2000 m. Portlendo miesto (JAV, Oregono valstija) pakraštyje spontaniškai pradėjo formuotis benamių palapinių miestelis. Aštuoni vietiniai benamiai, pavargę trintis laiptinėse ir pakrūmėse, nutarė susikurti ką nors pastovesnio ir patogesnio. Oficialia gyvenvietės įkūrimo pradžia laikoma 2001 m., kai Portlendo valdžia, veikiama „agitacijos ir reklamos”, savavališkai įkurtai gyvenvietei nutarė suteikti legalų „stovyklos” statusą. Nuo tos akimirkos benamiai nebesibaimino buldozerių, ir miestelis pradėjo sparčiai (aišku, turint galvoje ant pirštų suskaičiuojamus naujos bendruomenės narius) vystytis. Senbuviai ir dabar geru žodžiu mini gretimų rajonų žmones tuo metu padėjusius kuo gali. Šiuo metu miestelyje daugiau ar mažiau nuolatos gyvena 60 gyventojų.

Be asmeninių namukų jie pastatė ir pastatą skirtą laisvalaikio praleidimui (kur stovi televizorius, galima žaisti stalo žaidimus), bendrą virtuvę ir įrengė kitus civilizacijos patogumus. Įdomu tai, kad miestelis tapo geriausiai organizuota tokio tipo gyvenviete. Visų pirma, jis gavo pelno nesiekiančios organizacijos statusą. Antra – kai tik į gyvenvietę buvo atvesta interneto linija, paleido savo svetainę http://www.dignityvillage.org. Ir trečia – benamiai įsteigė savivaldos valdymo ir įstatymdavystės komitetus su kasmet perrenkamais atstovais.

Gyvenvietės taryba atlieka ir teisėjo funkcijas, veikia įvairūs komitetai ir skyriai (pvz., spręndžiantys apie naujų narių priėmimą ar jų apgyvendinimą), yra iždininkas (kaupia aukas ir skirsto jas maistui ar kitiems poreikiams) ir net policija, kurioje tėra neformalus komisaras ir jo padėjėjas. Kiti policininkai yra tie patys miestelio gyventojai, 2 valandas per savaitę skiriantys patruliavimui. Viskas kuo puikiausiai funkcionuoja. Svetainėje publikuojamos naujienos, vedama resursų apskaita, planuojamos naujos statybos. Gyventojai net sugalvojo darbo, tiksliau, darbo laiko, mainų programą. Pagrindinės taisyklės paprastos – jokio smurto prieš save ir kitus, jokių vagysčių, jokios ilgai trunkančios triukšmingos veiklos, jokio alkoholio ir narkotikų ne tik gyvenvietės, bet ir viso rajono ribose, ir visi gyventojai turi dalyvauti miestelio gyvenime.

Tai įtvirtina keli „įstatymai”. Visi suaugę turi kiekvieną savaitę bendram labui skirti 10 savo darbo valandų, jei jų pačių darbas ar mokslas neviršija 16 valandų per savaitę. Jei viršija, darbo laikas mažinamas iki 6 val., ar net iki 4 val. (jei kur kitur dirba ilgiau nei 30 val. per savaitę).

Reikia pastebėti, kad Dignity village namukai visai neprimena paskubomis iš kartono ir „palečių“ suręstų lūšnų. Kai kuriems jų kompiuteriu buvo sukurti projektai su išmatavimais ir kitomis detalėmis. Nors miestelio ateitis ir miglota, bet, kaip teisingai pastebėjo vietinis laikraštis, „galite būti tikri, kad už savo namus miestelio gyventojai kovos iki paskutinio...”, ir su tuo sunku nesutikti.

Tikėtina, kad tokia kova būtų visai sėkminga, nes šis reiškinys jau susilaukė ne tik nemažo spaudos, televizijos, bet ir visuomenės dėmesio. Vien per 2008 metus Dignity village sulaukė netoli 1000 lankytojų, dalis jų prisijungė prie vykdomų projektų, dalis tiesiog mėgavosi buvimu neįprastoje aplinkoje šalia šių įdomių žmonių. Iš dalies lankytojų poreikiams patenkinti gyvenvietėje veikia parduotuvėlė, užsiimama smulkiu verslu. Gerėja ir miestelio kultūrinis fonas. Čia jau yra savi poetai ir rašytojai. Nemaža dalis gyventojų auginasi savo daržoves, puoselėja gėles ir dekoratyvinius augalus.

 Unikali, spontaniškai susiformavusi aplinka sukuria nepakartojamą atmosferą ir čia norisi sugrįžti.