Kolektyviniu pseudonimu pasirašantys autoriai kritikuoja Lietuvos valdžios ir žiniasklaidos viešumą, prilygindami jį purvinam viešnamiui. Laisvė, Nepriklausomybė, Demokratija ir Nuosavybė jiems yra tik viešame diskurse parsidavinėjančių prostitučių vardai. Lietuvių protuose jie žadina kolektyvinės nuosavybės idėją ir siūlo gyva jėga atsiimti buvusias viešąsias erdves.
Castor: Viešoji Lietuvos erdvė ir joje vykstantys procesai man be galo primena paprasčiausią viešnamį. Viešnamio klientas – tai Lietuvos pilietis, viešnamio madam – Lietuvos valstybė, o uždari viešnamio kambarėliai – Lietuvos viešoji erdvė. Klientas (LR pilietis) iš pradžių patenka į pagrindinį bordelio saloną, kuriame madam (valstybė) išaiškina, ką jis gali daryti ir ko negali.
Viešai pristatomos ir parodomos pagrindinės viešnamio lėlytės: žilos Siamo dvynės Laisvė ir Nepriklausomybė (devyniasdešimtmetės senutės, viena iš jų ilgai gyveno komoje, bet prieš 20 metų buvo reanimuota), sena nelegali imigrantė vardu Demokratija (niekas nežino, kada ji gimė, nes ją „importavus“ į viešnamį, madam gudriai paslėpė jos pasą) ir jaunutė stambiakrūtė nimfomanė vardu Nuosavybė (itin ištvirkusi ir seksualiai pajėgi, nes per dieną gali atlaikyti tūkstančius klientų).
Madam paaiškina ir kainas: su Laisve, Nepriklausomybe ir Demokratija gali kopuliuotis praktiškai už dyka, o štai Nuosavybė kainuoja baisiai brangiai. Klientas ne gerontofilas, todėl dažniausiai pasirenka pastarąją – susimoka ir, užsidaręs viename iš daugybės viešnamio kambarių, apturi Nuosavybę. Jėėė!
Taigi didžiausioje bordelio salėje vyksta procesas, kurį mes paprastai vadiname viešuoju šalies diskursu. Jo esmė paprasta ir aiški: madam Valstybė visaip giria savo kekšes ir stengiasi jas kuo brangiau parduoti, o vargšas klientas vardu Pilietis kiek pasiginčija, padūsauja, bet krapšto paskutinius centus ir perka vieną iš siūlomų prekių.
Pollux: Cha, tavo palyginimai gražūs ir verti įtraukti į lietuviškąjį šventraštį, bet niekaip nesutinku, kad laisvė ir nepriklausomybė nieko nekainuoja. Prisimink bent jau Williamso aferą..
Castor: Paaiškinsiu.Tam, kad madam Valstybė greičiau parduotų užsigulėjusias prekes, ji pasikviečia į pagalbą suktą turgaus bobą vardu Žiniasklaida. Būtent žiniasklaidoje ir vyksta diskusija, vadinama viešuoju diskursu. Būtent žiniasklaida mus įtikina, kad Williamso afera (ir daugybė kitų šliundriškų sandėrių) – tai kaina, kurią piliečiai moka už laisvę ir nepriklausomybę. Tačiau realybėje yra visiškai kitaip. Kiekvienas iš mūsų šiuo atveju yra apmauto kliento vaidmenyje ir iš savo kišenės apmoka svetimą lytinį aktą, kurio metu Williamso savininkai kopuliuojasi su ta pačia Nuosavybe.
Pollux: Gerai, meskim metaforas į šoną ir pakalbėkim apie konkrečius Lietuvos viešojo diskurso dalykus. Prisimeni – 1985 metais Sovietų Sąjungos duobkasys M. Gorbačiovas pradėjo vadinamąją „viešumo“ („glasnost“) politiką. Liaudis pakraupusi spoksojo „Vremia“ ir „Vzgliad“, kol po kelių metų sovietų imperija subyrėjo į mažas postsovietines kunigaikštystes. Ar vietiniai kunigaikštukai, tarp jų ir Lietuvos, bandė tęsti valdžiai pragaištingą viešinimosi doktriną?
