginčydami, kaip priiminėti sprendimus – konsensusu ar balsavimu!
Yra ir dar kitas tipas, kurį norėtusi išskirti. Tai rimtuoliai su visais padūkėlių požymiais. Šį tipą aš laikau idealiu! Maža to, kad tie žmonės kruopščiai sudarinėja, rašo, sistematizuoja ir organizuoja, bet jie dar ir nuostabiai linksminasi. Su padūkėliais jie gerai sutaria, o tarp rimtuolių turi autoritetą – tai labai dažnai sukelia pavydą ne tik kitiems rimtuoliams, bet ir padūkėliams. Tokius žmones paprastai laiko „kietuoliais” (labai jau nemėgstu šio termino, bet nieko nepadarysi, labai jau prigijo tokia charakteristika mūsų judėjime). Dėl šios priežasties tokie žmonės neretai pervertina save. Jie suvokia savo „kietumą”, tad kai kurie atstovai ima iš aukšto žiūrėti ne tik į padūkėlius, bet ir į rimtuolius. Tai ir yra jų didžiausias trūkumas.
Būtina suprasti vieną dalyką. Kuo bebūtum – rimtuoliu, padūkėliu ar rimtuoliu su visais padūkėlių požymiais – tu turi likti patikimu draugu, ištikimu savo idėjoms (oi, kaip pamokomai ir patriotiškai skamba). Pagarba vienas kitam – štai kas svarbiausia. Pagarba turi sujungti mus visus nepriklausomai nuo mūsų salyginių „tipažinių” skirtumų.
Na, o vakarėlių mėgėjai – tai labai specifiškas žmonių tipas. Iš karto juos atpažinti gana sunku. Vakarėlių mėgėjai gali būti ir padūkėliai, ir nuobodybės. Galbūt iš pradžių jie ir patys nesupranta, kas tokie yra, ir bando nuoširdžiai tikėti tuo, ką daro. Bet galų gale, kaip ir visi vakarėlių mėgejai, jie pavargsta. Viskas pasidaro pernelyg pažįstama ir nuobodu. Tada vakarėlių mėgėjas išeina ieškoti naujų vakarėlių, tikėdamasis, kad pagaliau ras save ir savo vietą po saule.
Iš avtonom.org vertė E. B.
