Viešosios erdvės ir pasitikėjimas yra du svarbūs pilietinės demokratinės visuomenės komponentai, kurių kiekvienas šiandien respublikiniu ir vietiniu lygiu yra spontaniškai griaunami. Griovėjas – tradicinis, įvardytas daugelyje politinės sociologijos ar politinės antropologijos darbų, tai – verslo ir politinis cinizmas bei konspiracijos sindromo pažeista sąmonė. Reikėtų pridurti ir E. Canetti išnagrinėtą bei Lietuvoje L. Donskio išviešintą baudžiauninko sindromą: troškimą paklusti, tapti neregimu, baimę viešai kalbėti ar turėti nuomonę ir ją ginti teisėtais būdais. Kaip pastebi R. Putnamas, V. Kavolis, pasitikėjimo stoka reiškia, kad net jei valstybinė institucija priima sprendimą, kuris galbūt padidins viešąjį gėrį ir išplės atvirą visuomenę, ši institucija vis tiek yra kritikuojama dėl kitų jos darbų konteksto, dėl jau buvusių korupcinių precedentų, dėl ankstesnių abejotinų sprendimą priimančių politikų ar tarnautojų darbų...
 

Visa tai aitrina įvairias konspiracijos teorijas: ieškoma suokalbio, tamsios oligarchų rankos, sabotuojami sprendimai, rašomi, o vėliau nagrinėjami anoniminiai skundai. Tai sukuria puikią terpę gandams, melagingiems kaltinimams, šantažui, baimei. Žinoma, kad tokia situacija skatina realius suokalbius, autoritarinį nomenklatūrinį valdymą, privačių interesų iškėlimą aukščiau visuomeninių. Savo ruožtu užslaptintas nomenklatūrinis autoritarinis valdymas stiprina baudžiauninkų savimonės raidą: paklusti, nesikišti, neprotestuoti ir bausti tuos, kurie reikalauja viešumo, skaidrumo, kurie rodo pilietinę iniciatyvą, kurie neatitinka valdininkų surašytų direktyvų. Visų šių negandų kirminas ėda Lietuvos Respubliką, kuri pamažu praranda atviros visuomenės ir visų piliečių remiamos demokratijos požymius. Šiandien nepasitikėjimo, viešumos ir skaidrumo stokos požymiai siejami ir su LR Prezidento, Seimo, miestų savivaldybių institucijomis.

       Šiuo požiūriu simboliškai reikšmingas yra konfliktas dėl Šiaulių miesto amfiteatro. Tačiau tai toli gražu ne pirmas Lietuvoje panašaus pobūdžio susipriešinimas tarp savivaldybės ir aktyvios visuomenės dalies. Pakankamai diskutuotas yra konfliktas dėl Lietuvos kino teatro, Pro-testo laboratorijų ir Lietuvos be kabučių visuomeninių judėjimų veikla, jų tikslai ir priemonės viešosioms erdvėms ir demokratijai Lietuvoje ginti. Su šių sąjūdžių ir jų vedinių bei paralelių vediniais (pavyzdžiui, Naujos kairės), su aktyvėjančių profesinių sąjungų ir didėjančiu NVO pasipriešinimu tenka susidurti ir LEO LT šalininkams. O Šiaulių amfiteatro konfliktas tiesiog yra šių procesų ženklas, rodantis augantį visuomenės gebėjimą ginti savo interesus.

       Šiaulių amfiteatras yra reali, funkcionuojanti, turinti svarbią simbolinę reikšmę miesto viešoji erdvė. 1985–1986 metais suprojektuotas ir pastatytas amfiteatras jau 1988 metais tapo vienu iš viešosios Sąjūdžio veiklos epicentrų. Čia buvo renkami parašai dėl Lietuvos nepriklausomybės, dėl to čia buvo aštriai ir nuolatos diskutuojama, čia buvo bene pirmą kartą oficialiai ir viešai Šiauliuose išskleista trispalvė, iš čia pradėdavo savo dviračių žygius ar eisenas įvairios vietos patriotinės organizacijos... Tačiau amfiteatro veikla apribota oro sąlygų – amfiteatras yra po atviru dangumi. Todėl vėlyvą rudenį, žiemą, ankstyvą pavasarį čia mažai kas vyksta. Jis yra pačiame miesto centre (prisišliejęs prie pėsčiųjų bulvaro), todėl traukia ne vieno verslininko akį ir ypač pastaruoju kapitalo visagalybės pojūčio ir siautėjimo laikotarpiu. Pagaliau Šiaulių miesto savivaldybė skiria tik minimalų dėmesį šios erdvės priežiūrai, todėl jis yra apšiuręs ir tai yra vienas svarbiausių argumentų savivaldybei atiduoti šią erdvę tvarkyti koncesijos pagrindu privačiam verslui. Yra ir kitokių, techninių amfiteatro veiklos problemų: nėra patogios ir patikimos elektros instaliacijos, būtinos koncertams organizuoti, bent iš dalies dengtos scenos koncertuojantiems apsisaugoti nuo lietaus... Panašių smulkių ir savivaldybės ūkio skyriui lengvai išsprendžiamų problemų yra gana daug.