Castor: Priminsiu: viešumas iškart buvo suprastas kreivai. Tarsi viešoje išpažintyje buvo klausomasi tiesos apie istoriją: okupaciją, Staliną, trėmimus. Didžiuliais tiražais kasmet leistos panašaus turinio knygos, o žmonės tarsi antrąkart (savo ar ne savo valia) išgyveno istoriją, kitaip tariant, nusikėlė penkiasdešimt metų atgal, į Smetonos laikus. Valdžia netrukus pamatė, jog tai yra gerai. Naujieji patriotai, sėste užsėdę visus makulatūros vertus atsiminimus, pavertė juos savo ideologija ir gražiu mitu. O kol tauta atsikvošėjo, darbas buvo atliktas: valdžia išplovė pinigus, laisvoji rinka nuskynė visus pergalės vaisius, o ūkis buvo taip išdraskytas, kad neatsigauna iki šiol.
Kita vertus, daug požymių rodo, kad tauta nė velnio neatsikvošėjo. Žiniasklaidoje ir toliau vyrauja patriotinis viešasis diskursas, kuriuo neva siekiama apginti „nepriklausomybę“, o iš tikro valdžia nori Lietuvą paversti Haičio lygio bananine respublika – atimti iš mūsų išteklius, o tuos išteklius, kuriuos dar išlaikėme, klaikiai apmokestinti. Bet tai nesvarbu – jei kas nors iš dešiniųjų rinkėjų mirtų valdžios sušaldytas ar numarintas badu, jam tai atrodytų panašu į holodomorą ar į Vorkutą – jis, jo paties manymu, taptų dar vienu „ruso“ kankiniu. Tokie būtų akivaizdžia ideologija tapusio „viešumo“ rezultatai.
Galime prisiminti ir kitą atvejį. Prieš dvidešimt metų žaliųjų judėjimui vadovavo charizmatinė asmenybė iš Kauno – Saulius Gricius. Tie, kurie po „dainuojančios revoliucijos“ pasidalino valdžios kėdes, galėtų pamąstyti, kodėl jis antraisiais nepriklausomybės metais pakėlė prieš save ranką. Štai jo mintys: „Vartotojiškas požiūris į gamtą, vartotojiškos tendencijos: daugiau, daugiau, daugiau daiktų! Antai skaičiau, kad miestiečių šeima per dieną suvartoja aštuoniasdešimt kibirų vandens. Įsivaizduokim tėvą ar senelį kaime, tempiantį tiek į trobą...“ Tokios minties nenorėjo girdėti nei lietuviškojo kapitalizmo kūrėjai, nei supermarketų Ameriką dievinantys dešinieji. Todėl viešumas Lietuvoje ilgam buvo pakištas po ledu.
Po ledu viešumas guli ir šiandien. Juk bet kokiai valdžiai nenaudinga, kai į jos reikalus ima kištis paprasta liaudis. Tokia valdžia ilgai neišsilaiko.
Pollux: Kur apskritai reiktų brėžti liniją tarp „viešumo“ ir „privatumo“? Kas turėtų priklausyti visiems – „žmonijai“, „tautai“, „valstybei“, o kas – paskiram nusmurgusiam žmogeliui? Pabandyk pažvelgti ne trumparegėmis vienadienio politiko akutėmis, o visa aprėpiančiu antikos filosofo žvilgsniu.
Castor: Neapsigauk dalindamas epitetus! Tas nusmurgęs, netgi niekingas žmogelis šiais laikais gali apžioti daugiau turto nei ištisa šalis ar net koks labiausiai degradavęs ketvirtadalis žmonijos. Laisvoji rinka grąžino žmones į šeimininkų ir vergų laikus, todėl Antikos filosofija čia visai tinka.
