Tęsinys. Skaityti pradžią
Asmens laiko žmogus iš esmės vengia savo esmės apibrėžimo – išorinio apibrėžimo.Tai – jo laisvės dalis. Šis vengimas – gelbėjimasis nuo susvetimėjimo ir vergijos, kurią sukelia asmenybės apibrėžimai pagal išorinius parametrus – socialinius, politinius, ekonominius. Žmogus nesileidžia manipuliuojamas, o reikalauti iš jo, kad jis bėgtų būtinai pozityviaus tikslo link, būtų jau nežmoniška.
Rėjus Bredberis sugalvojo ateivį, kuris taip jautriai reagavo į žmogiškąsias kančias, kad jeigu pro šalį eidavo našlė, jis pasiversdavo jos apverkiamu vyru; jeigu šalimais eidavo berniukas, verkiantis motinos, jis virsdavo ta motina. Ateivis žuvo, kai atsidūrė minioje visko stokojančių, bandydamas patenkinti visus nelaiminguosius vienu metu. Taip žūva ir eilinis žmogus – ne fiziškai, o dvasiškai – norėdamas būti ir geru šeimos tėvu, ir ištikimu piliečiu, ir t.t. Sutalpinti į išorinį žmogaus apibrėžimą vidinį žmogų, pasirodo, neįmanoma.
Asmens laiko žmogus kartais atrodo kaip monstras – ne tik svetimiems, bet ir sau. Rytą jis pasitinka mintimis apie eutanaziją, visą dieną geria, rūko ir bando išsisukti nuo karo tarnybos, po pietų daro keletą abortų, o vakare maitinasi TV šlykštyne, patiekta tolerancijos ir politkorektiškumo padaže. Tokį Asmens laiko žmogų vaizduoja jis pats, tik šįkart ėmęsis religinio fanatiko vaidmens. Esminės neapibrėžto, „paplaukusio“, „suskilusio“ žmogaus ydos išryškėja tada, kai jis nusprendžia grumtis su savo laiko ydomis.
Formaliai tokie žmonės – psichopatai, šizofrenikai, provokatoriai. Savosios beprotybės vedini, jie kursto kitus vykdyti pogromus ir žmogžudystes, be to, sugeba perkoduoti tikrovę taip, kad dėl prievartavimų atrodytų kalti išprievartautieji, o žmogžudystės atveju – nužudytoji auka. Bet reikalas tas, kad jie visiškai sąmoningi. Maža to, jie šiuolaikiški ir įdomesni už nusibodusius didžiuosius inkvizitorius ir banalius despotus. Jų šiuolaikiškumas – nejautimas ribų, plastiškumas, veiklumas, atsisakymas paklusti realybei. Ir visa tai jie panaudoja blogiui, nors galėtų panaudoti ir gėriui.
„Suskilęs žmogus“ lieka žmogumi, negana to, jis gali būti net žmogiškesnis nei praeities žmonės ne dėl savo kokių asmeninių dorybių, o todėl, kad jis yra laisvesnis. Kaip ir bet kuris kitas – beformis ir besisklaidantis žmogus, yra Dievo kūrinys ir ieško Dievo, yra sukurtas meilei ir gali mylėti – jam lygiai taip pat reikalinga bažnyčia ir Biblija, nors skaitys jis ją, žinoma, savaip. Jau nebe pirmas kartas kai po Kristaus atsiranda naujas žmogaus tipas – viduramžių žmogus irgi radikaliai skyrėsi nuo antikos žmogaus. Kokybė nauja, bet žmogiškąja esme – tas pats.
Tradicinė, archajiška bendruomenė į gyvenimą žvelgia kaip į tam tikrus etapus. Perėjimas iš vienos būklės į kitą pažymimas tam tikrais specialiais ritualais. Pastojimas, gimimas, vardo suteikimas, santuoka, mirtis. Ši archajinė sąmonė tebėra tipiška ir šiandieniame pasaulyje. Galimas daiktas, kad ja vadovaujasi dauguma – taip pat ir „civilizuotose“ šalyse. Bet ši dauguma nenorom eina mažumos keliu. Eina, nes su ta mažuma yra sveikiau, turtingiau, laisviau. Tačiau pasaulėžiūros skirtumai lieka, jie aiškiai matomi, nors ne visuomet kaip nepasitenkinimas dabartimi.
Kelios problemos tapo simbolinėmis archajinės ir šiuolaikiškos sąmonės konflikte: evoliucionizmas, klonavimas, abortai, skyrybos, pacifizmas, mirties bausmės uždraudimas, eutanazija. Šiai didžiajai septyniukei archajinė sąmonė sako – ne, o modernas – taip. Aišku, kalbame apie idealius tipus – tikrovėje jų ne tiek jau ir daug, pavyzdžiui, nekenčiančių Darvino net ir tarp aršiausių fundamentalistų, kaip mažai pacifistų ir ultraliberalų tarpe.
Problema „nuo evoliucijos iki eutanazijos“ nėra gyvenimo ir mirties klausimas. Kai religiniai fundamentalistai prikaišioja sekuliariam pasauliui, kad pastarasis yra mirties kultūros propaguotojas (abortų ir eutanazijos), mūsų dienų pasaulis gali paprieštarauti, kad pacifizmas ir mirties bausmės draudimas išgelbsti daugiau gyvybių, nei jų prarandama dėl nelegalių abortų, jau nekalbant apie klinikose atliekamus. Viduramžiai, lyginant su šiuolaikiniu pasauliu, tikrai buvo mirties kultūra – ir faktine ir ideologine prasme.
