Pabaiga. Skaityti pradžią

 

       Religinė revoliucija

Religingi žmonės asmens laiką vadina sekuliariu, nereliginiu, geriausiu ar blogiausiu atveju – pagonišku. Bet kokiu atveju kalba eina apie tokius žymius ir greitus pasikeitimus, kad verta juos pavadinti religine revoliucija.

Asmens laikas iš principo ir nuosekliai yra apofatinis – galima pasakyti „nihilistinis“, nors išleidžiama iš akių, kad asmens laikas turi savo žmogaus įsivaizdavimą. Asmens laiką galima apibrėžti kaip apofatinį laiką.

„Apofatika“ priešpastatoma „katafatikai“ kaip du skirtingi dievoieškos būdai: „apofatikas“ apibrėžia Dievą per jo neigimą (Dievas – ne saulė, ne abstrakcija, ne žvėris), katafatinė teologija – pozityviu tvirtinimu (Dievas – Tėvas ).

Šiuolaikinis pasaulis (ta pasaulio dalis, kuri gyvuoja kultūroje, suformuotoje per meilę Evangelijai) krikščioniškosios ortodoksijos požiūriu yra apofatinės pagonybės pasaulis. Šis terminas tiksliau atspindi šiuolaikinį pasaulį nei 18 amžiuje sugalvotas sekuliarios visuomenės terminas, nes šiuolaikinė visuomenė netelpa vien sekuliarume, vien savo priešiškume bažnyčiai, ir nėra, laimei ar nelaimei, – visuomenė be principų, be idėjų, kokią ją norėtų pavaizduoti kai kurie moralistai.

Šiuolaikinis pasaulis perėmė dalį judaistinių-krikščioniškų vertybių, tačiau kuo puikiausiai apseina be pagrindinio dalyko – religijos. Žinoma, tokį pasaulį galime vadinti pagonišku, tačiau religingumas jame išliko. Tiesiog pasaulis įveikė pozityvųjį religingumą (kuriuo rėmėsi visos buvusios totalitarinės sistemos).

Dabarties pasaulio religingumas yra apofatinis (neigiamas) ir dispersyvus. Apofatinis jis todėl, kad kategoriškai atmeta atsakymus į klausimus dėl gyvenimo prasmės, dėl Aukščiausiojo – palikdamas atskiriems savo nariams teisę būti katafatiškais, patiems teigiamai atsakyti į šituos klausimus.

Šis religingumas dispersyvus, nes jis iš esmės atmeta bet kokias apeigas, deklaracijas, išreikštis kaip artikuliuotą religinę sociumo būtį. Kiekvienas asmuo vienu metu tokioje religijoje yra ir aukščiausiasis pradas, ir pasaulietinis, ir bažnytinis pradas, o žemiausiųjų pradų čia nebelieka.

Apofatinis religingumas funkcionuoja pirmiausia asmeniniame lygmenyje. Mūsų bendruomenė taip sutverta, kad neigia bet kokius socialinius ryšius, išskyrus pragmatiškuosius. Kiekvienas žmogus yra pasaulietinis savojo „aš“ valdovas, o tai ir turėtų būti savivaldos (demokratijos) atrama. Objektyviai demokratijos nėra, visuomenėje po senovei egzistuoja piramidinis valdžios statinys, tačiau jam būtinas subjektyvusis aspektas: kiekvieną dieną (per žiniasklaidą) ir reguliariai (rinkimų dėka) sistema remiasi šiuo pamatiniu aspektu. Tai antibendruomeniškumas, apofatinis bendruomeniškumas, o ne šiaip individualistinis egoizmas.

Sistema išlaiko sociumą, kiekvienam savo nariui perduodama dalį atsakomybės. Kiekvienas – imperatorius, kiekvienas – vyriausiasis žynys. Apofatiniame religingume žodį pakeitė skaičius, dievo skelbimą – sporto rungtynės (mokslas patrauktas iš savo garbingos vietos, kaip ir religija – kad neįsakinėtų žmonėms). Kriminalinė kronika ir gandai skverbiasi į asmeninio gyvenimo šerdį, o idėjos ir tikras bendruomenės gyvenimas lieka šešėlyje. Piligrimystę pakeitė turizmas – tai nulėmė absoliuti galimybė pasirinkti, absoliutus neprivalėjimas, absoliutus nenaudingumas (transcendentine prasme).

