Vis didesnės kritikos Lietuvoje susilaukia griozdiška ir neefektyvi valstybinio švietimo sistema bei jos reformos. Vasario 3 d., trečiadienį, 18:00 val., Laisvasis universitetas (LUNI) rengia užsiėmimą, kuriame bus kalbama apie valstybinę „numokyklinimo“ sistemą ir radikalią jos kritiką. Kultūrologas Almantas Samalavičius kalbės apie bene garsiausią alternatyviojo švietimo mąstytoją Ivaną Illichą bei jo idėjas. Užsiėmimas „Ivano Illicho moderniųjų institucijų kritika” vyks restorano „Esse” antrojoje salėje, Gedimino pr. 50, Vilniuje (greta „Vagos” knygyno).
Laisvajame universitete svečiuosis humanitarinių mokslų (menotyros) daktaras, Vilniaus Gedimino technikos universiteto architektūros fakulteto ir Vilniaus universiteto filologijos fakulteto docentas Almantas Samalavičius. Jis yra augelio knygų („XX amžiaus vizionieriai”, „Universiteto idėja ir akademinė industrija”, „Idėjos ir struktūros architektūros istorijoje”, „Kaita ir tęstinumas: kultūros kritikos esė” ir kt.) autorius, sudaręs 6 straipsnių ir esė rinkinius. Lektoriaus akademinių interesų sritys: architektūra, literatūrologija, aukštasis mokslas, kultūros teorija, idėjų istorija.
Pagrindinis LUNI diskusijos objektas – tai įtakingos minties filosofo, istoriko medievisto Ivano Illicho (g.1926 m.) knygoje „Numokyklinta visuomenė“ išdėstyta įprastos švietimo sistemos bei kitų valstybinių institucijų kritika. Vienas pagrindinių fundamentalios I. Illicho kritikos taikinių – mokykla ir švietimas, moderniojoje visuomenėje suprantamas kaip veikla, kurios sąlygas, formas, trukmę ir jų pagrindu įgyjamas socialines privilegijas nustato ugdymą monopolizavusios oficialios institucijos. Ilgainiui šios išoriškai primestos žinių įgijimo „normos” virsta nekvestionuojama tikrenybe. Jos tampa ne tik kiekvieno individo savastimi, bet ir yra nekritiškai reprodukuojamos su kiekviena nauja žmonių karta. I. Illichas reiškė radikalų požiūrį ne tik į mokyklos vaidmenį ir jos užimamą monopolinę vietą moderniosios visuomenės gyvenime, bet ir sukūrė analitinį-interpretacinį pagrindą kitų modernybės institucijų bei jų primesto mąstymo būdo ir gyvensenos tyrimui.„Numokyklintoje visuomenėje” mąstytojas ėmėsi apžvelgti pamatinę privalomo mokyklinio lavinimo mitologiją, kuri ilgainiui buvo priimta kaip neginčijama modernybės dogma, nors iš tiesų vakarietiškoje ugdymo sampratoje homo educandus ideologiją – siekį visus išmokyti visų įmanomų dalykų.
I. Illicho teigimu, visuotinio mokyklinio lavinimo įteisinimas iš esmės ydingas, kadangi užuot išreiškęs ir įtvirtinęs lygiateisiškumą ir sukūręs vienodas sąlygas visiems, jas eliminuoja, sukurdamas demokratiškumo regimybę, o sąmoningą lavinimąsi ir asmeninį tobulėjimą paverčia biurokratiškai organizuotu prievartiniu procesu, kuomet atliekama griežta socialinė selekcija: vieni, „suvartoję” didžiausią kiekį lavinimui skirto laiko ir, įveikę visas formalaus švietimo pakopas, tampa privilegijuotųjų luomo nariais, tuo tarpu kiti, ypač iškritusieji, užima žemesnes vietas socialinės stratifikacijos skalėje vien dėl trumpesnio mokykloje praleisto laiko bei jį patvirtinančių sertifikatų stokos.
