Trokštu išlaisvinimo, o ne organizacijos. Kai dauguma kairiųjų tvirtina, kad abi jos žengia koja kojon, arba bent jau teigia, kad antroji yra neišvengiama norint pasiekti pirmąją (o kai kuriems galbūt net kiek ilgiau „išsiplėsti“ po revoliucijos), man abi šios sąvokos yra nesuderinamos. Aš nekovoju už pasaulį, kuris valdomas geriau (efektyviau ir protingiau), aš kovoju už pasaulį, kuriam nereikia jokio valdymo (radikaliai decentralizuotą pasaulį). Čia ir glūdi prieštaravimas tarp kairiųjų ir kovojančių už autonomiją bei anarchiją.
Jei kairioji politika (įskaitant ir kairiuosius anarchistus) būtų sutalpinta į vieną frazę, tai būtų „socialinis teisingumas“ – miglotas sistemos, visiems užtikrinančios gyvenimo kokybę (socialinę, ekonominę, bet nebūtinai politinę), ilgesys ir politinis aparatas, būtinas užtikrinti/įdiegti jų supratimą, ką visa tai galėtų reikšti. Bet žmonės bus laisvi tik tada, kai kontroliuos savo gyvenimus ir visus jiems tinkamus sprendimus. Tai turėtų būti esminė nuostata bent jau anarchistams, bet, nelaimei, tie, kurie susiję su kairiuoju mastymo ir veiklos stiliumi, taip negalvoja.
Tiesą sakant, ši paprasta nuostata atakuojama dėl per didelio „individualizmo“ ar „atitrūkimo nuo tikrovės“. Nujaučiu, kad kai kurie žmonės manosi geriau žinantys, kas yra geriausia, ypač „liumpenams“ ir „masėms“. Jie norėtų kiekvieną pajungti į infrastruktūrą, atitinkančią „teisingą“ ideologiją (šią nuostatą anarchistai turėtų atmesti kaip fiktyvią vertybę). Tokios „teisingo“ kelio nuostatos yra kaip įžeidimas nepriklausomam mąstymui, atvirumui ir tiesiogiai prieštarauja anarchijai, tuo nusipelnydamos tik paniekos.
Tik mes patys (su savo interesais ir įgūdžiais) galime suprasti, dėl ko kovojame. Mes gaištame per daug laiko bandydami suformuoti bendraminčių grupes – dirbtinį junginį, kuriame taip maža prasmingo sutarimo. Sprendžiančios už save decentralizuotos autonominės grupės yra raktas į efektyvumą ir ilgalaikę motyvaciją. Tik tada, kai pasipriešinimas kyla iš širdies, atsiranda išsipildymo galimybė. Aš esu ne tik „dar dvi rankos revoliucijai“, kaip skelbia kai kurie nekritiški, be polėkio kairieji ir kairieji anarchistai. Aš nesu „engiamų žmonių“ avangardo pėstininkas. Mums mažiausiai reikia, standartizacijos, mechanizacijos ir militaristinio požiūrio – tokia logika ir stumia sistemą į priekį.
Aš kovoju už savo asmeninę laisvę, iš čia kyla mano parama šeimai, bendruomenei, kitų kovoms ir apskritai gyvenimui. Ar tai reiškia, kad negalime mokytis iš kitų, keistis idėjomis ar kartu dalyvauti pasipriešinimo projektuose? Žinoma, kad ne, bet šios jungtys turi būti be prievartos, manipuliavimo ir dominavimo. Į jas turėtų būti žiūrima kaip į laikinas ir natūralias, o jų tolimesnis egzistavimas neturėtų vykti autonomijos sąskaita.
Pirmenybę turėtume teikti giliems ir prasmingiems, o ne paviršutiniškiems ir politiniams ryšiams. Turėtume vengti „bendru vardikliu“ besiremiančio požiūrio į išlaisvinimą, kuris kolektyvinius troškimus ir kovas apibendrina tokiais miglotais ir populiariais žodžiais, kaip „laisvė“, „lygybė“ ir „teisingumas“. Turėtume venfti „vienos didelės profsąjungos“ požiūrio, kuris išoriškai ir priima įvairovę, bet iš tikro veikia silpnindamas individualumą ir autonomiją.
Kai kurie anarchistai ir visi kairieji siūlo dideles monolitiškas federacijas, partijas ir struktūras tam, kad būtų galima „sutvarkyti visus purvinus reikalus“ ir „priversti žmones prisiimti atsakomybę“. Turime atmesti tokį organizacijos ir kontrolės fetišizavimą. Mūsų išsilaisvinimas neturėtų priklausyti nuo politinių ar ekonominių struktūrų. Jis turėtų kilti iš mūsų troškimų ir pasiryžimo kovoti už kitokį pasaulį.
Mano draugas, kuris yra kairysis anarchistas, nori žinoti, kaip mes išlaikome žmones atsakingais už savo veiksmus, kai jie nuolatos „pasiplauna“. Į tai aš atsakau, kad reikia perprasti žmonių, su kuriais gyveni ir dirbi, būdą, susitaikyti su tuo ir žinoti, kuo tu gali pilnai pasikliauti, o kuo – ne. Jei jie nuolat nepatikimi – nepasitikėk jais. Tai paprasta. Viskas susiveda į gilesnį vienas kito pažinimą, o ne tik į smerkimą siekiant prievartinio susitarimo (taip veikia valstybė).
Net ir kalbant apie nusikaltėlius, kai kurie norėtų nusistovėjusios tvarkos ir kietų metodų aiškinantis su žmonėmis, bet kiekvienas atvejis skirtingas, kiekviena auka ir bendruomenė reikalauja skirtingų išvadų. Lengviausia problemai pritaikyti iš anksto suprogramuotą sprendimą. Prisiimant atsakomybę dėl situacijos ir ieškant efektyviausios išeities, reikia laiko, energijos ir įsipareigojimo vienas kitam, ir nors kartais tai atrodo sunku, galų gale būtent tai ir yra prasminga.
Mažesnėms grupėms lengviau priimti visiems dalyvaujantiems individams svarbius sprendimus. Tuo tarpu didelėms organizacijoms reikia milžiniško kiekio resursų ir biurokratijos vien tam, kad jos išliktų. Vien tam, kad būtų palaikoma jų veiklą, tenka nuolatos priiminėti sprendimus, o tai neišvengiamai veda prie atstovavimo ir hierarchijos. Kuo toliau mes esame nuo bet kokių sprendimų priėmimo proceso, tuo svetimesni mums yra tie sprendimai. Tai yra anaiptol ne būdas patiems kontroliuoti savo gyvenimą, o būdas kontroliuoti mus pačius.
Būdami anarchistais, turime prisiimti atsakomybę už savo sprendimus ir jų pasekmes. Tai nereiškia, kad turėtume rūpintis tik sprendimų priėmimu individualiame lygyje (nors tam tikri sprendimai yra būtent tokie), juos reikia priimti ir mažose, decentralizuotose bendruomenėse. Čia sprendimai priimami akis į akį, visiems šeimos, grupės ar kolektyvo nariams giliai persipynus tarpusavyje ir su aplinka. Tai yra bioregioninis požiūris, atspindintis natūralių ekosistemų funkcionavimą.
Mums reikia organizacijų ir stambių struktūrų tik tada, kai norime, kad didžioji dalis to šurmulio, vadinamo civilizacija, ir toliau išliktų (įskaitant technologiją, gamybą, karo industriją, masinę visuomenę, globalią realybę ir pan.), bet jei visa tai atmestume, galėtume pradėti gyventi žmogiškame mastelyje. Toks gyvenimas vertas gyvenimo.