Tūkstantį metų bažnyčia buvo finansuojama iš valstybinio biudžeto ir dėjosi mananti, kad valstybinis biudžetas tiki Jėzumi Kristumi. Mūsų laikais bažnyčią išlaiko tie, ką ji pati laiko snobais, netikinčiais ar net pagonimis su krikščionių kaukėmis. Baisu juk pradėti nuo nulio, nuo nieko, pradėti ne nuo bendratikių telkimo, o nuo Kristaus. Pasitelkiama begalė argumentų – iš esmės nacionalistinių ir civilizacinių – ją kredituoja atsitiktiniai asmenys, o ji ieško šio pasaulio paramos, kad tik neiškiltų didžiausia rizika – poreikis remtis Kristumi. Žinoma, ji atsikalbinėja tuo, kad būtina išsilaikyti, kad neva bažnyčia yra svarbesnė nei į ją ateinančio tikinčiojo „aš“, mat, už jį saugesnis yra atvaizdas ant banknoto. Bet kai iškyla atsakomybės klausimas – nėra kitos bažnyčios, lieka tik mano „aš“, čia ir dabar.

Apofatinis religingumas yra stiprus tuo, kad jis suderinamas su bet kokiu tikėjimu. Bandymas atsikratyti apofatinio tikėjimo paskelbiant anatemą visai civilizacijai (o tai konservatyvizmas, lendantis į krūmus, kai ir multfilmuose, ir madinguose bikini įžiūrima kova su Dievu) yra ne atsakymas, o isterinė reakcija, perdėm savanaudiška. Bandoma imituoti praeitų laikų krikščionybę, bet ta pozicija savo metu buvo kūrybinga ir vedė į priekį, o šiuolaikinės apgailėtinos jos imitacijos yra žingsnis atgal, nenoras žvelgti pavojui į akis.

Šis atsisakymas yra labai suprantamas, nes nenorima įžiūrėti netgi savo artimo žmogaus akių, ką ten – veido, o tai, kas buvo laikoma veidu, o siaube, yra pigi kartoninė (gipsinė ar akmeninė) melaginga kaukė. Pasaulio jau nebeišgąsdinsi pragaro kančiomis ir nepareikši, kad gyvenimo prasmės už bažnyčios sienų nėra. Už bažnyčios sienų prasmės iš tiesų nėra, nes bažnyčia – visas gyvenimas visoje jo įvairovėje, bet užtat apofatinis religingumas prasmės stoką kasdien paverčia sąmoningu žygdarbiu, asmeniniu nuopelnu.

Šis pasaulis nėra meilės pasaulis ir nenori tokiu būti – toks yra pagrindinis jo skirtumas lyginant su Viduramžiais ir Naujaisiais amžiais. Viduramžiai norėjo meilę įtvirtinti simbolio pagalba, o Naujieji tą patį padaryti norėjo proto pagalba. Mūsų dienų pasaulis kaip tik stengiasi nebūti jokiu. Jis tik labai nemėgsta prievartos. Priešinimasis prievartai, galimas daiktas, greičiausiai neinspiruos didžiųjų meno šedevrų kaip tikėjimas Kristumi arba tikėjimas progresu, bet užtat, tikėsimės, nesukels tokių kančių, žiaurumo ir žvėriškumų kaip praėję laikai.

Mūsų pasaulis nėra pilkas pasaulis, kaip tvirtino daugelis dekadentų. Tik politikai ir kariškiai apofatinės pagonybės laikais rengiasi chaki spalva ir pilkais kostiumais, o paprastas žmogus – panorėjęs – renkasi ryškias spalvas, organiškesnes ir maištingesnes nei kitose epochose, nesibaimindamas tapti persekiojamu dėl apdaro neįprastumo. Mūsų pasaulyje apskritai mažėja atstumtųjų – jame atstumtaisiais tampa prievartos šalininkai, nesvarbu, kokiam dievui jie besimelstų ar kokiai idėjai jie betarnautų.