Taigi bendras balansas yra modernios, net ir pavadintos amoralia, kultūros naudai. O ir religingumas didesnis, beje, religingumas, jeigu jau prakalbome apie jį – ne paviršutiniškas, ne valdiškos prievolės pasekmė, o gilus. Dešimt procentų realios krikščionybės yra daugiau nei šimtas formalios. O klausimas „nuo evoliucijos iki eutanazijos“ tampa kitu – laisvės klausimu.
Šiandien bandoma neigti, kad žmogus prasideda užsimezgus gemalui. Nėra reikalo demonstruoti nuotraukas, kad įrodytume atvirkštinį dalyką. Tačiau šiandien neigiama ne tai, kad žmogus atsiranda atsiradus gemalui, ne tam, kad gėrimasi abortais, ir ne tam, kad būtų naikinami žmonės, o tam, kad jie būtų apginti nuo mirties, tiksliau – nuo apmirimo ir sustingimo.
Tradicinė pasaulėjauta žvelgia į žmogų kaip į gyvūną arba augalą. Nėštumas, gimimas, santuoka, mirtis – kaip sėja, brendimas, derliaus surinkimas, pirmasis kepaliukas duonos. Žmogus privalo ruoštis perėjimui iš vienos būklės į kitą, o jeigu nesiruošia, jeigu delsia ar simuliuoja, – jis yra blogas žmogus, nuodėmingas žmogus. Jeigu jis vengia santuokos ar palikuonių, tai jis nori tik sekso. Jeigu jis pernelyg ilgai studijuoja, jis nenori dirbti. Jeigu jis nenori triukšmingų vestuvių arba laidotuvių, jis nekenčia giminių ir draugų.
Šiuolaikinė pasaulėjauta išplauna, nutrina ribas tarp etapų ir be galo ištęsia žmogaus tapsmą. Ne todėl šiuolaikinis pasaulis slepia laidotuves, kad bijo mirties, o todėl, kad dvejoja, ar žmogus yra miręs – ar jis tikrai miręs, o gal tai tebuvo tik gyvenimo pradžia?
Tai kur kas aiškiau matosi pasvarsčius nekaltą pilnametystės problemą. Archajinė sąmonė linkusi manyti, kad subręstama gana anksti – sulaukus trylikos metų, penkiolikos. Pamažu ji nusileidžia – ir pilnamečiu pripažįstamas aštuoniolikos, dvidešimt vienerių metų asmuo. Bet šiuolaikiškumas toliau spaudžia stengdamasis net tik perkelti „sąmoningo“, atsakingo gyvenimo patvirtinimo ribą, o apskritai nutrinti ribą tarp pasiruošimo ir tapimo.
Žmogus vis ilgiau mokosi – ir, pagaliau, pradeda mokytis net sulaukęs senatvės, paneigdamas ją. Tai kodėl mirtis negalėtų tapti ne gyvenimo pabaiga, o dar vienu jaunatvišku nuotykiu? Niekada nevalia pasakyti žmogui – stok, tu jau tapai žmogumi, imkis kitos užduoties. Žmogus ne pienė, ne lauko gėlė, jis išnyksta taip pat, bet jo išnykimo prasmė visiškai kitokia.
Gyvenimo trukmės ilgėjimas ir žmogiškojo egzistavimo neaiškumas nebūtinai reikalauja jo priklausomybės nuo rūšies. Archajinė sąmonė smerkia bevaikius. Šiuolaikinė sąmonė nesveria žmogaus vertės priklausomai nuo palikuonių, kaip neatsižvelgia į odos spalvą ar amžių. Taip, tai lengvina kelią abortams. Taip, tai ardo šeimas. Bet ar žmogiška yra šeima, besiremianti tik vaikais? – taip samprotauja šiuolaikiškumas.
Tikėjimas evoliucija, kaip ir tikėjimas eutanazija (tai tik psichologiniai konstruktai, tik panašūs į tikėjimą ir nebūtinai paveikiantys elgseną), nutrina žmogiškumo ribas laike. Tuo pat metu šiuolaikinis žmogus gyvena itin struktūruotame laike, nepriklausomai nuo savo norų. Jis nesikelia su aušra ir neužmiega saulei nusileidus, eikvoja savo fiziologiją nuo skambučio iki skambučio. Gyvenimas suskaičiuotas minutėmis ir šia prasme šiuolaikinis žmogus žino daugiau perėjimo ritualų, nei archajinis žmogus. Rūkymo pertraukėlės ritualas, naujamečio ritualas, piko valandų ritualas prilygsta apipjaustymo ir santuokos ritualams.
Pats ryškiausias nekrikščioniui yra Biblijos ir dabartinio pasaulio prieštaravimas. Šešios dienos ar trisdešimt milijardų metų? Evoliucija ar kreacionizmas? (Kitas to paties klausimo variantas: ar žmogus vystosi? ar vaisius motinos pilve jau yra žmogus?)
Evoliucionizmo ir kreatyvizmo nesuderinamumas yra nesuderinamumas pačios krikščionybės viduje. Fundamentalistai neigia ir tai, paskelbdami bet kokį evoliucionizmą nekrikščionišku. Žmogus neva tėra pašauktas grįžti prie normos, jam tėra prieinama atgaila po išpažinties. O gal žmogui prieinamas ir kelias į begalybę, kūrybą kaip naujo atradimą?
Evoliucionizmas šiandien yra pagrindinis klausimas nes jis yra šiuolaikinės pasaulėžiūros pagrindas. Evoliucija tampa globalia metafora, kuri apima bet kokį pozityvų veiksmą. Tie, kas neigia evoliucionizmą, yra linkę neigti ir ekonomikos vystymosi priklausomybę nuo konkurencijos, religinio mąstymo priklausomybę nuo laisvės turėti įsitikinimus. Reakcionieriai vėl ir vėl tapatina save su Aukščiausiuoju ir užsimerkia prieš tą faktą, kad Tiesai nereikalingas neabejojantis žmogus, kaip nereikalingas žmogus be žmonijos – ypač kai vardan vienybės atsisakoma gyvenimo, o vardan tikėjimo –žinių, o vardan pasaulio – meilės.