Mokykla efektyviai kuria tam tikrą socialinį mitą, o jos struktūra yra pagrįsta ritualiniu „laipsniško kilimo žaidimu”, kurio taisykles įsisavinusi visa visuomenė išsiugdo įprotį klusniai vartoti tik šios institucijos tiekiamus gaminius. Tada ignoruojama ir nuvertinama bet kokia (jos nesankcionuota ir neapdorota) patirtis, įgūdžiai ar žinios, ypač tuo atveju, kai jie nėra šios monopolinės institucijos (ne tik mokyklos, bet ir, pavyzdžiui, šiuolaikinio universiteto) veiklos rezultatas. Kaip vėliau pastebėjo pats mąstytojas, šioje knygoje nebuvo siūloma panaikinti mokyklas. Visagalei monopolinei mokyklos institucijai, manipuliuojančiai savo „klientūra”, jis priešpriešino labai aiškią alternatyvą – mokymosi bei lavinimosi tinklus, arba kitais žodžiais tariant – neformalius, aktyviam lavinimuisi ir ugdymo sąveikai skirtus centrus, kuriuose atsisakoma paklusti moderniosios profesionalizacijos kultui, kur žinios ir įgūdžiai lygiaverčiais, tikrai demokratiškais pagrindais galėtų būti keičiami į savo ekvivalentus.
Pasak lektoriaus, I. Illichas lieka iškilia ir reikšminga XX a. antrosios pusės Vakarų intelektualinio gyvenimo figūra, palikusia gausų ir įvairų filosofinės minties ir istorinių studijų palikimą, kuri skatina jo interpretacijų poveikį patyrusius tyrinėtojus plėsti jo atvertus įžvalgų ir suvokimų horizontus. Kai švietimo sistema prašosi naujovių ir mokymo(si) būdų kvestionavimo, Laisvasis universitetas siūlo pasvarstyti ir padiskutuoti švietimo alternatyvas ir realias perspektyvas.
Daugiau informacijos galite rasti svetainėje luni.lt. Kviečiame pirmadieniais nuo 18 val. klausytis radijo laidos „LUNI valanda per Start FM“ (startfm.lt). Norėdami operatyviai gauti informaciją apie Laisvojo universiteto renginius, prisijunkite prie LUNI „Facebook“ grupės arba parašykite laišką Šis el.pašto adresas yra apsaugotas nuo šiukšlių. Jums reikia įgalinti JavaScript, kad peržiūrėti jį..
Vienas pirmųjų ir pagrindinių fundamentalios Illicho kritikos taikinių – mokykla ir švietimas, moderniojoje visuomenėje suprantamas kaip veikla, kurios sąlygas, formas, trukmę ir jų pagrindu įgyjamas socialines privilegijas nustato ir reglamentuoja ugdymą monopolizavusios oficialios institucijos. Ilgainiui šios išoriškai primestos reglamentuoto laipsniško žinių įgijimo „normos” virsta nekvestionuojama tikrenybe; jos tampa ne tik kiekvieno individo savastimi, bet ir yra reprodukuojamos su kiekviena nauja žmonių karta. Pradinis tekstas, kuriame išdėstyta vėlesnės kritikos matmenys, buvo parengtas CIDOC seminarams Meksikoje dar 1968 metais ir vadinosi „Mokykla: šventoji karvė”, o po keleto metų buvo paskelbtas pirmojoje autoriaus knygoje (12). Toji knyga buvo išleista keleto kryptingų esė pagrindu ir pavadinta „Numokyklinta visuomenė”.
Iki šiol daugelis ją laiko bene įtakingiausiu, plačiausiai pagarsėjusiu ir daugiausiai ginčų sukėlusiu Illicho veikalu, nors šis teiginys nėra neginčytinas, kadangi iš tiesų ją reikėtų laikyti bendresnės moderniųjų institucijų (švietimo, transporto, sveikatos apsaugos sistemų ir kt.) kritikos dalimi. Šioje knygoje mąstytojas reiškė radikalų požiūrį ne tik į mokyklos vaidmenį ir jos užimamą monopolinę vietą moderniosios visuomenės gyvenime, bet ir sukūrė analitinį-interpretacinį pagrindą kitų modernybės institucijų bei jų primesto mąstymo būdo ir gyvensenos tyrimui.
