Kaip šiais laikais atsiranda tiesa? Truputėlį sutelkę dėmesį mes nesunkiai pastebėsime vienokį ar kitokį jos gimimą, skirtumus, panašumus bei kriterijus. Pastebėsime, kad oficiali tiesa nėra tai, kas yra teisinga, o tik tam tikras sumenkęs ir supuvęs kirminų sugraužtas obuolys dabartinei neteisybei palaikyti. Kodėl jau taip nutiko, kad neteisybė tapo tiesa, kaip tai pakeisti? Turbūt į šiuos ir kitus iškylančius klausimus atsakyti turime asmeniškai patys sau ir surasti tą mažytį tiesos lašelį savo širdyse. O štai mažas vakar Alytaus mieste nutikęs pavyzdėlis lai pasibeldžia į kiekvieno iš mūsų širdį ir protą.
Trečiadienis – ūkanota diena, sniegas palengva virsta vandeniu, besisunkiančiu į truputėlį šilumos gavusią žemę. Užkandęs, rūsio laiptinėje prijunginėjau šviestuvą. Viską sujungus jungtuko paspaudimas neįžiebė taip lauktos šviesos. Pakasęs pirštu smilkinį, nusprendžiau nueiti į parduotuvę ir įsigyti testerį. Vietoj kasdieninio pėdinimo pėstute iš garažo, išsitraukiau dviratį ir lyg mažas vaikas, negailėdamas nei dviračio, nei kojų, nuskubėjau link centre esančios statybinių medžiagų parduotuvės. Beveik pasiekus užsibrėžtą tikslą, žvilgsnį staiga sudrumstė į patį rotušės aikštės centrą įvažiavęs policijos automobilis ir juodą vėliavą laikantis žmogus.
Net nepajutau, kaip mano dviratis atsirado šalia mūsų gerove besirūpinančių pareigūnų. Šalia stovėjo brandaus amžiaus vyriškis, dainuojantis savo kūrybos ironiškas daineles apie valdžią. Daug darbo mačiusios rankos, sugniaužusios laikė bambukinį kotą, ant kurio galo pleveno vėliavą primenanti juoda medžiagos skiautė be jokios simbolikos. Iš vykstančio dialogo aš supratau, kad vyras atvyko iš kaimo, atsiklausęs savo žmonos, kuri jį išleido prabilti apie neteisybę. Paklausus pareigūnų, ką jis blogo daro, šie man atsakė, kad dainuoti dainas vidurdienį (tiksliau, apie tryliktą valandą) negalima. Tačiau neskaitant įtikinėjimų važiuoti namo ar vykti piketuoti į Vilnių, jokių veiksmų nesiėmė. Vyriškis toliau drąsiai mojavo vėliava ir net neketino trauktis.
Dar kartą paklausiau pareigūnų, kodėl žmogus negali išsakyti savo nuomonės, ar jis jiems atrodo neblaivus? Šie man atsakė, kad vyras blaivus, bet jiems labiau panašus į Alytuje gerai žinomą benamį pravarde Kolia, kuris nelabai suvokiąs, ką daro. Netrukus pasirodė dar vienas pareigūnas su tamsiu odiniu portfeliuku ir kolegų pasiteiravo, ar greitoji pagalba iškviesta, o šiems atsakius, kad jau važiuoja, dingo taip pat greit, kaip ir atsirado. Netrukus pasirodė greitoji pagalba. Išlipusi medikė pasiteiravo dainą traukiančio vyro vardo. Šis, matyt nenorėdamas nutraukti pradėtos dainos, į klausimą neatsakė. Dar keletą kartų pakartojus klausimą, pasigirdo išvada: „Subjektas neina į kontaktą“. (Nors policininkai kreipėsi į jį vardu turbūt žinodami ir vyro pavardę bei gyvenamą vietą.)
Kyla klausimas: negi šie pareigūnai turi telepatinius gebėjimus skaityti kitų žmonių mintis? Iš automobilio išlipo antrasis pareigūnas ir, vos tik išgirdę medikės žodžius „vežam“, pareigūnai jėga bandė įsodinti vyriškį į greitosios pagalbos automobilį. Vyras pareiškė, kad ir pats įlips ir nereikia čia jo stumdyti. Durys užsidarė ir darganotą žiemos dieną aikštė ištuštėjo priglausdama keletą tarpusavyje besikalbančių neabejingų žmonių. Tarp jų stovėjau ir aš, apžergęs dviratį ir apsiniaukusiu veidu.
Ši situacija man priminė bebaimio donkichoto kovą su vėjo malūnais už giliai širdyje glūdinčias vertybes ir beveik jau užmirštą didvyriškumą. Nes daugumą didvyrių liaudis laiko kvailiais, o geriausiu atveju – garbėtroškomis. Na, o aš, kaip alytiškis, džiaugiuosi, kad mano miestą aplankė šių dienų donkichotas, kovojantis prieš dabartinius pseudotvarka spinduliuojančius vėjo malūnus.