Reakcingumas dažniausiai ir reiškiasi kaip induktyvizmas. Induktyvizmas remiasi klaidinga nuostata, kad mokslas privalo pranašauti remdamasis stebėjimu, o ne aiškintis, ieškant atsakymų į pateiktus klausimus. Mokslinis vulgarizmas, mokslą traktuojantis kaip eksperimentą, prilygsta religiniam vulgarizmui, kuris klausimą pakeičia atsakymu, Dievą – Biblija, meilę (kuri yra analogija aiškinimui moksle) – potvarkiu (pranašavimo analogija).
Reakcionieriai atmeta evoliucionizmą taip pat, kaip evoliuciją neigia revoliucionieriai. Kontrrevoliucija ir revoliucija visuomet pasirodo esą broliai dvyniai.
Galima ir būtina dabarties santykių su laiku įvairovę priimti kaip neišvengiamybę. Archajiškai sąmonei nėra vietos dabartyje, o dabartis nesipurto archaikos – nei nuolatinio (ar trumpalaikio) tikėjimo dievu, nei daugiavaikės šeimos.
O simbolių, išreiškiančių žmogaus beribiškumą, žmogaus neapibrėžtumą poreikis toks didelis, kad neveltui dabar kyla ginčas žmogaus klonavimo klausimu, nors pats klonavimas dar neįmanomas. Draudimas klonuoti – klasikinis archaikos pasireiškimas dabartyje. Šis draudimas, kaip ir bet kokia kita prievarta, maskuojasi rūpesčiu žmogumi, meilės jam lozungais, gąsdina eksperimentų pavojingumu. Tačiau jame slypi kur kas gilesnė – žmogaus neapibrėžtumo baimė. Klonavimas atmeta kaip nebūtiną pradžios laiką, atmeta žmogaus gyvybės atskaitos tašką – tiksliau, jis paskelbia, kad žmogaus pradžia nebepaklūsta žmogui.
Kas be ko, ir iki klonavimo būta bandymų manipuliuoti pastojimo laiku. Kažkodėl teologai vadino juos „nenatūraliais“ – jeigu mirtį nuo smūgio į galvą neapdorotu akmeniu galima pavadinti natūralia mirtimi, tai kuo ji skiriasi nuo mirties suknežinus galvą moderne plyta?
Klonavimas (skirtingai nuo dirbtinio apvaisinimo, prie kurio archajinė sąmonė jau ima priprasti) labiausia gąsdina tuo, kad sujungia galią valdyti laiką su galia valdyti erdvę: pastojimui nereikalingas (bent teoriškai) antrasis žmogus. Palikuonis atsiranda paties žmogaus kūno viduje.
Meilė sujungia savo asmeninę erdvę su kito žmogaus asmenine erdve. Tačiau archajinė sąmonė nesijaučia turinti teisę apeliuoti į meilę kaip normą, nes meilė yra laisvė, o ne norma. Archajinėje visuomenėje meilės yra ne daugiau, o kur kas mažiau nei šiuolaikinėje.
Bet kokiu atveju klonavimas žemina žmogų ne daugiau nei bažnyčios laiminamos gyvuliškos santuokos, sujungiančios tiek karalius, tiek valstiečius, kurie į santuokinę lovą gulasi tik turėdami tikslą sujungti politinę kelių šalių erdvę arba dviejų pasigailėtinų žemės sklypelių plotus.
Šiuolaikinė pasaulėžiūra nėra tokia humaniška kaip norėtų parodyti save, bet ir ne tokia beširdiška, kaip apie ją atsiliepia jos priešai. Šiuolaikinis pasaulis nėra už karą ir mirties bausmę ne todėl, kad myli savo artimą, o todėl, kad myli save, nėra tikras dėl savęs ir nori apsidrausti.
Archajinė sąmonė stengiasi prisitaikyti prie šių nuotaikų ir skelbia, kad karas ir mirties bausmė skirti savigynai. Ir ja niekas netiki – nes tai melas. Karas ir mirties bausmė motyvuota savigyna, kaip žmogėdrystė – alkio jausmu, o žmogaus auka – pamaldumu.
Dabarties (tai yra dabar valdančios ir nematančios reikalo veidmainiauti) archajinė sąmonė ir pasaulėjauta kalba tiesiai: karas ir mirties bausmė – tai puolimas, tai – savo gyvenimo erdvės išplėtimas, savo interesų tenkinimas nugalėtųjų sąskaita.
Šiuolaikinis žmogus nenori savo ribų siaurinti atsižvelgdamas į kitą žmogų. Bet bent jau nelaiko savo kumščio svarbiausia kūno dalimi. O kiek jis teisus, matyti iš to, kad ir archajinis žmogus tik apsimeta – kartais visai nuoširdžiai, nors niekados nėra nuoseklus – jog tebemąsto lygiai taip pat.
Teisės į abortą ir eutanaziją gynimas tėra šešėlis, gėrio šešėlis, gėrio, kurį vadinu teise pačiam žmogui „valdyti savo kūną“. Eutanazija gina laiką, kurio metu žmogus kvėpuoja ir mąsto. Iš abstrakčios laisvės pozicijų viskas atrodo kaip tik priešingai – nes abortas yra žmogžudystė, o eutanazija – savižudybė. Psichologiškai abi pozicijos šalia – ne todėl, kad abi „nuodėmingos“, o todėl, kad vienodai gina savęs suvokimą kaip dalelės, kuri pati apsibrėžia savo ribas.