Asmens laikas bijo to, kas sudaro 16-20 amžiaus esmę: to, kas sudarė sąlygas žmogui suklestėti ir ekonomiškai, ir dvasiškai. Asmens laikas bijo laimingo žmogaus. Bet kokio progreso tikslas buvo susijęs su idėja, kad egzistuoja teisė, galimybė ir būtinybė priversti, kontroliuoti žmogaus vidų tos idėjos vardan. Asmens laikas pavadina tai ideologija ir nieko taip nebijo, kaip ideologinės valstybės. Lenkų eseistas Zbignevas Herbertas (g. 1924) formuluoja dešimt įsakymų, pavadindamas juos „Dešimtimi dorybės takų“:

1. Dievų nereikia kviestis net ir kraštutiniais atvejais, nes tuo metu jie gali būti užimti kuo nors kitkuo, o nereikalingas mūsų įkyrumas gali sukelti pasekmes, priešingas nei norėta...

4. Melstis galima bet kur. Pačios netinkamiausios vietos – šventyklos. Ten tiesiog trūksta oro...

9. Vengti ideologijų, kurios žada galutinį žmogaus išlaisvinimą. Gavę šiek tiek laisvės, mes tuojau pat skubame ją apriboti linkėdami savo artimui gėrio.“

Rašytojas čia dar švelniai pasakė, nes iš tikrųjų bijomasi bet kokios ideologijos, bet kokio pozityvaus pasisakymo, nes Kitam skirta idėja gali būti suprasta kaip noras primesti savo nuomonę. Tokia „ideologizacijos“ baimė nėra racionali. Joje ne daugiau racionalumo nei Naujųjų laikų klerikalizmo baimėje. Tačiau ideologijos ir Viduramžių baimė yra protinga kaip atsižvelgimas į sakralinių 5–15 amžiaus valstybių košmarišką patirtį, imperialistinę fašizmo ir komunizmo patirtį. Galimas daiktas, kad ta baimė netgi yra nepakankamai didelė, kol dalis postkrikščioniškojo pasaulio intelektualų dar vis žavisi marksizmu.

Kas yra marksizmas, gerai išbandėme savo kailiu. Juk nenuostabu, kad daugelį dešimtmečių komunistinio valdymo priešininkai Sovietų sąjungą laikė totaliarine šalimi. Tačiau kai komunizmas buvo nugalėtas, ne politikai ir ne publicistai susidūrė su totalitarizmo apibrėžimo problema. Pasirodo, jį lengviau nugalėti nei apibrėžti. Komunistinė valdžia buvo galbūt ne visiškai tiksli Markso idėjų realizuotoja, bet tikslesnė realizacija būtų sukėlusi dar daugiau skausmo ir dar daugiau praliejusi kraujo.

Sovietų valdžia buvo tokia valdžia, kuriai valdant Tarybos neturėjo jokios prasmės. Ir jokia patvaldystė nebuvo tokia kurčia savo pavaldinių atžvilgiu kaip partinis aparatas. Lygiai kaip ir šiandien. Todėl ir totalitarizmas buvo visai netotalus, štai kodėl daugelis įsivaizduoja praeitį rožinėmis spalvomis: totalios žmogaus gyvenimo priežiūros nebuvo, nes tam nebuvo pakankamai priemonių, neįmanoma prie kiekvieno žmogaus pastatyti po prižiūrėtoją, kuriuos prižiūrėtų dar šimtas prižiūrėtojų ir taip iki begalybės. Taigi tiksliau yra kalbėti ne apie totalitarinį pasaulį, o apie ideologinę valstybę – arba vieną iš jų.

Ideologinės valstybės terminas iškart parodė, kad tai buvo ne unikalus atvejis. Ideologinė valstybė – Naujojo amžiaus bruožas. Nacistinė Vokietija irgi buvo ideologinė valstybė, bet ir jos priešininkės – taip pat ideologinės valstybės, nors ideologiškumo laipsnis jose buvo švelnesnis.