„Numokyklintoje visuomenėje” mąstytojas ėmėsi apžvelgti pamatinę privalomo mokyklinio lavinimo mitologiją, kuri ilgainiui buvo priimta kaip neginčijama modernybės dogma, nors iš tiesų vakarietiškoje ugdymo sampratoje homo educandus ideologiją – siekį visus išmokyti visų įmanomų dalykų – bene pirmasis XVII a. įtvirtino Janas Amosas Comenius. Illicho teigimu, visuotinio mokyklinio lavinimo įteisinimas iš esmės ydingas, kadangi užuot išreiškęs ir įtvirtinęs lygiateisiškumą ir sukūręs vienodas sąlygas visiems, jas eliminuoja, sukurdamas demokratiškumo regimybę, o sąmoningą lavinimąsi ir asmeninį tobulėjimą paverčia biurokratiškai organizuotu prievartiniu procesu, kuomet atliekama griežta socialinė selekcija: vieni, „suvartoję” didžiausią kiekį lavinimui skirto laiko ir, įveikę visas formalaus švietimo pakopas, tampa privilegijuotųjų luomo nariais, tuo tarpu kiti, ypač iškritusieji (jo žodžiais tariant, netekę malonės ir paversti „nepakankamai sumitusiais atpirkimo ožiais”), užima žemesnes vietas socialinės stratifikacijos skalėje vien dėl trumpesnio mokykloje praleisto laiko bei jį patvirtinančių sertifikatų stokos. Tie, kurie per šį visuotinybe tapusį „žinių gamybos” procesą vienoje ar kitoje pakopoje atsidūrė kitapus švietimo sistemos institucijų, neišvengiamai tampa gamybos proceso atliekomis; jie stigmatizuojami visam gyvenimui, kadangi buvo nepakankamai scholiarizuoti ir todėl verčiami jaustis taip, tarsi „buvo išmesti iš rojaus, nes nebelankė Bažnyčios”.
Visuotinybe ir privalomybe tapusi mokykla, o taip pat bet koks institucionalizuotas ir reglamentuotas lavinimas, pasak Illicho, sukuria, įtvirtina ir iš naujo atkuria kelis modernybėje itin tvirtai įsišaknijusius nepakeičiamus mitus: vertybių išmatuojamumo, vertybių įpakavimo ir save gaminančio proceso. Pirmojo mito efektyvumą mąstytojas aiškina taip:
„Mokykla kuria Neišsenkamo vartojimo mitą. Šis modernus mitas paremtas tikėjimu, kad procesas neišvengiamai sukuria kažkokią vertę ir todėl gamyba būtinai skatina poreikį. Mokykla moko mus, kad mokymas gamina išmokimą. Mokyklų egzistavimas sukuria scholiarizacijos poreikį. Vos išmokstame norėti mokyklos, mūsų veikla įgauna kliento santykius su kitomis specializuotomis institucijomis. Kadangi savamoksliai vyrai ir moterys buvo diskredituoti, imama nepasikliauti bet kokia neprofesionalia veikla. Mokykloje mus moko, kad vertingas mokymasis yra lankomumo rezultatas, kad lavinimo vertė kyla sulig patyrimu ir galiausiai, kad šią vertę galima išmatuoti klasėmis ir sertifikatais (13). Įgijęs ir savastimi pavertęs tokius socialinės inžinerijos įskiepytus mąstymo įpročius, žmogus ilgainiui tampa „lengvu kitų institucijų grobiu”, nes scholiarizuotas asmuo sąmoningai ar nesąmoningai ima tapatinti savo išsilavinimą ir mentalinį augimą su planingu, organizuotu mokymu ir jį monopolizavusiomis institucijomis. O pačios institucijos, iš anksto užkirtusios kelią bet kokioms įmanomoms ugdymo alternatyvoms, save apgaubia universalumo, amžinumo ir nepakeičiamumo aura, nors patyrinėjus gilesnę žmonijos istoriją tampa akivaizdu, kad joje niekados nėra buvę jokių formalaus ar juo labiau privalomo lavinimo pavyzdžių.
