Lietuvoje gyvena apie pusė milijono vyresnių nei 65 metai amžiaus žmonių - maždaug perpus tiek, kiek šalyje yra vaikų ir jaunimo iki 24 metų. Apie vaikams ir jaunimui aktualias temas - darželius, mokyklas, universitetus ar protų nutekėjimą - kalbama gana dažnai. O štai vyresnio amžiaus žmonių problemos dažniausiai supaprastinamos iki pensijų klausimo (ar jos kils?) bei tuščių vilčių kurstymo (kada?) - net nesvarstant, jog pilnavertei senatvei, kurios nebaisu ir ne gėda, nepakanka vien pensijų.

     Tokios politikos atsiradimui trukdo bei senatvę Lietuvoje parodija verčia ir žiniasklaidoje išplitęs pensininkų vadinimas feodalizmo laikus menančiu žodžiu senjorai. Juk vyresnio amžiaus žmonės labai nesenjoriškai, kone keturpėsti turi keberiotis į pagal paskirtį nenaudojamus žemagrindžius troleibusus. Ir jie bei jų artimieji žino, jog senatvė Lietuvoje labiausiai nepakeliama susirgus. O baisiausia susirgti tokia liga, kuri nugyvenus visą gyvenimą ir galbūt užauginus vaikus, negrįžtamai paveikia tai, ką Apšvietos epocha išmokė laikyti žmogaus esme - protą.

     Rugsėjo 21-ąją visame pasaulyje minima Tarptautinė Alzheimerio ligos diena. Lietuvoje ji greičiausiai vėl bus minima gana kukliai - galbūt gerontopsichiatrijos skyriuje Vasaros ligoninėje (kuris skirtas vien moterims) apsilankys žurnalistai, galbūt kažkur bus suorganizuota konferencija socialiniams darbuotojams, galbūt žiniasklaidoje bus prisiminta apie vienintelį Vilniuje esantį dienos centrą sergantiems Alzheimerio ir kitomis senatvės psichikos ligomis. Turbūt kol Lietuvoje nors vienas garsesnis asmuo neprabils apie kažką iš artimųjų sirgus šia liga, tol tūkstančiai Lietuvoje su Alzheimeriu gyvenančių vyresniojo amžiaus žmonių bus pasmerkti klaidžioti ne vien savo butuose, bet kažkur tarp poliklinikų psichiatrų, Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos klerkų, kuriems sergantieji Alzheimeriu atrodo drūti ir todėl neverti slaugos išlaidų tikslinės kompensacijos, bei tarp šios diagnozės besikratančių slaugos ligoninių.

     Senstančiuose Vakaruose vis garsiau kalbama apie tai, jog Alzheimerio liga - dažniausia demencijos forma, pasireiškianti dėl nervų ląstelių smegenyse žūties kylančiais elgesio, atminties, mąstymo, kalbos sutrikimais, o galiausiai ir mirtimi - tampa vis didesniu iššūkiu visuomenei. Vakarų valstybėse statistika daug kur panaši - šia liga serga apie 5-8 proc. vyresnių nei 65 metai ir apie pusė vyresnių nei 85 metai amžiaus žmonių. Vadinasi, Lietuvoje, grubiais paskaičiavimais, galėtų būti apie 70-100 tūkst. sergančiųjų Alzheimeriu. Valstybinio psichikos sveikatos centro duomenimis, pernai Lietuvoje sergančiųjų Alzheimeriu buvo... 1482.

     Apie tai, jog su negalia susijusi statistika Lietuvoje neatspindi tikrovės, esu rašiusi anksčiau teigdama, jog vengdami patekti į statistiką (o paprasčiau - nesikreipdami į gydytojus) išvengiame neįgalumo stigmos. Aš vis labiau įtikiu dar ir tuo, jog patekti į šią statistiką nėra taip paprasta, kadangi valstybė taupo, apsunkindama gyventojų galimybes gauti socialinę paramą dėl sutrikusios sveikatos. Sukontroliuota ir apkarpyta statistika sumenkina problemos dydį ir sukuria iliuziją, jog Lietuvoje vyresnio amžiaus žmonės tiesiog serga rečiau nei Vakaruose. O pati problema - ne tik tai, jog mes vis sparčiau senstame, bet ir tai, jog vis didesnė mūsų visuomenės dalis serga senatvės ligomis - yra nutylima.