Beprasmiška kaltinti abortą, savižudybę tuo, kad šitie liūdni faktai yra pasigailėtinos ir niekšingos „teisės mirti“ išraiška. Karas ir mirties bausmė taip pat nėra „teisės gyventi“ (savo gyvenimą) išraiška, jie yra ta pati teisė – teisė mirti kitam vietoj manęs.
Šiuolaikinis žmogus pasmerkia karą ir mirties bausmę, bet toli gražu nevisuomet ją draudžia, netgi visai nedraudžia, o tik apriboja ją įstatymu. Dabartis linkusi praplėsti savo erdvę ne kito žmogaus sąskaita (kaip masinio žudymosi atveju), o išlaisvinant žmogų iš jo rūšies, šeimos, kolektyvo. Individualizmas, visuomenės atomizacija – o kaip tik šito bijo archajinė sąmonė, netikinti, kad tai žmogui pagal jėgas ir jam yra būtina – nesusiaurina žmogaus erdvės, o ją praplečia. Pačiame mažiausiame vienišo žmogaus kambariuke yra daugiau erdvės nei pirmykštėje oloje. Tiksliau tariant, pirmykštėje oloje ar žeminėje tos erdvės nebuvo apskritai.
Argi archajinis žmogus keikia abortus ir eutanaziją todėl, kad norėtų juos uždrausti? Ar todėl, kad norėtų, jog jų nebūtų? Tai du visiškai skirtingi ir vienas kitam prieštaraujantys tikslai. Kaip karo ir abortų atveju, juos galima apriboti įstatymu, bet įstatymas negali apriboti galimybės pasinaudoti mirtimi savo asmens orumui ir savigarbai apginti. Todėl reikia ne drausti savigarbą kaip puikybę – nes puikybė yra manyti, kad galima išgyventi neturint teisės į asmeninę erdvę. Būtina leisti kitiems, o taip pat ir sau, galimybę būti savimi erdvėje be agresijos, be smurto ir, beje, sau pačiam savo paties atžvilgiu – taip pat.
Asmens laiko literatūra nuolat puoselėjo asmenybę – kartais „valdovo“ pseudonimu ar, atvirkščiai, kaip paprasto „mažojo žmogaus“ personifikaciją. Ji blaškėsi asmenybę laikydama tai labiausiai kenčiančiu istorijos dėmeniu, tai labiausiai sukeliančiu kančias kitiems.
Į „mažo žmogaus“ sąskaitą nurašydavo visų rūšių totalitarizmus. Todėl reikia pripažinti, kad asmenybė vienintelė priešinasi valstybei ir oficialiajai religijai kaip beasmeniškumui.
Kovos linija skiria ne Akakijų Akakijevičių ir Gogolį, ne Šiklgruberį ir Sacharovą, ne Don Kichotą ir Servantesą, o žmogų nuo fikcijos – abstrakcijos. Bet kurią ataką prieš asmeninį gyvenimą reikia tikrinti – iš kurios pusės jis puolamas.
Asmens laikas pirmiausiai keičia praeitį. Tūkstančius metų tikėjimą konfiskuodavo kolektyvas, o asmenybė ne tik neprieštaravo, bet netgi su malonumu priimdavo tai kaip šio tikėjimo „tikrumo“ įrodymą.
Tikėjimas buvo paverčiamas kažkuo materialiu, kaip, sakysim, duona. Duona, kurią išsikepa pats žmogus, jis valgo su malonumu paprasčiausiai todėl, kad tai jo paties kūrinys. “Savas š... visuomet kvepia“ – sakė Diogenas. Tačiau tikras įrodymas, kad duona yra skani, yra malonumas, kurį patiri pasotindamas kitą žmogų.
Tačiau tikėjimas – ne duona, ne kraujas, ne vanduo, o Dvasia ir netgi ne mano, asmeninė, o Dievo dvasia. Galima žmogų įmesti į vandenį, bet jeigu Dievas neduos savo dvasios, šita procedūra bus nenaudinga, o šitas veiksmas – beprasmis, dar ir kaip tuščia pretenzija į absoliutų naudingumą.
Galima pateisinti žaidimą, bet tikrai negalima pateisinti žaidimo, žaidžiamo absoliučiai rimtai.
Tikėjimas, kad ir nusavintas bendruomenės, visgi išgyveno. Tikintieji šį išgyvenimą vadina „Dievo namų statybomis“ (ekonomija). Kito kelio įdiegti tikėjimą šiame pasaulyje nebuvo – tik per sociumą. Taip ūglius sodiname į durpes, kol jie silpni ir gležni, bet vėliau persodiname į įprastą žemę, nes durpės juos paprasčiausiai sunaikintų.
Sociumas toleruoja augantį tikėjimą, bet yra nepakantus brandžiam tikėjimui, pilnametystės sulaukusiam tikėjimui, kuriam visuomenė yra nebereikalinga. Tas nepakantumas virsta priešiškumu ir pasivadina sekuliarizacija.
Sekuliarizacija gali išgąsdinti tikintįjį, jeigu jo tikėjimas gležnas. Tačiau kur kas baisesnis dalykas – paversti tikėjimą kolektyviniu. Pavojingiausios yra kolektyvinės nuosavybės nacionalinės, etninės formos: „lietuviška arba lenkiška katalikybė, vokiškas arba skandinaviškas protestantizmas, rusiška pravoslavybė, žydiškas judaizmas, indiškas induizmas, japoniškas sintoizmas, tibetietiškas budizmas. Iš pažiūros tai lengvai atpažįstamos istorinės dvasios ir kraujo dermės. Tačiau suderinimas senovinis, o kontekstas – šiuolaikinis.