Manau, kad pasauliniai ištekliai, tiek kasami iš žemės, tiek sėjami ir pjaunami, turi priklausyti visai pasaulinei bendruomenei, visai žmonijai, ir eiliniai gyventojai šiukštu neturėtų už juos mokėti. Aukščiausia valdžia taip pat turėtų priklausyti kiekvienam žmogui, kuris pats spręstų iškylančias problemas, o jo galią ir galimybę neteisėtai užvaldyti visiems priklausantį turtą ribotų visų gyventojų susirinkimas – asamblėja. Be to, ta asamblėja turėtų pasirūpinti aplinka ir gamta. Taip ir gyventume – klestėtų ne prievartos valstybė, ne galios monopolis, o mažos, taikios, kaimyniškos bendruomenės. „Tauta“, „valstybė“ ir kiti valdžios bei galios ištroškusių padarų skleidžiami prietarai privalo palaipsniui išnykti.
Pollux: Viešumas korporacinėje žiniasklaidoje dažnai įgauna iškrypusias ekshibicionistines formas. Lendama į televizinių žvaigždžių palovį, demonstratyviai rodomi pripersti politikų pantalonai. Kuo skiriasi, pavyzdžiui, TV3 „Paparacai“ ir LNK „Paskutinė instancija“?
Castor: Taip, nė vienas moralės sargas šiandien nepastebi tų iškrypimų, kurių pritvinkusi šiuolaikinė žiniasklaida ir ją valdanti sistema. Ir ko tik joje nerasi – nuo viešomis masturbacijomis virstančių garsenybių išpažinčių iki paparacų vujarizmo. O kur dar komentatoriai, kad ir patys aršiausi katalikai, kad ir be dėmės, pagiežingai ar su pasismaginimu aptariantys naujausius karalių rūbus.
O dabar mes turime iki vėmulio kokčias spektaklio lėles Seime, ir todėl mums reikia gaivaus oro, kuriuo imame kvėpuoti arba sudaužę televizorių, arba pažiūrėję tokias laidas „už teisybę“, kaip išties nepriklausomų žurnalisčių rengiama „Paskutinė instancija”. Tuo tarpu „Abipus sienos” ar „Srovės” – tai tik bezdalai ir išsikvėpę bauginimai.
Pilietinė žiniasklaida visada pastebima – Lietuvos valdžia jos nekenčia taip pat, kaip ir Rusijos autokratai ar Amerikos magnatai. Nekenčia žiniasklaidos, nes nekenčia žmonių, piliečių, „apačios“, iš kurios kyla „populistiniai“, pilietiniai interesai, o prieš juos tiek valstybinė, tiek kapitalistinė propaganda yra impotentės.
Pollux: Nesutinku su tavo pagyromis „Paskutinei instancijai“. Juk ši laida nebando demaskuoti pačios sistemos, ji, kaip senais sovietiniais laikais, užsiima „nedidelių ir vis dar pasitaikančių trūkumų šalinimu“. Šiuo metu ji, demaskuodama atskirų valdininkų savanaudiškumą, atlieka sovietinės „Šluotos“ funkciją, ir ne daugiau.
Taip, šiandieninis viešumas žiniasklaidoje dažnai apsiriboja elito skandalais ir valdžios primestų diskursų sklaida. Tačiau kartais pasitaiko ir išimčių. Ledus šitoje sapnų ir spektaklių gaminimo mašinoje kadaise bandė pralaužti „Krekenavos agrofirmos“ darbininkė Dalia Budrevičienė ir jos „vokelių“ istorija, kuria gardžiavosi visa žiniasklaida, mat ji buvo nukreipta prieš „svetimą“ – Uspaskichą. Bet atmetus šį kontekstą, manau, jog tokie faktų viešinimo instrumentai gali būti panaudoti išties reikiama linkme – nušviečiant toksinį valstybės ir kapitalo poveikį mūsų gyvenimui.