       Amfiteatre nuolat koncertuoja vietos darželių auklėtiniai, mokyklinukai, gimnazistai, Šiaulių kultūros centro, NVO kolektyvai, įvairios liaudies kapelos, įvairių žanrų roko grupės... Kartais čia vyksta įvairūs menininkų performansai. Visi koncertai, performansai nemokami – tai tiesiog dovanos miestelėnams, gyvenimo būdo ir stiliaus išraiškos, demokratinės viešos saviraiškos pavyzdžiai. Kartais čia mitinguojama, ir tada erdvė virsta Hide parku, kartais vienas kitas drąsesnis universiteto dėstytojas gegužės, birželio ar rugsėjo mėnesiais čia veda savo paskaitas, susitinka su studentais. Pagaliau ne koncertų metu čia mėgsta sėdėti undergroundinis jaunimas, rūkaliai, praeiviai. Saulėtomis dienomis vaikai ir paaugliai aplink ir po sceną važinėja riedlentėmis, šiaip žaidžia, buriasi. Metalistams, pankuojantiems, hipuojantiems, repuojantiems ši vieta yra reta prieinama vieša erdvė, nes kitas užvaldė stiklinės vitrinos ir monstriški, miesto dvasią naikinantys prekybos centrai. Amfiteatre susipažįsta ir flirtuoja įvairios poros, kas be ko – kartais geriamas alus, vakarais vietos valkatos surenka numestus butelius... Kai kuriems konservatyvių pažiūrų miestelėnams ši aplinka nepatinka. Jiems nepatinka ir siena, juosianti amfiteatrą, kuri apipiešta vaizdingais graffiti bei apaugusi vijokliais. Kiti mano priešingai – tai nauju stiliumi pažymėtas laiko pulsas.

       Taigi ne visiems blizgantį kičą ar monstrišką privačių namų architektūrą pamėgusiems politikams, verslininkams šis amfiteatras kelia pasigėrėjimą. Daugelis jų veikiausiai čia nėra praleidę nė kelių valandų, nėra palikę jame savo dvasios. Tai nieko baisaus – juk vieni nevaikšto žiūrėti krepšinio, dar kiti nesilanko rusiškų muzikinių grupių koncertuose. Laimė, mes nesame vienodi ir mums nereikia vieniems kitų pomėgių sekti. Tačiau visame demokratiniame pasaulyje yra priimta gerbti, prižiūrėti ir saugoti funkcionuojančias, ypač – centrines miesto viešąsias erdves.

       Apie viešosios erdvės ir demokratijos santykius plačiai diskutavo filosofas Algis Mickūnas, atkreipęs dėmesį, kad ne namai ir ne disciplinuojanti mokykla, o visiems prieinama viešuma formuoja demokratinį pilietiškumą. Tai erdvė, kurioje gali susitikti, pamatyti ir, svarbiausia, vienas kitą išgirsti skirtingi žmonės. Čia tikrai tokie susitikimai vyksta. Viešoji erdvė yra susijusi su mūsų visų skirtingumu ir būtinybe atvirai ir kaip lygūs lygiems rodyti, derinti savo požiūrius. Savivaldybės salės neturi šio viešumo, o internetinių laikraščių komentarų erdvė, nors ir yra šiokia tokia viešuma, tačiau lengvai falsifikuojama ir anoniminė. Nykstantį atvirą pilietiškumą Lietuvoje išstumia anoniminis, simuliuojamas viešasis aktyvumas. Veidus, kuriuos matome diskutuojant amfiteatre, pakeičia nikai virtualioje erdvėje. Prikviesti partijų narius reikštis viešosiose erdvėse sunku, tačiau jie lengvai, „apsikabinėję“ bent keliais slapyvardžiais, įžeidinėja vienas kitą virtualiame pasaulyje. Tačiau nei uždarose disciplinarinėse erdvėse, nei anoniminių komentarų sraute nesiformuoja atviras demokratinis pilietiškumas, dėl kurio kovojo ir Vasario 16, ir Kovo 11 herojai. Viešųjų erdvių funkcionavimas ypač svarbus mokiniams, studentams. O stiprėjant anoniminio pasaulio prievartai, toks demokratinių amfiteatrų palaikymas yra tiesiog save gerbiančios savivaldos priedermė.