Naujaisiais laikais susiformavęs ir nusistovėjęs mokyklos santykis su savo „klientūra” remiasi industrinėje visuomenėje veikiančiais gamybos ir vartojimo, o taip pat poreikių kūrimo ir skatinimo principais. Ji „parduoda” iš anksto švietimo profesionalų parengtą, apdorotą ir biurokratiškai aprobuotą programą, kurios galutinis rezultatas nė kiek nesiskiria nuo bet kurio kito moderniosios eros masinio gaminio. Paskutinėje „žinių gamybos” proceso grandyje esantis mokytojas-platintojas atlieka panašų vaidmenį kaip ir bet kuris kitas mechanizuoto industrinio proceso etapo sraigtelis: jis pateikia tos institucijos gaminį mokiniui-vartotojui, kartu su skrupulingai parengtomis jo vartojimo instrukcijomis. Pastarojo gebėjimą priimti ir panaudoti mokymo programų medžiagą atidžiai seka ir studijuoja kiti šio racionalizuoto gamybos proceso stebėtojai ir dalyviai: tyrinėtojai (kitaip tariant, edukologai), kurie atidžiai išanalizavę mokinio imlumą (arba nesugebėjimą) suvartoti jam tiekiamą produkciją, atsižvelgdami į tyrimų rezultatus parengia naujus „pažangesnio” lavinimo modelius; o nustatę, kad kuris nors iš dabartiniu metu taikomų modelių pasižymi kokiais nors netobulumais ar trūkumais, jie veikiai parengia tokius, kurie padeda efektyviau įsisavinti formaliam lavinimui skirtą programų medžiagą. Tad įvertinus grįžtamąjį ryšį, papildyta ir atnaujinta lavinimo programa vėl grįžta į amžino vartojimo rinką: „Mokyklų programos patiria progresuojančio mokymo alkį, tačiau net ir tuo atveju, jei alkis verčia nuolat absorbuoti, jis niekuomet nesuteikia džiaugsmo sužinoti ką nors savo malonumui. Kiekvienas dalykas pateikiamas įpakuotas kartu su instrukcija, kaip vartoti vieną po kito pateikiamą pasiūlą, o praėjusių metų įpakavimas, šių metų vartotojo akimis žiūrint, visuomet esti išėjęs iš mados. Šį poreikį sukuria vadovėlio reketas. Švietimo reformatoriai kiekvienai kartai žada naujausia ir geriausia. Tad visuomenė yra scholiarizuojama taip, kad pati imtųsi reikalauti to, kas jai siūloma. (14)
Mokyklą kaip instituciją, galutinai monopolizavusią švietimą modernybės laikais (nors ši tendencija ėmė aiškėti gerokai anksčiau), Illichas prilygino naujam Pasaulinės Bažnyčios tipui, o ši, pasak istoriko Arnoldo Toynbee’o, visuomet iškyla žlungant kokiai nors didelei kultūrai. Mokyklos institucija, nors ir nutraukusi saitus su religija ir įgavusi sekuliarizuotą pobūdį, besiremianti mokslinio tyrimo pagrindais, be to, pliuralistinė ir propaguojanti racionalumą – iš esmės veikia kaip universali Bažnyčia, kuri pati sukuria ir didina tikėjimo poreikį. Be to, mokykla efektyviai kuria tam tikrą socialinį mitą; jos struktūra yra pagrįsta ritualiniu „laipsniško kilimo žaidimu”, kurio taisykles įsisavinusi visa visuomenė išsiugdo įprotį klusniai vartoti tik šios institucijos tiekiamus gaminius, ignoruodama ir nuvertindama bet kokią (jos nesankcionuotą ir neapdorotą) patirtį, įgūdžius ar žinias, ypač tuo atveju, kai jie nėra šios monopolinės institucijos (ne tik mokyklos, bet ir, pavyzdžiui, šiuolaikinio universiteto) veiklos rezultatas. Interpretuodamas mokyklą kaip visuomenės gyvenimą reguliuojantį fundamentalų socialinį ritualą, nuo kurio esmingai priklauso