     Grįžkime prie segančiųjų Alzheimerio liga. Visų pirma, prisipažinti sau ir artimiesiems, jog didėjantis užmaršumas ar nuotaikų svyravimai gali būti ne šiaip senatvės, o sunkios ligos požymis, yra gėdinga. Juk baugu imti mąstyti apie tokią ligą, kuri sveiką, orų ir mąstantį žmogų, lyg laiko mašina, grąžina į tokią būseną, kuomet pasiklystama savoje aplinkoje, nebemokama užsirišti batų, o galiausiai užmirštama ne tik kaip ištarti savo vardą, bet ir kaip ryti maistą. Ligai progresuojant, sunkiausia našta užgriūva artimuosius, nes ligonį vis rizikingiau palikti vieną, kebliau su juo susikalbėti, vis dažniau tenka pabusti naktį klausantis, ar ligonis nesiblaško po namus, ar į maišelį nesikrauna rūbų manydamas, jog reikia kur vykti.

     Tokius artimuosius slaugantieji poliklinikose neretai gali išgirsti gydytojų moralizavimą, jog teks iki grabo lentos slaugyti artimąjį už ačiū, nesitikint net seniūnijose esančių pagalbos į namus skyrių darbuotojų paramos. Esą, jei dar bent kiek vaikšto, vadinasi nėra visiškas ligonis. Juk būtent taip - pagal išorinius požymius - mūsuose iki šiol linkstama skirstyti kūnus į sveikus ir paliegusius. Ir tik jei nebevaikštoma, gulima lovoje su palute ir sauskelnėmis, šalia yra kibiras išmatoms, springstama seilėmis ir kitaip panašėjama į prie mirties esantį organizmą, įtikima, jog galbūt pagaliau pavyks iš Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos gauti SPS-1, o ne SPP-2 (t.y. 765 litus per mėnesį siekiančią slaugos išlaidų tikslinę kompensaciją, o ne mėnesinę 153 litų dydžio priežiūros (pagalbos) išmoką).

     Pažįstantys šią koduotėmis komunikuojančią socialinės apsaugos biurokratiją ir neįperkantys SPS-1 kyšiais, jau gerus metus uoliai tobulina vaidybinius gebėjimus, mat bijoma, jog pernai žymiai šoktelėjus asmenų, kuriems nustatyti specialieji poreikiai, skaičiui, bus šykščiau dalinamas SPS-1, todėl būtina kuo labiau išoriškai panašėti į sunkų ligonį. Taip valstybės rūpestis senatvės ligomis sergančiais piliečiais tampa teatru, šešėline ekonomika ir sportu, bet tik ne vyresnio amžiaus žmonių reikmėms skirta politika. Kur čia sporto elementas? Ogi tai artimųjų lakstymas po kabinetus, aiškinantis, kuriame išrašomos sauskelnės, kuriame - ligos diagnozė, o kuriame – siuntimas į slaugos ligoninę. Tai orientavimosi sportas bėgte, ieškant voniai skirtos kėdės neįgaliesiems, nes daug užsienietiškų suoliukų, kurios kompensuoja valstybė, neprisitvirtina mūsų standartinėse sovietinėse voniose.

     Ir visai nenuostabu, kad Lietuvoje daugiausia į statistiką patenkančių savižudybių įvykdo 45-59 m. ir vyresni nei 75 m. amžiaus gyventojai. Juk šioje statistikoje - ir tie, kurie nebepakenčia farsu tampančios senatvės, ir tie, kuriuos emociškai bei fiziškai išsunkia senstančių tėvų slauga.