Municipalinės demokratijos plėtra

Šiame straipsnyje jau buvo kalbėta apie tai, kaip dėl biudžeto formavimo „dalyvaujant visiems“ paradoksų nukrypstama nuo teisingo kelio. Įvyksta konfliktas, kurio vienoje pusėje yra naujas, tiesioginiu piliečių dalyvavimu besiremiantis politinių institucijų derinys, o kitoje – administracija kaip valstybinis žmonių valdymo įrankis. Mums reikia patekti į šią konfliktuojančių jėgų (politikos ir valstybės valdymo) zoną, bet turime daryti tai sąmoningai. Ne taip, kaip „dalyvaujantieji kairieji“, mes netikime, kad tiesioginė demokratija ir atstovaujančios institucijos gali sutarti tarpusavyje, nes jos minta savo oponentės galia. Mes taip pat netikime, kad galime naudoti valstybę kaip instrumentą, palengvinantį dalyvaujančiąją demokratiją. Mes tikime, kad savivaldybė yra ta vieta, kur gali būti sukurta demokratija tikrąją to žodžio prasme, t.y. žmonių valdžia.

Tais atvejais, kai jau egzistuoja struktūros, įtraukiančios žmones į valdymą, mes turime prisijungti, kai jų nėra – turime jas sukurti. Mūsų tikslas yra nuolatos plėsti tiesioginės demokratijos ribas savivaldybėse. Jei mums pavyks pasiekti tik patariamojo visuomenės asamblėjų balso biudžeto formavimo procese, dirbsime toliau siekdami asamblėjoms suteikti visišką sprendimų priėmimo galią. Mes ir toliau reikalaujame, kad mokesčiai ir kitos viešųjų išlaidų padengimo priemonės būtų perduotos tiesioginei piliečių kontrolei. Lygiai taip pat siekiame išplėsti asamblėjų ribas ir perimti tokias sritis kaip miestų planavimas, sveikatos apsauga, švietimas ir t.t.

Tačiau to siekdami tampame mažuma. Jėgos, ginančios mišrią demokratiją ar net manančios, kad šiandieninė visuomenė yra pakankamai demokratiška, pavyzdžiui, Dahlas ar „dalyvaujantieji kairieji“, sudaro žymią daugumą. Turime aiškiai suvokti, kad esama socialinė padėtis neleidžia mums pasirinkti, todėl turime atitinkamai veikti. Mes neturime vengti sąjungų su kitomis grupėmis, pavyzdžiui, kairiosiomis, kurios siekia tiesioginės demokratijos. Vienas tokių sąjungų pavyzdys galėtų būti kampanija už biudžeto formavimą „dalyvaujat visiems“ Osle, kai komunalistų organizacija „Demokratinė alternatyva“ buvo viena iš pagrindinių organizatorių. Piliečių sąjunga, susidedanti iš nepriklausančių politinėms partijoms grupių, kartu su bendruomenių organizatoriais 2004 m. į miesto tarybą prastūmė piliečių peticiją (27), tvirtinančią, kad sostinės savivaldybė privalo išbandyti tokį biudžeto formavimą bent viename iš 16 rajonų. Tada jai nepavyko pasiekti pergalės, nes šią iniciatyvą parėmė tik nedidelė renkamų miesto tarybos politikų dalis, tačiau jai pavyko vėl įtraukti į dienotvarkę municipalinę demokratiją. Radikalizuodamos savo reikalavimus ir pačias savivaldos institucijas, kai kurios iš šių sąjungų žlugs, bet atsiras kitos. Turime tikėti, kad daug žmonių, šiandien kalbančių apie dalyvaujančiąją demokratiją, tarp jų ir „dalyvaujantieji kairieji“, parodys savo tikrąjį veidą ir nepasitrauks, kai tik mes pareikalausime praplėsti dalyvaujančiąją vyriausybę.

Žinoma, net ir šiame kelyje slypi reformizmo vilkduobės. Daugiausiai dėl to, kad tiesioginės demokratijos formos tam tikrame lygmenyje gali egzistuoti kartu su valstybinėmis valdymo formomis, be to, kaip aiškia parodė biudžeto formavimas „dalyvaujant visiems“, dabartinei visuomenei gali būti suteiktas tik nedidelis „visuomeninės galios“ kiekis. Nėra jokių garantijų, kad ši strategija atneš sėkmę, bet siekdami ją realizuoti galime nuveikti iš karto kelis darbus. Visų pirma, turime užsitikrinti, kad sukursime organizaciją su aiškiais principais, tiksliai apibrėžiančiais judėjimo kryptį. Ši organizacija turėtų kontroliuoti sąjungose dalyvaujančius narius, per rinkimus įsijungti į miesto savivaldą ir kurti nuolatinio tikrinimo mechanizmus bei atšaukimo galimybes. Organizacija turėtų nuspręsti, kada atšaukti savo narius ar vietines grupes iš kai kurių kampanijų ir įvertinti, ar jų delegatai išreiškė teisingą nuomonę ir tinkamai balsavo miesto taryboje. Yra didelis pavojus, kad judėjimas visiškai įklimps į kasdienes vietinės valdžios problemas, pasitenkins savo paties pasiekimais ir nebenorės judėti toliau. Tačiau revoliucinėms komunalistų vizijoms realizuoti nematau kito kelio, kaip tik atimti galią iš valstybinių ir kapitalistinių institucijų.