asmens padėtis būsimoje socialinėje hierarchijoje (nepaisant visuomenę valdančio politinio režimo formos) Illichas apeliavo į jam tuo metu didelę įtaką dariusią afrikietiškus ritualus tyrinėjusio Pietų Afrikos antropologo Maxo Gluckmano koncepciją (15). Tačiau, kaip pats vėliau patikslino pokalbyje su Kanados rašytoju ir žurnalistu Davidu Cayley, archainių ir moderniųjų ritualų mastai skiriasi, tad galima daryti išvadą, kad „scholiarizacija kaip ritualas yra kažkas labai nauja. Jungtinių Valstijų pietvakariuose ir tarp kai kurių genčių Indijoje ir dar bala žin kur yra paplitę lietaus šokis; tačiau neteko girdėti apie jokį pasaulinio pobūdžio lietaus šokį. Scholiarizaciją per kelias pastarąsias žmonių kartas misionieriai perkėlė į kiekvieną pasaulio kampelį ir jos procedūromis dabar seka tiek čiabuviai, tiek Olandijoje, tiek Vorčesteryje ar turtingose Niujorko miesto dalyse gyvenantys žmonės. Todėl staiga turėjau paklausti savęs, ar yra precedentų tokiam sėkmingam šio ritualo paplitimui pasaulyje? Ritualui, kuris buvo priimtas kaip savaime suprantamas ir kuris sukūrė įsitikinimą, mitą, kuris tapo tikėjimo klausimu nežiūrint ryškaus kontrasto, kurį teikia jo akivaizdžiai žalingi padariniai.” (16) Giliai įsišaknijęs tikėjimas, kad žinojimas susideda iš viena kitą papildančių dalių ir tokio žinojimo pripažinimas vertybe, arba, kitaip tariant, žinijos suvokimas išimtinai ekonominėmis kategorijos ir sudaro „gyvenimo moderniojo pasaulio absurde pagrindą.” (17)
Ritualinis formalaus lavinimo pobūdis, kurį savo kritikoje negailestingai atskleidė filosofas, ir buvo viena esmingiausi ų jo nonkonformistinės koncepcijos dalių. Tačiau būdinga, kad būtent šio aspekto neįvertino arba jį tiesiog „apėjo” daugelis „Numokyklintos visuomenės” anuometinių kritikų, vertinusių veikalą tiek iš dešiniosios, tiek ir iš kairiosios ideologijos pozicijų. (18) Illicho atlikta fenomenologinė mokyklos analizė kai kuriuos radikaliomis idėjomis persmelkto veikalo kritikus labiausiai erzino tariamu tezių abstraktumu ir konkrečių empirinių duomenų stoka. Vienas iš katalikiškajai dešinei atstovavusių knygos recenzentų, savo straipsnyje pavadinęs filosofo kritiką „išpuoliu prieš ugdymą”, primygtinai tvirtino, esą vienas didžiausių Illicho koncepcijos Achilo kulnų yra pagavios retorikos perviršis, nes esą dauguma „tų dalykų, kuriuos jis siūlo, nėra nei nauji, nei esmingai išskirtiniai. Masinės technologijos, komunikacijų ir mobilumo padariniai ir vertybės jau buvo plačiai aprašyti ir analizuoti. Politikos, teisės ir istorijos realijas galima naudingai studijuoti remiantis ne mažiau gausiais šaltiniais. Reikalo esmė yra ta, kad jo socialinė kritika nėra grindžiama fundamentaliu kultūros supratimu yra ir pernelyg plati, ir klaidinga savo geriausiose vietose bei melaginga prasčiausiose ir įkūnijanti preskripcijas ir sprendimus, turinčius abejotiną funkcinę vertę. Jei Illichas būtų atsispyręs pagundai griebtis plačių apibendrinimų ir stereotipų, galbūt jo analizė būtų tikslesnė, mažiau utopiška ir tuomet išsiskleistų į konkrečių veiksmų seką. Neapmąstyta retorika nėra joks mąslios analizės ir pragmatiško veiksmopakaitalas.” (19) Kritiko pastabos nebuvo nei labai