Kolektyvizmas mirė (Nyčė, deja, tai suprato kaip Dievo mirtį). Ir jeigu prieš tūkstantį metų dar buvo galima patikėti, kad krikštyti minias, „atversti“ į krikščionybę reiškia ugdyti tikėjimą, tai šiandien, kai kolektyvizmas jau mirė, bent jau teoriškai, bet koks religingumas, besiremiantis tokiu tikėjimu, yra panašus į obuolio luobelę.
Kolektyvizmas miršta kaip kažkas, kas neišvengiamai privalo išnaudoti žmogų .
Šiuolaikinis kolektyvizmas yra individualizmo pasekmė. Tai netikras kolektyvizmas, nors jo pasekmės gali būti ne mažiau katastrofiškos žmogui arba tik katastrofiškos, nes retai kolektyvizmas yra ir kūryba. Šiandieniniame pasaulyje mėgstama žaisti vaidmenimis, jame pakanka mėgėjų, kurie buriasi tam, kad vaizduotų vikingus, hobitus arba istorinių armijų kareivius. Niekas jų neįpareigoja ir neverčia to daryti. Todėl šiandieninis kolektyvizmas yra greičiau susitarimo nulemtas tam tikrų vaidmenų žaidimas, o ne paveldėta iš protėvių vienintelė galima elgesio matrica. Taigi ir valdžios vyrai, ir moterys, žaidžiantys pasaulio valdovus, jau nebėra „nuo dievo“, nėra „pateptieji“, paveldėję tą teisę gimdami, ir dažniau turėtų sulaukti atlaidžios šypsenos, nei rimtos reakcijos.
Ateitis be ribų
Bet kurios epochos žmogaus laikas fiziškai buvo suvokiamas skirtingai: jis pagreitėdavo dramatiškų išgyvenimų momentais ir priklausomai nuo brandos. Modernieji laikai pagreitina viso sociumo laiką, bet ar tai turi ką nors bendra su asmeninio brendimo ypatumais?
Atskiram žmogui pokyčiai atrodo per daug greiti, jie suplėšo žmogaus gyvenimo prasmę į fragmentus. Jaunystės svajonės tampa juokingomis ar net kenksmingomis senatvėje. Taip sutrūkinėja, subyra laikas. Aktualiausiu ir naudingiausiu pripažįstamas jaunystės laikas, jaunas ir nebrandus, o gebėjimas mokytis viršija gebėjimą mokyti. Ateitis tampa svarbesnė už praeitį.
Stabilumas tokiame pasaulyje atrodo kaip nostalgiška svajonė, pasakyčiau, netgi pavojinga utopija .Tokiame skubančiame pasaulyje netgi pati trauka dvasiniam gyvenimui gali būti panaudota įvairiai. Vieniems tai priemonė pusiausvyrai išlaikyti greito važiavimo metu, kitiems – būdas sutramdyti suvaldyti greitį, kaip atrama, kuri įgalina nebijoti dinamikos ir jai nesipriešinti.
Ankstesnės epochos tikėjo praeities autoritetu, tik pasiginčydavo, kuris iš autoritetų senesnis. Dabartis prasideda toje vietoje, kur praeities autoritetas verčiamas nuo postamento tik todėl, kad jis priklauso praeičiai. Praeitis ima reikšti „atsilikimą“. Praeitis yra tai, kas blogiausia, o ateityje – viskas, kas geriausia.
Toks atvirai beprotiškas teiginys, beje, nei kiek ne beprotiškesnis nei stabmeldiškas praeities garbinimas. Dabartis, žinoma, klaupiasi ne prieš ateitį, o prieš laisvę, ir nedera dabarčiai primesti pasirinkimo tarp meilės ir laisvės. Pasirinkimas yra tarp valdžios ir laisvės. Praeitis – valdžios kategorija, o ateitis – gebėjime atsisakyti valdžios. Šioje lygtyje nėra pusiausvyros, todėl į laisvės lėkštelę tenka mesti viską, kad nors kiek atsverti kitą – kurioje įsitaisiusi valdžia.
Dabartis mano, kad ateitis yra legitimi ir teisėta, nors jos dar nėra. Biblija tokiam požiūriui yra tik praeitis, ir šia prasme ji dabarčiai nebeegzistuoja. Arba Biblija yra knyga, tinkanti ir rytojui, knyga, leidžianti įvairius skaitymo būdus ir komentarus. Su tokia Biblija dabartis yra pasiruošusi gyventi.
Tačiau tokios Biblijos nepripažįsta kaip tik tie žmonės, kurie laiko save ja tikintys, kuriems ji – aukščiausias autoritetas kaip tik dėlto, kad ji ne šiaip nekintanti, bet kad ji yra praeitis, tradicija (arba amžina – bet „amžina“ čia reiškia praeities ir valdžios, besiremiančios ta preitimi, amžinumą). Tikėjimas nekintamumu reiškia tikėjimą praeitimi, kuri turi būti užfiksuota ir privalo valdyti, pratęsti fiksaciją.
Dabarties ir antidabarties susidūrimas tampa itin aštrus, nes tai nėra dviejų interpretacijų susidūrimas. Fundamentalistų nuomone, tai yra susidūrimas kelių daugiau ar mažiau laisvų interpretacijų su atsisakymu interpretuoti ... kaip ištikimybe Biblijai. Modernas įžvelgia čia klastą: „ištikimybė Biblijai“ laikoma sava interpretacija.