Ši strategija kiek primena Andre Gorzo „nereformistinių reformų“ idėją – „patobulinimus, kurie gerina žmonių gyvenimą, bet kartu ir kuria platformą būsimiems, dar gilesniems pokyčiams“. (28) Tačiau mūsų strategija turėtų būti gerokai sudėtingesnė, nes Gorzas neatskiria patobulinimų, kurie gali sustiprinti valstybines struktūras, prieš kurias mes kovojame, ir patobulinimų, kurie gali sukurti platformą siekiant dar daugiau teisių ir laisvių. Komunalistai nori sukurti programas, kurios susietų mūsų šiandieninius reikalavimus su ateities tikslais. Eirikas Eigladas sako, kad „mūsų maksimaliems reikalavimams įgyvendinti reikalingi esminiai visuomenės pokyčiai, o mūsų minimalius reikalavimus galima įgyvendinti dabartinėje visuomenėje, šiandien iš esmės tai yra pereinamojo laikotarpio užduotis – sukurti programinį ryšį tarp to, kas įmanoma jau šiandien, ir to, ko trokštame rytoj.“ (29) Demokratinių valdymo formų, besiremiančių asamblėjomis ir mandatus turinčiais delegatais, sukūrimas yra mūsų maksimalios programos dalis. Biudžeto formavimo „dalyvaujant visiems“ inicijavimas galėtų būti mūsų minimalios programos dalimi, o dalyvaujančios sistemos plėtimas nuolatos didinant asamblėjų ir delegatų galias būtų mūsų pereinamoji programa. Žinoma, į šią programą įeis ir kiti dalykai, atspindintys mūsų viziją. Kol įgyvendinsime savo politinius, ekonominius, kultūrinius ir socialinius tikslus, dabartinė visuomenė pasikeis daugelyje sričių.

Jei norime įgyvendinti savo vizijas, nepakanka tik kalbėti apie savo svajones. Turime įtikinti žmones savo idėjų praktiškumu – kaip kovoti už konkrečius socialinius pokyčius, kaip kurti naują demokratinį socialinių institucijų karkasą. Biudžeto formavimas „dalyvaujant visiems“ yra įkvepiantis ir pamokantis pavyzdys, bet nereikia bandyti automatiškai importuoti jį į mūsų visuomenes. Buvęs Porto Alegrės meras Raulas Pontas buvo teisus sakydamas, kad „toks biudžeto formavimas negali būti kopijuojamas, gali būti taikomas tik pats metodas. Ką daryti, norint pritaikyti jį kur nors kitur, priklauso nuo politinės patirties lygio ir aplinkybių pažinimo. Kiekviena savivaldybė turi savo istoriją ir tradicijas.“ (30) Bet tai tik dalis argumentų, kodėl Brazilijos metodai negali būti taikomi kaip visuma. Toks biudžeto formavimas galų gale parodo tik kryptį, kaip gali būti pradėtas savivaldybių demokratizavimo procesas ir kaip jis gali būti sustabdytas. Mes turime patys sukurti municipalinio valdymo pavyzdžius ir įtikinti žmones, kad tiesioginės demokratijos politika yra įmanoma. Turime kovoti dėl konkrečių pokyčių savo savivaldybėse ir galų gale, apjungdami tokius atsirandančius pavyzdžius, sukurti naują demokratinių institucijų karkasą.

Kai kurie sako, kad mes esame per maži, kad pajėgtume nuveikti ką nors daugiau, nei vien tik svajoti apie kitokį pasaulį. Bet, tiesą sakant, mes esame per maži tikėtis, kad vien mūsų troškimai paveiks plačius gyventojų sluoksnius. Siekdami demokratizuoti savivaldos institucijas, negalime atmesti sąjungų su kitais, ne tokiais radikaliais judėjimais, negalime nedalyvauti miestų tarybų darbe. Bet tai atsiremia į mūsų galimybes sukurti organizaciją, kuri galėtų veikti plėsdama tokius tiesioginės demokratijos eksperimentus ir žmonių dalyvavimą galingame ir iš tikro politiniame judėjime. Biudžeto formavimo „dalyvaujant visiems“ viltinga siekiamybė yra administracija, kuri daro tai, ką nusprendžia žmonės, o mūsų užduotis yra paversti ją realybe.