originalios, nei ypatingai gilios. Ir, žinoma, net ir retorikos požiūriu jos daugsyk nusileidžia hipnotizuojančiai Illicho raštų įtaigai, juolab, kad šalia kitų dalykų, turėdamas puikų klasikinį išsilavinimą, jis meistriškai panaudojo senosios Graikijos kultūrinius vaizdinius, pavyzdžiui, garsųjį Edipo mitą, kurį pritaikė mokyklos fenomenologijai. Šio svarstymo kontekste kandokas recenzento pastabas pasitelkiu kaip banalaus mąstymo, kuriame atsispindi nesugebėjimas ir netgi visai neslepiamas atsisakymas kartu su autoriumi gilintis į totalitarinę moderniųjų institucijų prigimtį ar kvestionuoti jas grindžiančią pradžios mitologiją, iliustraciją. Nepajėgdamas adekvačiai įvertinti pažangos ritualizavimo, descholiarizacijos koncepcijos, šis Illicho kritikas nukreipia dėmesį į įprastinius intelektualinių „klystkelių” šaltinius: menamą retorinį abstraktumą bei konkrečių veiksmų plano nebuvimą, nė kiek nesusimąstydamas apie tai, kuo filosofinė refleksija skiriasi nuo dalinių praktinių tikslų siekiančio ar teorines hipotezes „iš vidaus” tikrinančio edukologinio tyrimo, gebančio nušviesti tik atskirus ugdymo aspektus, bet negalinčio paaiškinti, kodėl Naujaisiais laikais formalus privalomas lavinimas Vakarų kultūroje, o kiek vėliau ir kitose nevakarietiškose visuomenėse įsitvirtino tarsi nekvestionuotina ir savaime suprantama pažangos aksioma. O ji įgijo ne tik neliečiamumo aurą, bet ir tapo savotiška tabu paženklinta teritorija, į kurią nevalia įžengti iš jokių kritiško mąstymo prieičių. Šitai suvokus, dar menkiau pagrįsti atrodo marksizmo prezumpcijomis dvelkiantys kaltinimai dėl pragmatiškumo ir nuorodų į būsimos rekonstrukcijos praxis stokos. Fariziejiški kaltinimai, beje, lydėjo Illichą visą gyvenimą.
Tačiau būtų labai netikslu ar netgi klaidinga tvirtinti, esą modernybės analitikas ideologiškai akino demontuoti pačią mokyklos instituciją, ar juo labiau, kad nesiūlė jokių alternatyvų suuniversalintai (galėtume pridurti, ir globalizuotai) vakarietiškai ugdymo sistemai. Kaip vėliau pastebėjo pats mąstytojas, šioje knygoje nebuvo siūloma panaikinti mokyklas, joje buvo kalbama apie mokyklų atskyrimą nuo valstybės ta pačia prasme „kaip Bažnyčia yra atskirta Jungtinėse Valstijose”, o galiausiai ir kiek dviprasmiškas, daugybę aistrų sukėlęs veikalo pavadinimas buvo parinktas leidėjo, bet ne autoriaus iniciatyva. (20) Visagalei monopolinei mokyklos institucijai, manipuliuojančiai savo „klientūra”, jis priešpriešino labai aiškią alternatyvą – mokymosi bei lavinimosi tinklus, arba kitais žodžiais tariant – neformalius, aktyviam lavinimuisi ir ugdymo sąveikai skirtus centrus, kuriuose atsisakoma paklusti moderniosios profesionalizacijos kultui, kur žinios ir įgūdžiai lygiaverčiais, tikrai demokratiškais pagrindais galėtų būti keičiami į savo ekvivalentus. Kaip teigia Illichas, „ateitis priklauso nuo to, ar pasirinksime institucijas, kurios rems gyvenimą, grįstą veiksmu, o ne nuo naujų ideologijų ir technologijų kūrimo. Mums reikia kriterijų rinkinio, kuris leistų pertvarkyti institucijas, remiančias asmeninį augimą, o ne aklą įpratimą, o taip pat valios pirmenybiškai investuoti technologinius išteklius į tokių institucijų plėtrą.” (21) Kitais