Ideologinė valstybė yra Naujojo amžiaus reiškinys, neišvengiama progreso koncepcijos pasekmė. Moralinė atsakomybė progreso kontekste virsta idėja, moralinio kodekso planu. Gyva teisingumo figūra virsta teisingumo įtvirtinimo planu. Susikuria naujas sekuliaraus fanatizmo demonas, kai idėja tampa svarbesne už tai, kas yra jos turinys.

Vėl vykdoma objektyvacija: ne žmogus asmeniškai bendrauja su Dievu, o išpažįstama Dievo idėja, tokiu būdu – ideologizuojama religija. Tiesos vengimas, o ne religinio fanatizmo baimė – progreso epochos šauklių bėda. Bet visuomet viskas prasideda nuo inkvizicijos. Ideologizacija yra galima bet kurioje visuomenėje. Tačiau valstybė virsta ideologine tada, kai sukuria atitinkamą ideologinę švarą prižiūrintį aparatą.

Ideologinę valstybę išduoda saugumo organas. Tą saugumą paprastai vadina valstybiniu, nors tai yra melas – tai ideologinis saugumas. Istoriškai toks organas buvo inkvizicija, bet jos „žygdarbius“ vėliau pralenkė ir gestapas, ir ypatingosios komisijos.

Asmens laikas, denonsuojantis bendrąją ideologiją ir atitinkamą ideologinę priežiūrą, vienok leidžia visišką privačios ideologijos laisvę arba netgi ir jos neturėjimą. Galima gurkšnoti kavą, galima kurti visatos sugriovimo planus, galima gerti alų, - svarbiausia – nesiimti realios prievartos, kad ir koks gražus tikslas ją skatintų.

Šiuolaikinis pasaulis gali pasirodyti esąs abejingas tiesai, bet taip nėra. Šis pasaulis pirmiausia nėra abejingas prievartaujamam žmogui, prievartai apskritai (nors tikrovėje jis retai siekia prisiimto idealo). Toleranciją iškėlęs aukščiau tiesos, šis pasaulis elgiasi neįprastai. Iki pat dvidešimto amžiaus tokios visuomenės nebuvo apskritai, o ir mūsų dienomis daugelis tautų gyvena pagal kitokius įstatymus – tolerancija lieka skiriamuoju Pirmojo,Vakarų pasaulio, bruožu.

Šiuolaikinio pasaulio negalima laikyti tikinčiu, bet jis tiki – nes principinę galimybę būti tolerantišku atveria būtent tikėjimas, o ne žinojimas.

Iš pirmo žvilgsnio tolerancijos civilizacija gali pasirodyti besiremianti protu, logikos kalba labiau nei emocijų, žinodama iš patirties, kad širdies kalba sukelia nepageidaujamų pasekmių ar net mirtiną baigtį (ne kalbančiajam, o, štai kur bėda, – klausančiajam).

Tolerancijos civilizacija prasideda nuo Loko esė apie pakantumą, neatsitiktinai ji augo kartu su visuomeninio susitarimo koncepcija, perdėm racionalistine ir sąlygiška. Bet „kontraktas“ iš Švietimo amžiaus veikėjų kūrinio virto krautuvininkų ir darbininkų garbinimo objektu todėl, kad jame esama kažko, pranokstančio racionalumą, kažko, kas giliau nei racionalumas.

Tolerancija savo esme yra iracionali. Racionalus yra nepakantumas, kai jis tvirtina, kad negalima pakęsti klaidos, erezijos, sektantizmo, nes jie yra kaip sprogmuo, tiksinti bomba. Iš tiesų, norėdami sugauti nusikaltėlį, privalome pirma visus suareštuoti, o po to paleisti tuos, kurie įrodys savo nekaltumą.

Tolerancija yra – ir istorijos sukaupta patirtis tai įrodo – nuosekliai, labai lėtai įgyjamo pasitikėjimo (o ne grynojo proto) žmogaus laisve rezultatas. Nuo priežiūros visų ir visa ko priežiūros iki visiškos laisvės drekiasi labai sunkus kelias, pirmiausia atsirandantis dialoge, pašnekesyje.