Dabarčiai sunku patikėti, kad tie, kurie garbina praeitį, lenkiasi būtent jai. Ji mano, kad tai neįmanoma dėl epistemiologinių priežasčių – praeitis jau yra atsiskyrusi nuo dabarties. Tas, kas teigia, kad supranta praeitį, yra daugiau ar mažiau sąžiningas paklydėlis. Toks suvokimas yra neįmanomas. Atsisakymas interpretuoti jau yra interpretacija – ne visados melaginga, bet visados klastinga. Geriau jau amžinai teisingą interpretaciją pavadinti asmenine, negu elgtis atvirkščiai – asmeninę laikyti amžina.
Biblija yra aukščiausias autoritetas, bet ją ir jos aiškinimą skiria atstumas, prilygstantis atstumui tarp laikino ir amžino. Kas tiki tuo, kad jo supratimas ir yra Biblija, tas praeitį paverčia amžinybe.
Ateitis (ir laisvė) svarbi tiek, kiek svarbus yra vystymasis. Nejudrumui laikas nesvarbus. Valdžia mėgsta stabilumą, mėgsta save laikyti amžinybės įgaliotine, nes bet kokie pokyčiai yra pavojingi valdžiai, kurių ji tiesiog negali suvaldyti.
Klasikinė fizika (ir visas praeitas laikas) teigia, kad ateitis griežtai priklauso nuo praeities. Statiką pakeičia statistika. Ši deobjektyvacija kalta tuo, kad negyvus daiktus ji verčia laikyti nenuspėjamais, tarsi jie būtų gyvi.
Todėl susidūrimas vyksta ne tarp religijos ir mokslo, o tarp mokslininkų bei tų ortodoksalią religiją atstovaujančių žmonių, kurie trokšta aiškinti, prognozuoti ir valdyti, ir tų mokslininkų bei tų tikinčiųjų, kurie nori suprasti, sykiu pripažindami gyvenimo paslaptingumą. Vulgarusis ateistas kaltina tikintįjį, kad jis stengiasi viską suprasti, o tai neva nėra įmanoma. Tuo pat metu normalus mokslininkas kaip tik stengiasi suprasti (kaip tik suprasti, mažais fragmentais atskleisti visumos prasmę, o ne viską žinoti).
Mokslininkas, kuriam mokslo tikslas yra įmanomai tiksli prognozė, panašus į burtininką, kuriam į rankas pakliuvo teleskopas, ir jis naudoja jį vietoj plaktuko.
Mokslas kaip pranašautojas linkęs konfliktuoti su religija kaip pranašautoja. O mokslas, ieškantis prasmės, ne tik nekonfliktuoja su tikėjimu kaip prasmės atradimu, bet absoliučiai susikalba su ja, kaip du sparnai sutaria dėl skrydžio krypties.
Paaiškinimai turėtų leisti prognozuoti, bent jau iš principo. Manoma, kad jeigu iš tikrųjų kažką galima išpranašauti, tai tinkamas paaiškinimas turėtų tai ir padaryti. Tačiau galima paaiškinti ir suprasti daugelį iš esmės nesuprantamų dalykų. Pavyzdžiui, jūs negalite nuspėti, kokie skaičiai iškris ruletėje. Bet jeigu jūs suprasite, kas ruletės konstrukcijoje ir veikime daro ją neutralią (nesuinteresuotą), ar jūs galėsite paaiškinti, kodėl neįmanoma atspėti skaičių? Ir vėl: paprasčiausias žinojimas, kad ruletė yra nesuinteresuota, nėra tolygus žinojimui, kas ją daro tokia.
Snobizmas religijoje yra bandymas manipuliuoti Dievu, o snobizmas moksle išnyra kaip „holizmas“, visumos pakeitimas – jis tampa „svarbiausiuoju“,“esminiu“ dėmeniu. Redukcionizmas viską suveda į smulkiausius elementus, bet tai nereiškia, kad verta pulti į jo priešybę.
Reducionizmo priešybė holizmas, idėja, kad vienintelis teisingas aiškinimas remiasi aukštesniojo laipsnio sistemomis, klysta dar labiau nei redukcionizmas. Ko nori holistai? Kad nustotume ieškoti molekulinės ligų prigimties? Kad mes atsisakysime suvokimo, jog žmogų sudaro iš atominių dalelyčių?
Kai žmogus mano, jog jo tikėjimui nepriimtina evoliucijos idėja, jis tampa holistu. Kai žmogui atrodo, kad mokslui religija trukdo, jis virsta redukcionistu.
Moderniai realybei žmogus yra besikeičiantis: žmogus keičiasi laike, jo vertikaliame matmenyje, jeigu jis yra laisvas horizontalioje erdvėje. Ši laisvė yra peržengimas griežtų apribojimų, savotiškas žmogaus neapibrėžtumas. Dvejinimasis, neapibrėžtumas, neaiškumas dabarčiai yra svarbus gyvenimo požymis. Akmuo yra vienasluoksnis, o grūdas daugiasluoksnis.Be susidvejinimo neįmanomas augimas.
„Aiškumą pakeitė neaiškumas“ (N. Vineris). Istorijoje – tai nacionalinės valstybės idėjos krachas, triumfas kosmopolitinės idėjos – pirmas pasaulis, trečias pasaulis, kuriuos skiriančios ribos tokios neaiškios, kad prireikė dar ir antrojo pasaulio. Tas pats liečia žmogų. Jis – dvejinasi, jis takus, ir tai ne ligos požymis (kai ima vaidentis), ne praradimas aiškumo, o ieškojimas visumos prasmės.
Šitas dvejopumas – būtina raidos sąlyga, laisvės sąlyga. Viskas aišku tik griežtoje hierarchinėje sistemoje. Skirtumas toks pats, kaip atomo modelyje, kur aplink rutuliuką-branduolį sukasi rutuliukai elektronai, ir realaus atomo, kuriame jokių rutuliukų nėra, o tėra debesis.