_______________________

1. Pavyzdžiui, tarptautinis judėjimas „Attac“ koncentruojasi į valiutinių spekuliacijų apmokestinimą, tokiu būdu priimdamas dabartinių finansų rinkų logiką.

2. Ignacio Ramonet, “The promise of Porto Alegre,” Le Monde Diplomatique, Prancūzija, 2001 m. vasaris.

3. Hilary Wainwright, ”People Power,” The Guardian, 18.07.2003.

4. Dvi puikios komunalizmo studijos: “The Communalist Project” (Communalism: International Journal for a Rational Society # 2, 2002 m. lapkritis), Murray Bookchin, the originator of Communalism as a political philosophy , and “Communalism as Alternative” (Communalism: International Journal for a Rational Society # 1, 2002 m. spalis), redaktoriaus įžangą žurnalui „Communalism", parašė Eirikas Eigladas.

5. Oficiali Recifės informacinė svetainė (www.recife.pe.gov.br/pr/secorcamento).

6. Marion Gret ir Yves Sintomer, The Porto Alegre Experiment – Learning Lessons for Better Democracy (New York: Zed Books, 2005), 64–65 psl.

7. Pagal Gret ir Sintomer, “vietiniai mokesčiai pakilo nuo 170 mln. USD 1988 m. iki 326 mln. USD 1991 m., ir 592 mln. USD 1999 m.”, Gret and Sintomer, The Porto Alegre Experiment, 54 psl.

8. Rebecca Abers, Inventing Local Democracy: Grassroots Politics in Brazil (London: Lynne Rienner Publishers, 2000), 121 psl.

9. Gianpaolo Baiocchi, Militants and Citizens: The Politics of Participatory Democracy in Porto Alegre (California: Stanford University Press, 2005), 3 psl.

10. Nors į šiuos skaičius reikėtų žiūrėti su tam tikru skepticizmu, nėra jokio pagrindo abejoti, kad toks biudžeto formavimas paskatino aktyvumą. Luiz Arnaldo Campos, “On the City-Congress in Belem do Para, Brazil,” paskaita tarptautinėje konferencijoje Stokholme, 2004 m. spalio 9-10 d.

11. Abers, Inventing Local Democracy, 491 psl.

12. Gret and Sintomer, The Porto Alegre Experiment, 22 psl.

13. Abers, Inventing Local Democracy, 88 psl.

14. Boaventura de Sousa Santos, “Participatory Budgeting in Porto Alegre: Toward a Redistributive Democracy,”  iš Politics and Society, Vol. 26, No. 4, 1998 m. gruodis, 487 psl.

15. The World Bank Group, “Accountability and Transparency in Municipal Governments” (http://www1.worldbank.org/wbiep/decentralization/Topic13.7.htm, sukurta 07/10/06).

16. Carsten Herzberg, “Participatory Budgets in Germany and Europe: A Report on the Process and Results,” prezentacija Norvegijos vietinės demokratijos komisijai, 11.01.06, March Bloch centras, Berlinas (E-mail: Šis el.pašto adresas yra apsaugotas nuo šiukšlių. Jums reikia įgalinti JavaScript, kad peržiūrėti jį.).

17. Abers, Inventing Local Democracy, 50-51 psl.

18. America Vera-Zavala, Deltagande demokrati (Stockholm: Agora, 2003), 34 psl.

19. Porto Alegre mero programa, 1988 m., cituota Abers, Inventing Local Democracy, 67 psl.

20. Hillary Wainwright, Reclaim the State : Experiments in Popular Democracy (London: Verso 2003), 186 psl.

21. Robert Dahl, After the Revolution: Authority in a Good Society (New Haven: Yale University Press 1990), 52 psl.

22. Wainwrighto knygos pavadinimas „Reclaim the State" kalba pats už save. Ką gi iš tikro norima atkovoti, jei valstybė niekada nepriklausė žmonėms?

23. Wainwright, Reclaim the State, 11 psl.

24. Janet Biehl, The Politics of Social Ecology: Libertarian Municipalism (Montreal: Black Rose Books, 1998), 4 –5 psl.

25. Biehl, The Politics of Social Ecology, 54 psl.

26. Bookchin, “The Communalist Project.”

27. Pagal Norvegijos savivaldos aktą savivaldybės gyventojas gali pradėti „gyventojų iniciatyvą“ tada, kai surenka atitinkamą parašų skaičių ant siūlymo miesto tarybai. Per metus miesto taryba privalo aptarti pasiūlymą ir balsuoti.

28. Michael Albert, “Looking Back, Moving Forward”, Zmag (www.zmag.org). Noamo Chomsky idėja apie “narvo praplėtimą“ mažai skiriasi nuo Gorziano „nereformistinių reformų“.

29. Eirik Eiglad, “Libertarian Municipalism and the Radical Program,” in Communalism: International Journal for a Rational Society #7 (October 2005).