žodžiais tariant, atsisakius vartotojiško etoso ir vartotojiškos švietimo „paslaugų industrijos” siūloma pasukti nevaržomo, nereglamentuoto lavinimo galimybių sklaidos ir dialoginės saviugdos keliu. Skelbiama ugdymo institucijų reforma pirmiausia reikalauja kritiškai persvarstyti (ir atitinkamai koreguoti) dabartiniu metu egzistuojantį žmogaus ir jo poreikių vaizdinį.” (22) Tokie lavinimosi (būtina pabrėžti – lavinimosi, o ne išorine manipuliacija pagrįsto lavinimo!) tinklai turėtų veikti ne kaip įprastinės hierarchiniu principu veikiančios industrinio pobūdžio švietimo institucijos, bet kaip bendruomenėms reikalingos, jų remiamos ir jų pačių kuriamos vietos, kuriose sudaromos sąlygos gilintis į vieną ar kitą dalyką konsultuojant, patariant ir gaunant patarimų, savanoriškai bendradarbiaujant, keičiantis įgūdžiais ir patirtimis, pakeitus mokyklos sistemoje įsišaknijus į ugdytojų ir jiems pavaldžių bei paklusnių ugdomųjų santykį. (23)
Šias moderniosios Vakarų kultūros raidos suvokimui esmingas temas mąstytojas svarstė ir kituose veikaluose, tarp kurių reikia išskirti jo straipsnių ir įvairoms auditorijoms skirtų paskaitų rinkinį „Praeities veidrodyje”, kuriame atsispindi interesų gelmės ir tyrimo krypčių įvairovė. (24) Šioje knygoje Illichas kalba apie tokius skirtingus moderniosios epochos produktus kaip homo educandus, atmintį, ekonomikos alternatyvas ir atliekų istoriją, šneką ir bendruomenę, rašto kultūrą ir technologijas, žmogaus būstą ir kt. (25) Vėlesniuoju savo gyvenimo laikotarpiu, kamuojamas sunkios ligos mąstytojas toliau plėtojo savo tyrimus: rašė apie universiteto ir teksto sąveikas, gilinosi į „reginių amžiuje” išsikerojusią vaizdinio kultūrą, garso istoriją. Atsisakęs būti homo educandus ar pasiduoti kokiai nors kitai plačiai paplitusiai ir įtakingai modernybės ideologijai, atmetęs mąstymą įkalinančias dogmas, Illichas liko ištikimas esminiams savo gyvenimo ir tiriamosios veiklos principams – kritiškai analizuoti moderniąsias institucijas ir jų suformuotos visuomenės mentalitetą, „praeities veidrodžiuose” ieškoti konceptualių pavidalų, iš kurių susiklostė moderniųjų laikų tikrenybės, kultivuoti daugiasluoksnį ir įvarialypį nelinijinio pobūdžio mąstymą, išvengiant linijinės „pažangos” konceptualių žabangų, nepasiduoti „moralinei korupcijai”, gresiančiai tiems, kurie nekritiškai skolinasi tam tikru metu madingas teorines schemas. Nepaisant santūrumo ir šaltumo, su kuriuo pastaraisiais dešimtmečiais Vakarų akademinės bendruomenės priėmė jo idėjas, ir griežtą, istoriškai pagrįstą moderniųjų institucijų ir sistemų kritiką (26), apeidamos ir nutylėdamos be galo įžvalgias, nonkonformistines mąstytojo pažiūras, jo veikalai ir mąstymo būdas padarė nemažą įtaką įvairių disciplinų tyrinėtojų būriui. Kaip ir kiti nekonvencionalūs, originalūs mąstytojai ir bendraminčiai (sociologas Jacquesas Ellul ar ekonomistas E. F. Schumacheris), Illichas lieka iškilia ir reikšminga XX a. antrosios pusės Vakarų intelektualinio gyvenimo figūra, palikusia gausų ir įvairų filosofinės minties ir istorinių studijų palikimą, kuri skatina jo interpretacijų poveikį patyrusius tyrinėtojus plėsti jo atvertus įžvalgų ir suvokimų horizontus.