Žmogus, apskritai, gyvybė, yra kūrybinio proceso dalis, o ne užbaigtas rezultatas. Biologijoje tai pasireiškia kaip evoliucionizmas, fizikoje kaip kvantinė banginė šviesos prigimtis.Su biologais dar ginčijamasi, o su fizikais ne itin noriai, nes archajinei sąmonei jų kalba pernelyg sudėtinga.
Praeitis į susidvejinimą žiūrėjo kaip į nuodėmę: „žmogus su dvejopomis mintimis yra netvirtas“ O ką į tai pasakys dabartinis žmogus, kurio pasaulio įsivaizdavimas yra jau ne iš dalelyčių ir bangų, o iš nesidvejinančių, keistų, tįsių substancijų, neturinčių net adekvataus termino; kalbama net apie stygas, turint galvoje greičiau stygų virpėjimą nei pačias stygas?
Į pirmą vietą iškilo Niutono mintis, kad stebėjimų tikslumas nėra absoliutus. Tikslumas visuomet gali būti patikslintas, tai yra, kad tikslumo, „naujausio“ tikslumo neįmanoma pasiekti. Moksle tai buvo suvokta 1920 m., kai Vineris bandė Lebego integralą pritaikyti Brauno judėjimui. Jis manė tęsiantis Gibso teoriją, kuris prieš dvidešimtį metų prakalbo apie tikimybę.
Šiuolaikinis žmogus yra dinamiškas, nes auga būtent laike, o erdvėje iš aiškiai apriboto jis virto labai neapibrėžtu padaru. Žinoma, tai pirmiausia liečia socialinę erdvę, komunikacinę erdvę, bet žmogaus esmė yra ta, kad jo kūniškumas yra antrinis jo socialinio kūno atžvilgiu. Visa ligšiolinė istorija, didžiąja dalimi pasiliekanti, išsaugoma kaip fizinė šiuolaikinio gyvenimo dalis, tačiau ji yra nuosėdinis sluoksnis, kurio patys elementai jau suvokia, kad svarbiausia juose yra jų priklausymas kitai struktūrai, jų įsijungimas visai į kitą sistemą.
Žmogus negali būti suvokiamas kaip galva arba ranka, o koja neturi bandyti užimti rankos vietos. Karalius neturi pakeisti žynio. Moteris neturi pakeisti vyro. O šiuolaikinį žmogų atpažįstame iš jo reikalavimo savo teisių, iš jo noro būti iškart ir rinkėju, ir renkamuoju, ir karaliumi, ir darbininku, ir vyru, ir moterimi. Dabartis ne ten, kur reikalaujama lyčių lygybės – tai buvo tik pereinamasis etapas nuo archajiškos patriarchalinės bendruomenės prie modernios. Dabartis yra tai, kur galimas „uniseksas“, kur neneigiami vyriškumo ir moteriškumo skirtumai, bet manoma, kad galima būti ir vyru ir moterimi viename asmenyje.
Daugiaprasmiškumas tampa dvasine kokybe. Archajiškas žmogus daugiareikšmiškumą laikė nuopolio ir pagedimo požymiu, o šventumas buvo suvokiamas kaip absoliutus vienareikšmiškumas. Dievo žodis, buvo manoma, gali reikšti tik viena. Kad jis yra vienareikšmis. Dabartinis žmogus mano, jog daugiareikšmiškumas visai ne yda, o, atvirkščiai, dorybė. Dabar kaip tik vienareikšmiškumas – netobulumo požymis. Jeigu Biblija – Dievo žodis – tai ji daugiaprasmiškesnė už bet kokius žodžius. Tai savotiška pergalė prieš stabmeldystę: tikrasis dievas – ne sustingusi statula, ne stulpas, o greičiau neutrinas, kurio neįmanoma pamatyti ir pagauti. Nors atpažinti jį kartais galime.– net vienas kitame.
Šiuolaikinio žmogaus išorinė ir vidinė erdvė yra labiau chaosas nei tvarka. Tvarka asocijuojasi su mirtimi – ne su pabaiga, ne su tikslu, o būtent su nebūtimi. Noras įsivesti tvarką lieka, bet tvarka suprantama ne kaip paradas, o kaip rinka. Hierarchiją pakeičia lygybė – ta lygybė nevienareikšmė, o besirungianti. Hierarchija mažiau spalvinga nei lygybė, kuri yra pirmiausia skirtingų žmonių lygybė. Vienas karalius yra panašus į kitą karalių, tūkstantis maldininkų panašus į kitą tūkstantį, bet tarp tūkstančio turistų nerasime nei vieno tokio paties – nes jie juda skirtingų tikslų vedini ir ieško ne valdžios, o laisvės.
Antropologinė revoliucija, kaip ir bet kuri kita sėkminga revoliucija, yra ne tiek senojo režimo sunaikinimas, o jo apvalymas ir sujungimas su tiesa. Šia prasme išgelbėjančios krikščionybės pakeitimas kuriančiąja, suformuluotas Berdiajevo prieš šimtą metų, – vienas pirmųjų bandymų suvokti praeitį. Tai buvo nesėkmingas bandymas, nes buvo agresyvus, nes atmetė „gelbėjimo“ prasmę. Tokių nesėkmingų bandymų būta nemažai – pernelyg tiesmukų ir pažodinių, pernelyg pasitikinčių žmogaus valdžia ir pernelyg nepasitikinčių žmogaus galimybėmis skaityti Dievo žodį.