Dialogas yra mistinis reiškinys (mistika iš esmės ir yra dialogas žmogaus su Dievu), ir tai yra laisvės mistika. Žmogus, atsisakantis dalyvauti dialoge, laiko save geriausiu ir ištikimiausiu Dievo tarnu (jeigu tai tikintis žmogus), tačiau jis yra ne Dievo tarnas, o tarnas savojo „aš“. Jis bijo būti neištikimu Dievui, bijo peržengti dogmą, užtat jis išduoda meilę ir gyvenimą. Jis bijo dialogo, nes nežino, kas tai yra, tačiau žino, kas yra pavergimas (arba kapituliacija) ir visą gyvenimą suvokia kaip pergalių ir pralaimėjimų kaitą. Tai reiškia, kad pažinęs Dievą, žmogus nepažino tolerancijos, nepažino žmogaus – nesuprato, kad su žmogumi galima bendrauti liekant ištikimu Dievui.

1922 metais Berdiajevas aprašė asmens laiką, vadindamas jį „Naujaisiais viduramžiais“:

„Baigiasi naujoji istorija ir prasideda kažkokia nauja, kurią aš analogiškai pavadinau naujaisiais viduramžiais; dabar vėl žmogus privalo tapti savimi, surinkti save, vėl turi pavesti save kažkam aukščiau savęs idant nepražudytų savęs galutinai, kad žmogaus asmenybė vėl atrastų save, kad krikščioniškas darbas kuriant jo atvaizdą... tęstųsi ir toliau, būtina grįžti, vėl prie ištakų, prie tam tikrų asketizmo elementų. Tai, ką viduramžiais išyveno trancendentaliai, būtina išgyventi imanentiškai. Laisvo žmogaus apsiribojimo pastanga, savanoriškos disciplinos, valingo paklusimo antžmogiškam šventumui gali išsaugoti žmogaus kūrybines galias nuo galutinio išsekimo“.

Didžioji pagunda čia – paversti privatų asketizmą visuotiniu. Kaip tik tai vyko nacizmo ir komunizmo epochose. Tai atstūmė nuo „naujųjų viduramčių“ G. K. Čestertoną, Berdiajevą ir kitus. Jie pamatė, kaip svajonė išgelbėti žmogų, įjungus jį į cechą ar korporaciją, neišvengiamai virsta žmogaus slopinimu. Šiuolaikinis individualizmas. kaip ir šiuolaikinė demokratija. yra nepamatuojama rizika, tačiau bet kuris kitas asmenybei nepalieka jokio šanso išlikti. Mažesnė pagunda, bet po didžiųjų totalitarinių režimų žlugimo labiausiai paplitęs asketizmą pakeitęs niurgėjimas: „Kodėl žmonės nenori tapti asketais?“ Tai komunizmas, virtęs svajingu įsižeidimu. Toks niurzgėjimas mažiausiai gali skatinti Kitą asketizmui ir atgailai. Toks niurzgėjimas atšaukia asmeninio pavyzdžio ir pamokslo poreikį, nuodija nuoširdžių krikščionių santykius, iškreipia visos bažnyčios požiūrį į netikinčius. Asketizmas yra daugiau, o krikščionybė nedera su niuzgėjimu, nes asketizmas visada asmeninis, jis niekada negali būti „socialinis projektas“.

Galima būtų stebėtis ar net pasmerkti tą faktą, kad modernioji krikščionybė dvidešimtojo amžiaus pradžioje nuolankiai paklusdavo vadovybės įsakymams „patylėti, savanoriškai paklusti“ – ji ir tylėjo, kartais net ištisus dešimtmečius. Bet ir mūsų dienomis visuomenė tik pradeda mokytis protestuoti, ginti kokias nors savo teises. Čia mūsų dienų tragizmas, o tai reiškia – tikros vidinės pergalės stoka. Tačiau kaltinti gali tik tas, kas neša kryžių, tik tas turi teisę kviesti jį nešti.

