Kokiomis vertybėmis turime vadovautis, kad sukurtume laisvą visuomenę? Daugelis anarchizmą supranta kaip pasaulėžiūrą, kuri visiškai atmeta visas įmanomas taisykles, atsisako laikytis papročiais grįstų visuomenės normų. Toks įsivaizdavimas neturėtų būti laikomas teisingu. Netgi nustojus tikėti valstybės moralumu, nusigręžus nuo jos institucijų, mes galime gyventi pagal taisykles, kurios atitiktų žmogaus prigimtį ir duotų kuo didesnę asmeninę laisvę, kuria naudojantis būtų galima vystyti savo asmenybę, užsiimti tuo, ko iš tikrųjų norime.
Toks požiūris gali nuskambėti hedonistiškai, esą žmogus tada pradės gyventi lyg koks palaidūnas ir galiausiai sunaikins pats save... Iš tikrųjų, jei individas bus laisvas, tik jis pats bus atsakingas už save ir tik jis rinksis, kaip jam gyventi. Libertarizmas suteikia laisvę, o ne visiškai aiškų gyvenimo kelią, kuriuo turėtų eiti kiekvienas. Tai nereiškia, kad nutrūks visi socialiniai žmonių ryšiai, nes jų kilmė slypi žymiai giliau nei valstybės primestos bendradarbiavimo normos. Valstybė, kaip pagrindinė monopolistinė agresorė, susikurė tam, kad taptų tuo tarpininku tarp mūsų visų, būtent ji nutraukė tarpžmogiškus santykius, kurie buvo dorovinis visuomenės pamatas.
Pradėti būtų galima nuo atsakymo į klausimą: kokias prigimtines teises turi visi žmonės? Kai kurie filosofai ir politologai išskiria legaliąją ir natūraliąją žmonių teisę. Pirmoji suprantama kaip civilinė, valstybinė santykių forma, tuo tarpu antroji laikoma universaliu socialiniu kontraktu, kuris nepriklauso nuo oficialios teisinės santvarkos.
1. Kiekvienas žmogus turi teisę į save (self-ownership). Valstybiniame kapitalizme ir valstybiniame socializme egzistuoja aukštesnioji klasė, kuri pažeidžia šią prigimtinę žmogaus teisę, nes ji teigia, kad turi įgaliojimą (iš Dievo arba konstitucijos) naudoti prievartą prieš kitus žmones. Matome, kad institucija, kuri esą turėjo saugoti ir padėti mums, ėmė mus valdyti ir pareiškė, jog mes esame jos nuosavybė. Taip ji ne tik išniekino žmogaus orumą, bet ir atėmė mūsų teisę į save. Pvz., jūs „negalite“ kenkti sau rūkydami žolę. Kodėl taip teigia valdančioji valstybininkų klasė? Nes esate jos nuosavybė, jei jūsų produktyvumas dėl rūkymo smuks – jie patirs nuostolių. Ligonių kasos turės labiau išlaidauti... Koks save gerbiantis vergvaldys leis iki šiol prodyktyviam savo gyvuliui tapti nenaudingu?
2. Antiagresijos principas (non-aggression principle). Deontologinis etinis principas randamas libertarų judėjime ir skirtingose judaizmo, krikščionybės ir islamo tradicijose, bei tokiose Rytų filosofijose, kaip konfucianizmas. Dažnai girdime, kad kažkas baudžiamas už nusikaltimus, kurie neturi jokių aukų. Pvz., kažkas užsiima prostitucija, lošimais, sodomija ir pan. Realiai tokiuose veiksmuose nebūtinai naudojama agresija ir prievarta, bet jie vis tiek yra baudžiami. Tokia sistema sufabrikuoja nusikaltimą ir pateikia jį kaip „visuomenės apsaugos” būtinybę.
3. Teisė į nuosavybę (property rights). Asmens darbo kūriniai yra jo nuosavybė, ir jis gali ja laisvai keistis. Kai tokie veiksmai yra daromi laisvanoriškai, o prekyba nėra apmokestinta ir reguliuojama valstybės, tai vadinama laisvąja rinka (agora). Pierre’as Josephas Proudhonas (1809–1865), vadinamas anarchizmo tėvu, sukurė mutualizmo – socialistinės rinkos ekonomikos teorijos pagrindus, kurie teigia, jog darbininkai ir laisvieji verslininkai (nesamdantys darbuotojų) turi teisę į savo darbo įrankius. Kooperatyvai, darbininkų kontroliuojamos industrinės įmonės, laisvųjų profesijų atstovai, visi jie sudaro laisvąją rinką. Deja, šiais laikais kairiosios vertybės tapatinamos su grynu etatizmu, planine ekonomika bei vadinamuoju „socialiniu dialogu“, kuris galiausiai tik įtvirtina valstybės įtaką ir didina ūkio monopolizaciją, jos korporacinį pavidalą.
Laisva visuomenė – tai savanoriška bendruomenė, kurioje viskas paremta susitarimu ir prigimtinėmis teisėmis, kurių laikymasis apsaugo individus, iš kurių susideda visa žmonija. Galimybė pasirinkti, judėti, keistis informacija ir nuosavybe – tai tos pagrindinės sąlygos, be kurių nebūtų įmanomas bendruomenės funkcionavimas. Atsisakydami valstybės, mes neturime pakliūti į chaosą, bet galime įžengti į naujus laikus, kai rinkos proceso pasekmėje sukursime kažką naujo. Senoji sistema turi turėti aiškią alternatyvą. Griovimas be kūrybos yra pasmerktas jau pačioje pradžioje.