       Šiaulių amfiteatras, kaip ir kitos panašios viešosios erdvės, nėra savivaldybių tarybų ir skyrių nuosavybė. Jiems tėra pavesta garbė ir pareiga šias erdves prižiūrėti ir skatinti jų veiklą. Todėl keisti šių erdvių statusą galima tik realiai ir plačiai aptarus su visuomene, o ne apklausus keletą savo draugų, patikėtinių. Viešą diskusiją reikia mokėti organizuoti ir būtent ji gali padidinti politikų simbolinį kapitalą. Diskusijų imitavimas tik padeda tenkinti privačius interesus bei didina visuomenės nepasitikėjimą. Šiaulių miesto savivaldybė nesiteikė diskutuoti prieš priimdama sprendimą dėl miesto viešųjų erdvių –„Beržynėlio“ parko ir amfiteatro. Tačiau tokia partijų narių nepagarba miestelėnams – ne naujiena. Panašiai elgiasi ir Vilniaus, Kauno, Klaipėdos, Panevėžio miesto savivaldybių tarybų nariai. Visa tai tik didina nepasitikėjimą. Nepasitikėjimo atveju priėmus abejotinus sprendimus, ypač susijusius dėl viešųjų erdvių ar dėl viešo intereso, visuomenei lieka remtis protesto akcijomis, jiems palankia žiniasklaida, respublikiniu ir tarptautiniu solidarumu, apeliacijomis į vieno kito politiko sąžinę, patriotizmą, demokratiškumą.

        Šiauliuose buvo surengta bent keletas sėkmingų akcijų: pasisakymai miesto taryboje, tikrosios Užgavėnės amfiteatre, žvakučių deginimas per flashmobo akciją „Gedim Amfiteatro“, aktualiosios (alternatyvios) Vasario 16-osios šventimas. Simuliakrines Užgavėnes Šiaulių savivaldybė, kaip ir dauguma kitų miestų valdininkų, organizavo šeštadienį (kituose miestuose – sekmadienį), protestuotojai – kaip ir pridera tradicijai ir papročiams – antradienį. Užgavėnių perkėlimas buvo, bent jau Šiauliuose, argumentuojamas būtinybe netrukdyti mokyklų ir organizacijų darbui. Tarsi Užgavėnės nėra viena svarbiausių tautinių, etnografinių pamokų! Taip amfiteatras tapo svarbiausiu tikrųjų Užgavėnių epicentru, buvo vejama ne tik žiema, bet ir piktosios dvasios iš amfiteatro, o kanapinis-besmegenis buvo personifikuota miesto taryba. Tikrosiose Užgavėnėse šoko bent trys dešimtys persirengėlių, vinguriavo Redos ir Arūno Uogintų performansas – gyvatė, renginį stebėjo savivaldybės tarybos narių kaukės bei kelios dešimtys šokančių ir besijuokiančių studentų, miestelėnų. Pagaliau į Morės krepšelį buvo sudėti visi blogi darbai, ir ji iškilmingai liepsnomis palydėta į dangų.

        Dar viena akcija, ir vėl alternatyvi miesto tarybos organizuotai šventei, buvo Vasario 16 paminėjimas. Savivaldybės atstovai šventę imitavo Prisikėlimo aikštėje ir sugebėjo nesuteikti žodžio Šiaulių vyskupui E. Bartuliui, nes jis nebuvo įtrauktas į sąrašą... Amfiteatre buvo kviečiami pasisakyti visi, kas nori: kalbėjo istorikai, filosofai, paprasti miestelėnai, smulkaus verslo atstovai, pensininkai, studentai, mokiniai – be jokio plano, sąrašo, be išankstinių leidimų. Po to vyko bent šešias valandas trukęs atviras koncertas, kuriame pasirodė apie 50 muzikinių kolektyvų: nuo vaikų chorų iki radikalių roko grupių. Žmonės mojavo vėliavomis, šoko, susiglaudę bangavo, šildė vienas kitą iš termosų pilstoma arbata... Skirtingu metu koncerto klausėsi ir amfiteatre šoko nuo 100 iki 400 žmonių. Nė vienas politikas viešai nepasveikino susibūrusių su švente, nors daugelis jų buvo slapta ar atvirai atbėgę pasižiūrėti, kas čia dedasi. Susibūrę koncertuojantys, kalbantys ir protestuojantys jautėsi labai šauniai, kaip kokiais 1990 metais. Juokavome, kad klausomės ugninio ledinių gitarų roko.

Park@s
Literatūra ir menas, 2008.02.28.,