 Manyti, kad dramatizmas ir, atitinkamai, pergalė priklauso nuo kančios ir skausmo kiekio, reiškia dvasinį materializmą. Juokinga manyti, kad nebažnytinės visuomenės nuopolis lemia bažnyčios nuopolį. Kad vienų materializmas lemia kitų „padorumą“ – neva jeigu nėra vertų priešų, nėra ir idėjų. Tragizmas ir kūryba atsiranda nebūtinai kaip maištas ir nebūtinai kaip paklusimo rezultatas, nors gali kurti ir maištininkai, ir nugalėtieji, ir netgi tie, kuriems į santykius su valdžia apskritai nusispjauti. Kūrybiškumas ir tragizmas visados yra žmogaus vidaus reikalas, o ne išorės sąlygų pasekmė, todėl bet kokia reakcinga politika yra ir ypatingai nuodėminga, jeigu bando per išorę apibrėžti vidų. Blogiau už priežiūrą yra tik priežiūros pateisinimas, kaip už ištvirkimą blogiau yra tik ištvirkimo pateisinimas.

Asmens laikas yra tinkamesnis filatelistui nei istorikui, stalo įrankių kolekcionieriui nei politikui. Politinių idealų atotrūkis nuo politinės praktikos sąžiningam ir turinčiam idealus žmogui yra nepadorus. Iracionalumas pranoksta racionalumą, kolektyvizmas nurungia asmenybę. Moksliškumo dvasia prarado entuziazmą ir platų akiratį, kurio dar būta dvidešimtojo amžiaus viduryje.

Tačiau net ir tokia tikrovė neginčijamai geresnė už tikruosius viduramžius, teikia nepalyginamai daugiau galimybių kūrybai. Tiesa, mokslininkams uždarytos durys į politiką, tačiau tai, atrodo, greičiau yra gėris – jeigu ne visuomenei, tai bent mokslininkams. Nuolat skatinamos vidutinybės ir karjerizmas sukelia neviltį tik tikintiems progresu. Jokios pastangos civilizaciją grąžinti į fundamentalizmą ir reakcingumą nebsugrąžins viduramžių, kuriuose asmens laisvės nebuvo apskritai.

Niekas juk netrukdo užuot kolekcionavus pašto ženklus (ar vienu metu) užsiimti mokslu, politika, tik su viena sąlyga, kad asmenines idėjas žmogus bandys realizuoti ne pasitelkęs kokį nors naują apsišvietusį despotą, o panaudodamas savo asmeninius ryšius, kontaktus, kontraktus su panašiais į save, su kiekvienu atskirai sutardamas, ir tai darydamas iš naujo kiekvieną dieną.

Būtų labai koktu ir sunku, jeigu žmogaus gyvenimas turėtų kokį nors tikslą, išskyrus meilę ir norą dalintis ja. Laimei, tikslas ir priemonės šitam tikslui siekti žmoguje sutampa: tikslas – vienybė, o priemonės – vienijimasis.

Konservatyvizmas ir liberalizmas nėra prasčiausi atsakymai apofatinei pagonybei. Jie bent jau išsaugoja bažnyčią. Pats kvailiausias atsakymas apofatinei pagonybei yra noras susitaikyti su ja, paklusimas jos žaidimo taisyklėms, virstantis tikėjimo neigimu, bažnyčios neigimu, išpažinimas feminizmo, pasidavimas ekologinei teologų isterijai, liudijančiai jų sutikimą atsisakyti pasaulio hierarchinės sąrangos suvokimo, kylančio iš tikėjimo.

Klaida ta, kad kaip tik šiuolaikinio pasaulio apofatiškumas marginalizuoja bet kokį amžinybės mąstymą, ir ne tik bažnytinį mąstymą, bet ir agnostikų, ekologų ir įvairaus plauko demistifikatorių klyksmus. Net ir tie, kurie pozityviai žvelgia į apofatizmą, nepriklauso apofatinei civilizacijai.Visa, kas pozityvu, atskirta į draustinį, yra „žaidimas stiklo karoliukais“.

