„Juokingas, naudingas, įkvepiantis“ (Naomi Klein)
2009 m. susukta „Yes men“ grupės dokumentinė komedija „Yes men fix the world“ padaužišku stiliumi pašiepia šiuolaikinės visuomenės godumo kultą ir atvirai tyčiojasi iš didžiųjų pasaulio korporacijų. Grupės vyrukai, tęsdami 2004-aisiais pradėtą veiklą, apsimeta aukštas pareigas užimančiais bosais ar valdininkai ir grynu absurdu paverčia paties aukščiausio lygio verslo konferencijas.
„Yes men“ grupė – tai du aktyvistai Andy Bichlbaumas ir Mike‘as Bonanno (iš tikrųjų –Jacque‘as Servinas ir Igoris Vamos) bei tūkstančiai savanorių visame pasaulyje, padedančių rengti linksmas antikapitalistines akcijas. Šis kultūros ir politikos aktyvistų duetas, dažnai vadinamas „politinių šelmių porele“, jau pelnė žiūrovų simpatijas Berlyno kino festivalyje ir gavo krūvas prizų Varšuvos, Toronto bei Sietlo kino renginiuose. „Sunday film“ festivalyje žiūrovai jiems plojo atsistoję.
Ankstesniojo projekto „vinis“ buvo fiktyvus Pasaulio prekybos organizacijos (PPO, World Trade Organization) portalas. Jį sukūrę ir išpopuliarinę „Yes men“ vaikinai pasinaudodavo kvietimais į aukščiausio lygio verslo forumus, kuriuos pasisakydavo PPO vardu ir taip diskredituodavo šią žudikišką organizaciją.
Naujojo projekto akibrokštas – fiktyvus „New York Times“ laikraščio numeris 1,2 mln. egzempliorių tiražu. Kaip sako patys „leidėjai“, šis numeris „buvo išleistas toks, koks jis galėtų ir turėtų būti“. Laikraščio straipsniai pranešė apie Irako karo pabaigą, laisvės suteikimą universitetams ir sprendimą praplatinti visus dviračių takelius. 32 puslapių leidinyje paviešintas ir sensacingas įspėjimas apie artėjančią klimato katastrofą. Niujorko gyventojai miesto valdžios vardu buvo įspėti apie gresiančią katastrofą – cunamius bei kitus kataklizmus, – jei nebus imtasi radikalių priemonių prieš klimato kaitą (numeris pasirodė kaip tik prieš COP15 konferenciją Kopenhagoje). Miestiečiai buvo paraginti 2009-ųjų lapkričio 30-ąją „nesibijoti areštų ir imtis globalių veiksmų gatvėse“.
Beje, į fiktyvų laikraščio numerį buvo įtraukta ir daug „tikrų“ straipsnių. Jame pateikti oficialių klimato kaitos komisijų vertinimai, kuriuos ignoravo žiniasklaida. Išspausdinta tikra Kinijos alternatyvios energetikos vystymo programa, tikras tyrimas apie „Deutsche Bank“ vaidmenį investicijose į anglies kasybos pramonę.
Kita „Yes men“ išdaiga – pasisakymas „BBC World News“ televizijos kanale „Dow Chemical“ korporacijos vardu. Ši korporacija atsakinga už 25 000 indų gyvybes, kurias nusinešė avarija Bhopalo chemijos gamykloje, tačiau per 25 metus taip ir nesumokėjo jokių kompensacijų. „Yes men“ vyrukai oficialiai pareiškė apie korporacijos suformuotą 12 mlrd. dolerių fondą, skirtą nukentėjusių nuo šios avarijos artimiesiems. Tokiu būdu problema buvo atnaujinta, tad „Dow Chemical“ bosams vėl teks aiškintis dėl savo nusikaltimų.
Dar vieną šunybė buvo iškrėsta „Exxon“ kompanijai. Tarptautinėje kuro gamintojų konferencijoje „Yes men“ šios kompanijos vardu pristatė naują kuro rūšį, pavadintą „Vivoleum“. Naftos magnatams buvo išdalinti produktų pavyzdžiai – žvakės, pagamintos iš „Exxon“ aukomis tapusių žmonių riebalų. Filme vaizdžiai parodoma tokias dovanas gavusių bosų reakcija.
Panaši akcija buvo surengta ir prieš „Haliburton“ korporaciją. Šios kompanijos vardu „Yes men“ reklamavo savo naują išradimą – sandarią „Survivalball“ kapsulę, į kurią įlindę stambiojo verslo atstovai galės apsisaugoti nuo klimato kaitos pasekmių. Gaminį pristatė tūlas Florianas Osenbergas (nacių mokslininkas).
„Yes men“ vyrukai nevengia ir kalbų, kurios kartais sukelia masinius neramumus. Andy Bichlbaumas prisimena, kaip jie rėžė kalbą Naujojo Orleano gyventojams, prisistatę jiems JAV vyriausybės atstovais: „Stebint valstijos gubernatoriui ir miestų merams, mes pažadėjome kompensacijas nukentėjusiems nuo Katrinos uragano ir paskelbėme socialinių būstų statybos pradžią.“ Be to, aktyvistai labai mėgsta informuoti JAV visuomenę apie indėlių grąžinimą iš žlugusių bankų. Po tokių pranešimų žmonės puola iš tikro šturmuoti bankų pastatų... ir neretai pasiekia, kad indėliai iš tikrųjų būtų grąžinti.
Vos tik gavusi Berlyno žiūrovų simpatijų prizą, „Yes men“ grupė surengė provokaciją ant raudonojo kilimėlio per „BMW Gala“ festivalį, tuo labai nustebindami ne tik „BMW“ vadovus, bet ir buvusį SSRS prezidentą Michailą Gorbačiovą – nuolatinį korporacinių vakarėlių dalyvį.
Į klausimą, ar jis niekada nebuvo suimtas, Andy Bichlbaumas paprastai atsako: „Niekada. Bet tiems, kurie nori, kad juos suimtų, mes siūlome užsiregistruoti portale www.beyondtalk.net ir dalyvauti pilietinio nepaklusnumo akcijose.“
Visų šių kultūrinių provokacijų tikslas – atakuoti laisvosios rinkos sudievinimo kultą. Linksmos, vėjavaikiškos ir iš pažiūros nekaltos „Yes men“ akcijos iš tikro yra rimta politinė kapitalizmo kritika. Jos nusviedžia šalin korporacijų bosų ir aukščiausių politinių veikėjų aureoles bei apskritai kvestionuoja patį valdžios klausimą.
Atrodo, jog „Yes men“ nieko ypatingo nedaro – jie tik labai dažnai taria autoritetingiems šio pasaulio galingiesiems būdingą sodrų „taip“. Tačiau vadovaudamiesi verslo logika ir nuolat kartodami „taip“, jie farsu paverčia ne tik atskirų korporacijų, bet ir viso kapitalistinio verslo strategiją. „Yes men“ teigia, jog jų grupė siekia skatinti žmonių aktyvumą ir savarankiškumą, juk be valdžios ir stambiojo verslo atstovų desakralizacijos neįmanomas joks organizavimasis „iš apačios“.
2009 m. vasario 9 d., antradienį, 18:00 val., „ARTotekos“ kūrybinėse dirbtuvėse, A. Strazdelio g. 1, Vilniuje, LUNI rengia kolektyvinę šio filmo peržiūrą bei aptarimą.