Castor: Televizijoje – saloniniai politikos skandalai, Seime – televizinių šou šmėklos, visą valdžios reikalingumo ir pateisinimo mechanizmą suka spektaklio visuomenės scenarijus. Ar žurnalistų ir politologų darbo objektu virtęs toks „demokratinis viešumas“ tau nepanašus į vištų kapstymąsi išmatų duobėje? Ko palinkėtum šiandieniniam žurnalistui, dirbančiam valstybinei arba korporacinei žiniasklaidai? Kokias savybes jis turėtų išsiugdyti?
Pollux: Patetiškai sakoma, kad žiniasklaida yra ketvirtoji valdžia, bet nutylima, kad realią valdžią gali turėti ne pati žiniasklaida apskritai, o tik jos savininkai. Jų Lietuvoje būtų keliolika – keli vietiniai ir antra tiek iš užjūrio. Tie keli vietiniai magnatai yra taip įsivėlę į nekilnojamojo turto skandalus, kad bijo net cyptelti. O užjūriniai yra absoliučiai lojalūs vietinei valdžiai, nes jiems rūpi tik pinigai. Tad jokie „ketvirtosios valdžios“, t.y. didžiosios Lietuvos žiniasklaidos savininkų laisvėjimo pokyčiai neįmanomi iš principo.
Lietuvoje baigėsi ir „laisvų bei nepriklausomų žurnalistų“ laikai (prisimink Lingį su Matulevičiumi). Jei kas nors įrodinėja, kad korporacinė žiniasklaida yra „daugiau negu verslas“, tas yra demagogas arba idėjinis romantikas. Tūkstančiai žiniasklaidos darbininkų kiaurą parą (dažnai jie dirba pamainomis po 12 valandų) gamina tą patį produktą – rašo tekstus, skirtus parduoti. Kartu parsiduoda ir patys. Turbūt nerasi labiau prisitaikėliško užsiėmimo, kuris verčia laviruoti tarp asmeninių redaktoriaus pažiūrų, bendrųjų politinio korektiškumo apribojimų ir komercinės sėkmės. Čia irgi klesti veidmainystė: ką nors parašysi ne taip – tavęs necenzūruos, o tiesiog neskelbs, nekaltins nukrypimu nuo „generalinės linijos“, o pasakys, kad rašai „neaktualiai“ ir „neįdomiai“, tau nesuteiks progos „pasitaisyti“, o iškart išmes į gatvę. Tad jokia žurnalistinė laisvė korporacinėje žiniasklaidoje neįmanoma iš principo.
Lietuvos žiniasklaidos ateitį įžvelgiu tik mažose, „iš apačios“ besikuriančiose žiniasklaidos priemonėse. Tačiau kol jos prakus, praeis ne vieneri metai. Gaivios sumaišties ir tyro oro, aišku, gali įnešti koks maištaujantis žurnaliūga, nusprendęs praktikoje įgyvendinti garsųjį Kierkegaardo principą „Arba – arba“ (arba rašau, ką noriu – arba nerašau iš viso), bet dabartinėje situacijoje jis bus pavadintas tiesiog bepročiu.
Castor: Aišku. Dabar trumpai persikraustykime į kitus lietuviškojo viešnamio palocius – pokalbio pradžioje minėtus viešnamio kambarėlius, vadinamus viešąja Lietuvos erdve. Situacija liūdna. Lietuvoje, kur tik bandysi pastatyti pėdą, pataikysi į privačią valdą arba valstybinę teritoriją. Ir ten, ir ten tas pats – ne taip dėliojant kojas, tau gali jas išsukioti. Kalbu ne tik apie žemę ar nekilnojamąjį turtą, bet ir visą mus supančią erdvę. Ką daryti, kur dingti mums, gyvenantiems niekieno teritorijoje?