Atrodo, kad apskritai neverta mąstyti apie savo būklę pasaulyje, prilygstančią užspeisto žvėries, žmogaus, kuriam mestas iššūkis, būklei. Krikščionis gali pasinaudoti tuo, kad šiuolaikinė civilizacija leidžia jam šiek tiek laisvės (ne absoliučios, žinoma, ir ne rojaus) ir visą laiką, visas jėgas, visas galimybes jis gali panaudoti evangelinio priesako įgyvendinimui, kūrybai vardan Kristaus, išsigelbėjimui per Kristų.

Nėra jokio reikalo nerimauti dėl civilizacijos, bet būtina pasirūpinti savo artimuoju, kiekvienu jos nariu. Krikščionybė rodoma kaip muziejaus eksponatas, atrakcionas, ir tai kelia liūdesį. Bet ne vitrinos neperšaunamas stiklas, ne signalizacija atneša paguodą. 

Niekas netrukdo krikščionims būti tuo, kuo jie ir privalo būti – mielėmis, druska, žvake.. Tiesa ir tai, kad ateityje jiems niekas nesiruošia padėti taip, kaip padėjo viduramžių epocha. Bet tokios pagalbos bažnyčiai reikėjo tik žengiant pirmuosius žingsnius, o dabar Viešpats, o ne šiuolaikinė civilizacija laiko mus pakankamai subrendusiais ir leidžia pasitikėti savomis jėgomis. Civilizacija stipri, kai remiasi į asmenybę, krikščionys stiprūs tuo, kad išlaikydami bažnyčią kaip malonės šaltinį, kiekvienas gali patekti ten, kur Bažnyčia kaip institucija patekti negali: į šeimą, į biurą, į fabriką. Praėjo laikas, kai galima buvo įeiti pro „plačiai atvertas duris“, prasideda „mikrochirurginės“ evangelijos mokymo era.

Kai asmens laikas tik prasidėjo, teologai dažnai skundėsi atsiveriančia praraja tarp bažnyčios ir pasaulio, mokė (ir moko) to, koks turi būti krikščionis sekmadieniais ir kiekvieną dieną. Bet juk problema išgalvota, netikra.

Konfliktuoja ne sekmadienis su pirmadieniu, konfliktuoja prisikėlimas ir valdžios troškimas. Būti krikščionimi ir būti pačiu savimi nėra jokia problema, o štai būti krikščionimi ir savininku arba pavaldiniu – taip, tai sudėtinga.

Šią problemą galima išspręsti paprastai: būtina rimčiau žvelgti į Kristų ir atlaidžiau, linksmiau – į valdžią. Žaisti viršininką, žaisti pavaldinį energingiau, žaisti siekiant premijos, azartiškai, bet žaisti neužsimirštant. O štai su Kristumi – nežaisti, krikščionio nevaizduoti, rūpintis ne tuo, kad kaip nors išlošti šventumą ir amžiną gyvenimą, o pasirūpinti tuo, kaip švelniau apkabinti jį mirštantį ir leistis jo apkabinamam prisikeliančiam.

Dievas krikščionių akims parodo apofatinį religingumą, norėdamas parodyti jiems tris esmines išsigelbėjimo savybes. Pirmoji – išsigelbėjimas turi būti visuotinis, o to visuotinumo galima pasiekti tik atsisakius prievartos. Viduramžių krikščionybė privalėjo pasitraukti, nes troško ne tikėjimo pilnatvės, bet prievartos, kuria bandė numalšinti tą troškulį. Evangelija, skirta minioms – vienos ar kitos tautybės, vienos ar kitos klasės žmonėms – sėkmės akimirką tuojau pat virsta pralaimėjimu. Susitarusi su politiniu elitu, gavusi pinigų bažnyčių statyboms ar atstatymui, bažnyčia prarado tuos, kuriuos tas elitas apiplėšė ir iš kurių jis atėmė laisvę. Ištaisyti skriaudą tiesiog atsisukus į nuskriaustuosius ar į trečiąjį pasaulį – neįmanoma. Kirvis nėra tinkamas instrumentas žmogui operuoti.