(12) Þr.: School – the Sacred Cow. // Ivan Illich. Celebration of Awareness. New York: Doubleday, 1970.
(13) Ivan Illich. Deschooling Society. New York: Harper and Row, 1971, p. 38-39.
(14) Ten pat, p. 42-43.
(15) Þr.: Max Gluckman. Essays on the Ritual of Social Relations. Manchester: Manchester University Press, 1962.
(16) The Rivers North of the Future: The Testament of Ivan Illich as told to David Cayley. With a foreword of Charles Taylor. Toronto: House of Anansi Press, 2005, p. 140.
(17) David Cayley. Ivan Illich in Conversation. Toronto: House of Anansi Press, 1992, p. 67.
(18) Þr.: pvz., H. Gintis. Torward Political Economy of Education: A Radical Critique of Ivan Illich’s Deschooling Society. // Harvard Educational Review, 42, no 1 (February, 1972), p. 70-96. Šio Illicho veikalo anuometinės kritikos bendrą toną ir vyravusius požiūrius galima rasti Kallenbergo parengtoje išsamioje literatūros apžvalgoje. Žr.: A. G. Kallenberg. I. Illich’s Deschooling Society: a Study of Literature. The Hague: NUFFIC-CESO, 1973.
(19) T. A. McConnell. Ivan Illich.s Assault on Education. // Religious Education, 67: 1 (1972 January-February), p. 46.
(20) Ivan Illich. In the Mirror of the Past: Lectures and Adresses 1978-1990. London and New York: Maryon Boyars, 1992, p. 162.
(21) Ivan Illich. Deschooling Society, p. 76.
(22) Ten pat, p. 150.
(23) Tiems, kurie panašias idėjas laiko neįgyvendinamomis utopijomis, galima būyų priminti, kad nemažai patirtimi pagrįstų praktinių pasiūlymų buvo pateikta iškilaus amerikiečių pedagogo Johno Holto leistame periodiniame naujienlaiškyje, kuriame buvo propaguojamos įvairios ugdymo alternatyvos. Galima priminti ir Jungtinėse Valstijose bei Kanadoje įsisteigusį ir iki šiol sėkmingai veikiantį alternatyvų nemokyklinio „ugdymo namuose” sąjūdį ir pan. Kita vertus, kaip pastebi Čilės edukologas Marcelo Gajardo, nors Illicho aptarti keturi lavinimosi tinklai iki šiol lieka už mokyklų sistemos ribų, juos pastaraisiais metais vis dažniau kuria žmonės, norintys pasidalyti kitiems naudingomis žiniomis, keistis idėjomis ir patirtimi. Šiai tendencijai atstovauja ir daugelis neformalaus bei suaugusių lavinimo formų. Žr.: M. Gajardo. Ivan Illich. Prospects: the Quarterly Review of Comparative Education, Vol. XXIII, no. 3-4, 1993, p. 711-720.
(24) Žr.: Ivan Illich. In the Mirror of the Past: Lectures and Addresses 1978-1990. London: Maryon Boyars, 1992.
(25) Reikia pridurti, kad daugelį metų Pensilvanijos valstybiniame universitete Ivanas Illichas skaitė „architektūros ir ikonografijos” kursą, kartu su žinomu architektūros istoriku Josephu Rykwertu vadovavo architektūros srities doktoratams.
(26) Jo indėlis į įvairių disciplinų istorinius ir filosofinius tyrimus išsamiai aptartas puikiame jo bendradarbių ir bendraminčių parengtame straipsnių rinkinyje „The Challenges of Ivan Illich. Eds. Lee Hoinacki, Carl Mitcham. New York: University of New York Press, 2002.
Iš: Almantas Samalavičius. Ivano Illicho idėjų archeologija. Logos, Nr. 55-58, 2008 m. balandis-gruodis
