Į mano kompiuterį netyčia atklydo beveik aštuonerius metus po policininkų stalčius klajojęs traktatas, šiek tiek primenantis Jose Ortegos y Gasseto knygos „Masių sukilimas“ fragmentą, perrašytą Niccolò Machiavelli „Valdovo“ dvasia. Tai Lietuvos apskričių policijos komisariatų vadovams skirtos metodinės rekomendacijos „Minios valdymas“, kitaip tariant – teoriniai ir praktiniai patarimai, kaip turi elgtis policininkai masinių mitingų ir demonstracijų metu. Šioje metodinėje medžiagoje supažindinama su minios samprata, pateikiamos pagrindinės minios charakteristikos, atskleidžiamas minios mąstymo būdas, na ir, aišku, patariama, kaip tą minią valdyti. Šis skyrius man pasirodė įdomiausias, todėl manau, kad jis sudomins ir kitus.

Norint suvaldyti minią reikia gerai išmanyti jos ypatumus, žinoti situaciją, poveikio priemones. Pirmiausia pareigūnas turi būti lankstus- jo elgesys ir veiksmai turi atitikti konkrečią situaciją- minios pobūdį, tikslus, priežastis, dėl kurių ji susiformavo. Taikomas vienas ir tas pats elgesio modelis gali tapti neveiksmingas arba net dar labiau pabloginti situaciją. Pareigūnas turėtų laikytis šių pagrindinių principų:

Minios suskaidymas į dalis. Veikdami kartu kaip vieninga minia, joje esantys žmonės jaučiasi galingi ir anonimiški. Kuo minia didesnė, tuo šie pojūčiai stipresni. Suskaidžius minią į dalis šie jausmai silpnės.

Minios ribų kontrolė. Jei minia plečiasi ir apima vis daugiau erdvės, jos dydį ir buvimo vietą galima kontroliuoti apjuosus ją gyva siena. Ji negalės didėti ar pakeisti savo lokalizacijos vietos.

Informacijos kontrolė. Stebėti, kas vyksta minioje, ir teikti operatyvią informaciją gali į minią įmaišyti civiliškai apsirengę policijos pareigūnai. Kadangi miniai yra būdinga nekritiškumas, patiklumas ir imlumas gandams, poveikį jai galima daryti ir kontroliuojant minią pasiekiančią informaciją:

1. riboti tam tikros informacijos patekimą į minią (pvz., nepateikti informacijos, kuri gali dar stipriau įaudrinti žmones, žiniasklaidai ir pan.);

2. skleisti pareigūnams naudingą informaciją; tai gali daryti į minią infiltruoti civiliškai apsirengę pareigūnai; tikėtina, kad prieštaringa informacija sukels sumaištį ir padidins poveikio miniai galimybes.

Derybos su minios lyderiais. Jei minios dalyviai turi iškėlę konkrečius reikalavimus, situaciją galima valdyti derantis su jų interesams atstovaujančiais žmonėmis ar minios lyderiais. Derėtis turėtų gerai problemą išmanantis ir galintis priimti sprendimus žmogus. Atsiradusias problemas lengviau aptarti neutralioje, ramioje aplinkoje, ne minios susibūrimo vietoje.

Poveikis per charizmatinius lyderius. Norint paveikti minią, galima pasitelkti populiarius, turinčius pripažinimą žmones (atsižvelgiant į aplinkybes, tai gali būti visuomenės veikėjai, dvasininkai, politikai, kitos įžymybės ir pan.). Toks žmogus turi didesnę poveikio galią.

Poveikis per kalbą. Norint paveikti minią, reikia kalbėti vaizdžiai ir aiškiai, nesigilinant į argumentus ar nuoseklų savo nuomonės dėstymą. Minia greičiau išgirsta tuos, kurie garsiau šaukia. Įtaka miniai priklauso ne nuo faktų turinio, o nuo jų pateikimo būdo. Norint atkreipti minios dėmesį, kreipinys turi turėti šūvio efektą. Kalba turi veikti minios dalyvių vaizduotę ir jausmus. Apeliavimas į blaivų minios dalyvių protą šiuo atveju yra netinkama poveikio priemonė.

Fizinės jėgos panaudojimas. Fizinę jėgą naudoti tik kraštutiniu atveju. Fizinę jėgą minia suvokia kaip agresiją ir į ją atsako agresyviais veiksmais.

Išsami įvykusių neramumų analizė. Analizės tikslas- ne kaltųjų nustatymas ar atpirkimo ožių ieškojimas, o visaapimantis ir išsamus neramumų priežasčių bei įvykdytų priemonių nagrinėjimas. Rekomenduotina atkreipti dėmesį į šiuos dalykus:

1. Fizines ar socialines masinio neramumo (neramumų) priežastis.

2. Neramumuose dalyvavusių žmonių požymius: jų amžių, lyti, išsilavinimą, darbą, einamas pareigas, šeimyninę padėtį, kitas svarbias ypatybes.

3. Masinių neramumų dalyvių požiūrį į tiesiogiai su šiuo įvykiu susijusius policijos pareigūnus, visuomenės ar vyriausybės atstovus, kiek šis požiūris yra pagrįstas realiais faktais.

 4. Ar buvo grobstymo, plėšimo faktų. Jei taip, kiek tai turėjo įtakos neramumų trukmei, jų stiprėjimui ar plėtimuisi.

5. Aplinkybes ar įvykį, kuris buvo tiesioginė neramumų atsiradimo priežastis.

6. Veiksnius, kurie lėmė neramumų stiprėjimą ar plitimą, atkreipiant dėmesį į tai, ar į šį įvykį buvo įtraukta kokia nors organizacija, ar buvo aktyvių riaušes skatinančių išorinių, ne minioje esančių lyderių

7. Teisėsaugos pareigūnų pastangas kontroliuoti neramumus: kokių veiksmų buvo imtasi, kiek jie buvo sėkmingi.

8. Privačių, pavienių asmenų bandymus sukontroliuoti neramumus (pačioje minioje ar užjos ribų).

9. Jei buvo aukų ar sužalojimų, kokiomis aplinkybėmis tai įvyko.

10. Ar buvo apgadintas turtas, kaip stipriai.

11. Faktus apie asmenis, sulaikytus neramumų metu (kokie tai žmonės, ar buvo teisti ir t.t.)

Skaitykite visą metodinių rekomendacijų „Minios valdymas“ tekstą.