Reikia išmokti judėti nuo šaltinio prie šaltinio, nuo asmenybės prie asmenybės ir tik tuomet atsiranda galimybė įtikinti Kristumi visus, o ne tą ar aną pasaulio dalį. Tik atsigavus kiekvienai ląstelei gali atgyti visas organizmas. Veikiant plačiu mastu, galima tik atidėti mirties valandą. Dievo karalystė sukurta visiems, kieno nors trūkstant, ji yra nepilna. O ar visus Viešpats atsives pas save – ne mūsų reikalas, mūsų reikalas – kaip kiekvieną į tą karalystę vesti, kaip realiai, o ne formaliai, neužstojant kelio nei savo asmenybe, nei savo jėga, nei protu, o atveriant duris.

Krikščionybė iki šiol apskritai buvo monologiška. Tai, kad monologai buvo sakomi Dievo vardu, tik pablogino padėtį. Dievo karalystė nėra monologas, nei Kūrėjo monologas, tariamas gelbstimiems, nei monologinė giesmė išgelbėtųjų Kūrėjui. Ji yra dialogas, kuriame žmonės per Kristų ir Kristuje kalbasi su Dievu ir tarpusavyje. Žmonija privalo mokytis šio dialogo ir apofatinė religija kviečia Bažnyčią mokytis to paties.

Dievo karalystė yra kūryba (joje yra gyvybė, bet žodis „gyvybė“, taip mėgstamas apofatinės religijos, skirtingai nuo kūrybos, nutyli tikslą). Mūsų civilizacija sukuria sąlygas kūrybai ir, užuot kovojus su šia civilizacija, reikia pasinaudoti jos teikiamais privalumais. Ji nieko pernelyg nekankina, nieko pernelyg nedraudžia. Aišku, kad kažkada lengviau buvo atversti į tikėjimą frankų karalių ar genties vadą, nei šiuolaikinį Joną ar Petrą alubaryje. Bet be Petro iš alubario Dievo karalystė būtų nepilna. Mat Dievo karalystėje gausu karalių, o maža girtuoklių ir narkomanų.

Apofatinis religingumas įsitvirtino nenaikindamas ankstesnio religingumo formų. Dabar bažnyčia privalo dar kartą pergudrauti savo galingąjį konkurentą (nes mąstančių dulkių debesis yra galingesnis ir pavojingesnis nei šarvuotis) ir, neišsižadėdama jokios praeities bei nepataikaudama epochos iššūkiams, imti kalbėti, kūrybingai suprantasdama, kad ir apofatikai, ir individualizmui, ir meilei, ir laisvei užteks vietos Dievuje – ir pačiai sau įrodyti, kad Dievas nepriims mūsų, jeigu nerasime būdo, kaip pamilti šį pasaulį, ir nekeikiant jo atvesti jį prie pagrindinio bet kokios laisvės šaltinio – prie asmenybės, kūrybos.

Ne revoliucijos ir ne persekiojimai yra 20 amžiaus krikščionybės krizės priežastis, o tai, kad ji buvo krikščionybė kaip dirbtinis batas, į kurį buvo spraudžiama tikinčiojo koja. Kojai skaudėjo, ją spaudė. Kristus nekaltas, kalti tie, kas Kristų pavertė prokrustišku įrankiu.

Ar prasminga sakyti senam žmogui, kenčiančiam nuo nemigos: miegokite, miegas yra naudingas? Žinau, kad naudingas, miegojau, kol buvau jaunas, o dabar, štai, nesimiega... Tikėti yra gražu, bet netikiu. Ir niekas čia nieko negali pakeisti. Visa žmonija netiki.

Visa žmonija ir negali miegoti, kaip visa žmonija net negaliuždegti degtuko. Žmonija – pernelyg sena, o net devyniasdešimties sulaukęs žmogus – vis dar jaunas, štai jums ir atsakymas, ką reikia padaryti, kad imtum tikėti. Nustoti „versti“ krikščionybę į lietuvių kalbą, lenkų kalbą, rusų kalbą, anglų kalbą, ivritą, filosofijos ir mokslo kalbą ir t.t. Krikščionybė turi išmokti kalbėti žmogaus kalba. Ji turi nustoti būti žmonija, o tapti žmogumi.

 

Parengta pagal:

Jakov Krotov. Istorija XX veka. Častnoje vremia

2009 01 01