Pasakė koks nors fariziejus apie išgelbėjimą kaip draudimą kurti – žmogus, įtikintas fariziejiškumo, ima ir supriešina kūrybą ir išsigelbėjimą. Paskelbė įstatymininkai Bibliją Dievo įstatymu – ir žmogus ima maištauti prieš Bibliją. O praėjus maištui, lieka revoliucija. Išgelbėjimas neprieštarauja kūrybai, jis prieštarauja pražūčiai. Evangelija prieštarauja ne išsilavinimui, o atsisakymui klausyti. Tvarka neprieštarauja chaotiškumui, o chaosui. Kūryba nėra kelio praradimas, kūryba yra kelio tiesimas, bendra kelionė. Kelią reikia ne tik pasirinkti, juolab jei tas kelias siauras, meilės ir gėrio kelias – amžinas kūrybos ir bendrakūrybos veiksmas – susivaldymo ir įsiklausymo, bendrystės ir bendravimo.
Hana Arendt 1960-aisias aprašinėjo asmens laiką greičiau su nerimu ir net kritiškai – kaip viešosios erdvės susilpnėjimą, prarastą sugebėjimą „šviesti“. Samprotavimai, tinkami nebent popiežiaus enciklikos stiliui:
„Vis daugiau ir daugiau žmonių Vakaruose, kuriuose – pradedant antikos saulėlydžiu – žmonės žiūrėjo į atsiribojimą nuo politikos, kaip vieną iš pagrindinių laisvės sąlygų ir naudojosi šia laisve, atsiskyrę nuo pasaulio ir savo pareigų jam. Šis išėjimas, atsiskyrimas nebūtinai kenkia atskiram individui: galimas daiktas, tai net leidžia išlavinti savo talentą iki genialumo ir – tokiu aplinkiniu keliu – vėl pasitarnauja pasauliui. Bet kiekvienas toks išėjimas yra lengvai įrodomas nuostolis pačiam pasauliui; nes prarandama konkreti ir dažniausiai neatstatoma „tarpusavio“ erdvė, kuri paprastai egzistuoja tarp individo ir jo aplinkos“.
Bet kaip tik pasitelkusi Lesingo pavyzdį, Arendt parodo, kad asmens laikas nėra pagrindinis ir ne vienintelis pavojus. Lesingas grūmėsi su tais, kas neigė Kristų, bet vis dėlto abu šie pavojai nėra palygintini. Laisvei pavojingesni primenantys, o ne persekiojantys tiesą. Lesingas ginčijosi pirmiausiai su racionalistais, kurie norėjo įpiršti Kristų įrodinėjimais, jo laikais tai buvo ne bažnyčios tarnai, o profesoriai. Mūsų dienomis Kristų dažniau įrodinėja dvasininkai. Netgi malonę pernelyg protingi Bažnyčios gynėjai paverčia įrodymu, vertingu pirmiausia savo nepaneigiamumu, o ne savo akivaizdumu.
Asmens laikas nėra iš kažkur – nežinia kur – atsiradęs. Tai atsakymas į daugiaamžę pagrindinės laisvės – judėjimo laisvės stoką. Net mąstymo laisvė priklauso nuo to, ar yra laisvas judėjimas. Bausmė pirmiausia reiškia judėjimo laisvės suvaržymą. Todėl tokia svarbi tapo, pavyzdžiui, teisė emigruoti. Naujųjų amžių žmogui tai svarbesnė teisė nei teisė būti pamaldžiu valstiečiu ar pamaldžiu ponu, kuris turi gauti leidimą išvykai į užsienį, kaip baudžiauninkas prašo leidimo atvykti į miestą. Ir,suprantama, ne mažiau svarbi teisė grįžti į tėvynę, štai kodėl despotai ypač mėgo atiminėti šią teisę.
Tiesa, Arendt neleidžia pasauliui to, ką leidžia žmogui: „Pasaulis privalo būti stabilus, tvirtas, nejudrus, nes kitu atveju pasaulis tampa nežmoniškas, nepritaikytas žmogaus poreikiams“. Bet netgi Arendt negali pasakyti, kaip išsaugoti stabilumą ir nepakliūti į vergovę, kurią ji tapatina su konformizmu: „Gyvasis žmogaus žmogiškumas išnyksta priklausomai nuo to, kiek žmogus atsisako mąstyti, ima pasitikėti žinomomis ar nežinomomis tiesomis ir vartoja jas kaip monetas, kuriomis atsiskaito už bet kokį patyrimą“.
Stabilumo paieškos nuolat grąžina mus į ideologijos epochą, į Naująjį Laiką. Stabilumo atsiradimas yra tikras košmaras – tai sugrįžimas į viduramžius, tikruosius „tamsiuosius laikus“, o ne į sutemas, kurių liudininke buvo pati Hana Arendt. Gal žmogus ir siekia laisvės, atsisakydamas dirbti stabilumui, nes pasaulis pakankamai stabilus ir be mūsų pastangų. Tik ateistinė sąmonė tapatina kūrybą su stabilumu, o religinė sąmonė žino, kad kūrybinės sąmonės kilmė – ne žmoguje. Visagalis Kūrėjas yra visų kūrėjų laisvės garantas.
Komunistai netikėjo komunizmu, kai statė savo sistemą, remdamiesi valstybės prievarta ir smurtu. Krikščionys netiki Dievu, kai meldžiasi ciesoriui.Bet ta pati bėda laukia ir sekuliaraus intelektualo, kuris nedrįsta žengti laisvės link, nori išlaikyti išorinį „viešumą“ kaip būtinybę.
Asmens laikas nenužudo viešumo, bet keičia jo mechanizmus, pavesdamas darbą ne anonimui, o asmenybei, perkeldamas atsakomybę ne objektyvioms aplinkybėms, o žmogui, kaip tik tai žmogaus daliai, kurios neįmanoma objektyvuoti.
2008 12 24
