Kas gali būti paprasčiau už riaušes? Bet atsiliepimai apie įvykius Rygoje vaizdžiai iliustruoja, kad komercinė žiniasklaida bei valdžios pilvakalbiai niekad nepraleidžia progos apsimesti, kad jiems tai – per daug sudėtingas reiškinys. Todėl jie linkę viską supaprastinti. Pirmiausia jiems per sunku riaušes suvokti kaip riaušes. Jie neriasi iš kailio norėdami riaušes pateikti kaip ką tik nori, tik ne riaušes, t.y. socialinio nepasitenkinimo raišką.

Dažniausiai, kaip ir vakarykščių įvykių Rygoje atveju, riaušės mums vaizduojamos kaip iš anksto surežisuotas ir aktorių atliktas spektaklis. Cituoju: „ ... Į jaunimo minią nepastebimai įsimaišė vidutinio amžiaus vyriškis, aktyviai vaidinęs smarkiai išgėrusį. Imituodamas agresyviai nusiteikusios publikos veiksmus ... . Įsiaudrinusi minia „lyg mostelėjus burtų lazdele“ patrukė prie parlamento pastato“.

Aišku, problemėlė čia ta, kad visi ir kiekvienas minioje, mes su jumis, yra potencialūs aktoriai, kurie tik „imituoja publikos veiksmus“. 

Žinokite, būtinai turi būti NEpolitinė tokių veiksmų priežastis. Rygos atveju Lietuvos ambasadorius Valionis mikliai sudėliojo akcentus: 1) girti jaunuoliai; 2) apiplėšė „balzamo“ krautuvėlę. Maždaug, neišgėręs nesuprasi.

Be to, žiniasklaidai ir valstybinės prievartos organų atstovams, atrodo, labai sunku susitaikyti su tuo, kad riaušės GALI BŪTI organizuotas kolektyvinis veiksmas, grindžiamas politinių motyvų.

Juk jeigu riaušės, t.y. socialinio protesto raiška, yra visai ne riaušės, o balzamo krautuvėlių plėšimas, tai suprantama, kad tai tegali būti stichiškas „kriminalinių instinktų“ proveržis, o ne organizuotas kolektyvinis veiksmas, motyvuojamas socialinių tikslų. Geriausiu atveju, tai gali būti nebrandaus jaunimo „sukurstymas“. 

Valstybinės prievartos organai ir žiniasklaida, be kitų funkcijų, atlieka ir auklėjamąją misiją. Vienas iš tokių auklėjamųjų signalų reakcijose į Rygos įvykius – kad kriminalinis tokių kolektyvinių veiksmų kaip riaušės pobūdis pats savaime visiškai sunaikina jų socialinę ir politinę reikšmę.

Riaušių dalyviai būtinai vaizduojami kaip apsvaigę, apkvaišę ir pakvaišę, nes sveiki ir normalūs žmonės niekada sau neleis kelti riaušių arba jose dalyvauti, net dalyvauti tokiuose mitinguose.

Kita vertus, leidžiama suprasti, bet koks „apsvaigimas“ jau savaime leidžia  inkriminuoti nusikaltimą, nes politiškai ir visuomeniškai reikšmingais gali būti laikomi tik tokie veiksmai, kurių politinį ir visuomenininį tikslingumą visiškai BLAIVIAI, racionaliai suvokia pats juos atliekantis subjektas.

Taip pateikdami riaušių problemą valstybinės galios atstovai tikisi diskredituoti smurtinio protesto politinę reikšmę. Jie tikisi sėkmingai instaliuoti tokią loginę programėlę:

Jeigu riaušininkų veiksmus galima kvalifikuoti kaip nusikalstamus, tai jie negali turėti politinių motyvų. Geriausiu atveju socialinis protestas tėra formali dingstis ar priedanga geismui prisiplėšti svetimo turto arba proga pasireikšti „destruktyviems instinkstams“.

– Riaušės negali kilti dėl politinių valdžios sprendimų; jos kyla dėl psichologinių ir moralinių jaunimo problemų.

– Normalus protestas negali virsti riaušėmis, nes riaušės – tai ne protestas, o vandalizmas.

– Jeigu protestas virsta riaušėmis, tai riaušės neturi nieko bendro su protestu, kuris virto riaušėmis.

– Jeigu protestuotojai virsta riaušininkais, o riaušės negali turėti nieko bendro su protestu, tai protestuotojai, kurie virsta riaušininkais, negali turėti nieko bendro su protestu: tai RIAUŠININKAI, APSIMETANTYS PROTESTUOTOJAIS.

– Jeigu normalus protestas negali virsti riaušėmis, tai protestas, kuris gali virsti riaušėmis, yra nenormalus.

– Jeigu protestas, kuris gali virsti riaušėmis, yra nenormalus, o kiekvienas protestas potencialiai gali virsti riaušėmis, tai visoks protestas yra nenormalus tiek, kiek jis gali virsti riaušėmis.

– Protestas gali virsti riaušėmis; riaušėmis virtęs protestas neturi nieko bendro su protestu; protestas neturi nieko bendro su protestu – tai tik DINGSTIS RIAUŠĖMS.

– Protestas negali būti poltinio nepasitenkinimo forma, nes protestas – tai dingstis riaušėms.

Kita vertus, nebe tie laikai, kad įsivaizduotume, jog riaušės – pavyzdžiui, riaušės Vilniuje – gali kilti „tiesiai“ iš socialinio politinio nepasitenkinimo. Riaušės Rygoje ir Taline liudija ne tik socialines įtampas tose šalyse, bet ir jų demokratijos būklę. Kolektyvinis riaušininkų veikimas liudija tam tikrą išsivadavimą iš socialinės drausmės normų, organizuotumą ir protestą organizuojančių politinių jėgų įtakingumą.

Visos mano paminėtos reakcijos puikiai atskleidžia, kaip Lietuvos valstybinės prievartos aparato organai bei žiniasklaida ruošiasi galimam „netaikaus“ protesto proveržiui, tarkime, Vilniuje:

Dėmesio perkėlimas nuo politinių prie psichologinių ir „kriminalinių“ klausimų reakcijose į Rygos įvykius atitinka nuostatą slopinti socialinę įtampą ne politinėmis, o policinėmis priemonėmis (užgniaužti, nuslopinti, iššaudyti, sutrypti).

Kita proga – komentuodamas estetinės chirugijos fenomeną – jau esu pažymėjęs, kad pagrindinė žiniasklaidos skalpelio funkcija yra nupjauti (išpjauti) sąsajas, ryšius tarp įvykių ir jų socialinių politinių priežasčių.