Pollux: Manau, kad reikia pasirūpinti trečiuoju nuosavybės tipu – kolektyvine nuosavybe. Tai būtų dalykai, priklausantys mums visiems, dalykai, kuriais būtų galima laisvai keistis: nuo maisto iki gyvenamų erdvių, knygų ir paslaugų. Tokius kolektyvinės nuosavybės santykius turėtų įgyvendinti žmonių grupės ir tinklai, jų nuosavybė turi būti visiškai atriboti nuo valstybės ar kapitalo manipuliacijų – ten negali būti nei policijos, nei videokamerų, nei bankomatų.
Norite gyventi privačiai ar valdyti valstybiškai? Prašom, tik netrukdykite plėstis kolektyvinėms mūsų svajonių erdvėms, zonoms ir alėjoms! Manau, kad atsiradus kolektyvinei nuosavybei, privatus ir valstybinis domenas greitai imtų dirvonuoti – niekam neįdomu pietauti vienišam prie valgiais nukrauto stalo, niekam neįdomios tuščios karaliaus Ūbo garbstymo ceremonijos. Visos tos kapitalistinės ir valstybinės iškilmės atrodo taip apgailėtinai, kai palygini jas su visą gyvenimą trunkančiu kolektyvinės sąmonės triumfo festivaliu!
Castor: Visame pasaulyje vyksta gana arši kova už viešąsias erdves. Miesto valdžia ir stambusis kapitalas bando visą miesto erdvę įvertinti pinigais, taip reguliuodami ne tik teritorijų paskirtį, bet ir žmonių judėjimą. Kitose šalyse žmonės ne tik rašo taikias peticijas, bet atsiima jiems visiems priklausiusią nuosavybę ir jėga. Lietuvoje viešųjų erdvių gynimas – pasiaukojusių žmonių reikalas, dauguma šalies gyventojų į tai žiūri pasyviai. Kodėl žmonės nekovoja dėl jiems priklausančios erdvės?
Pollux: Skvoterių judėjimo Lietuvoje nėra, nes jis nelegalus. Legalus viešųjų erdvių gynimas kvepia milžiniškomis baudomis ir teismais (prisimink judėjimą „Už Lietuvą be kabučių“). Besikuriantis „Viešojo intereso saugos institutas“ (VISI) bus tik dar viena Dovydo kova prieš Galijotą.
Didžiausia žmonių apatijos problema slypi ne valdžios ar kapitalo ekspansijoje, o pačių žmonių galvose. Per 20 metų lietuvių protus visiškai užvaldė teiginys „Nuosavybė turi būti privati“. Jis tapo neginčijama aksioma. Neprivati (arba viešoji) erdvė lietuvio sąmonėje asocijuojasi tik su netvarkinga, šiukšlina, neprižiūrima, apleista teritorija. Todėl vienintelis kelias – formuoti kitokį viešąjį diskursą ir paremti jį konkrečiais pavyzdžiais.
Castor: Išvardink bent tris punktus, ką reiktų daryti, kad viešosios erdvės Lietuvoje padaugėtų.
Pollux: Pirmiausia reikia griežtai atskirti valstybines, privačias ir viešąsias erdves, kurias siūlyčiau vadinti tiesiog kolektyvinėmis. Pastarąsias reikia įteisinti įstatymiškai. Antra, reikia kuo greičiau užimti ginčytinus objektus, tokius kaip kino teatras „Lietuva“, „įviešinti“ juos ne apipelijusiais teisiniais metodais, o gyva jėga, kaip tai padarė Graikijos ar Italijos jaunimas su savais universitetais. Trečia, kaip jau minėjau, reikalinga revoliucija žmonių protuose. Orientuoti savo gyvenimą ne į pelėsiais dvokiančius kafkiškos valstybės koridorius, ne į operacinę primenančius sterilius prekybos centrus, o į gyvą, kasdienybės pritvinkusią gatvę. VIEŠOJI ERDVĖ – TAI ERDVĖ, KURIOJE GALI BŪTI NEMOKAMAI. Reikia įsisąmoninti, kad nei „Maxima“, nei savivaldybė už viešąsias erdves neatsako, už jas atsakome mes visi.
