Ar mėginai kada nors paieškoti skirtumų tarp visuomenės ir bendruomenės? Ar jau pastebėjai, kaip smarkiai jos skiriasi? O gal priešingai – manai, jog šios dvi sąvokos reiškia beveik tą patį? Bet kuriuo atveju siūlau užmesti akį į žemiau esantį tekstą, kuriame aš įvardinau, kokius skirtumus man pavyko rasti, ir juos aprašiau. Tikiuosi, kad aptiksi ką nors įdomaus.

Bendruomenė – tai žmonių grupė, kuriai būdinga:

● „MES“ (t.y. vienybės) jausmas.

● Geri tarpasmeniniai santykiai.

● Nuolatinė narių komunikacija, keitimasis aktualia informacija.

Bendruomenių atsiradimą nulemti galėjo tiek žmonių noras susivienyti siekiant bendrų tikslų, tiek įgimtas poreikis priskirti save kokiai nors grupei, būdingas visiems bendruomeniniams gyvūnams. O turint omeny, kad prie šios grupės prisijungti nėra būtina, nesunku nuspėti, kad narių santykiai įprastai būna gana geri. Juk su kitais nesutariantys ar nepritariantys jų veiklai asmenys paprasčiausiai atsiriboja nuo nepatinkančios bendruomenės gyvenimo.

Visuomenė taip pat yra žmonių grupė, tačiau jai yra būdinga:

● Narius sieja bendra gyvenamoji teritorija.

● Labai vertinama daugumos nuomonė.

● Pageidaujama ar net privaloma laikytis įvairių elgesio taisyklių.

● Tai, kas palaiko valstybės egzistavimą (pvz., žiniasklaida, karai, neišvengiama valdžios kontrolė ir t.t.).

● Religija ir tradicijos (pagrindiniai formuojantys veiksniai).

Nors į visuomenės sąvoką neįeina joks apibrėžtas asmenų skaičius, ji, priklausomai nuo konteksto, dažniausiai būna labai konkreti. Kiekvieno miesto bei kiekvienos šalies žmonės, įskaitant ir tave, yra traktuojami kaip visuomenės nariai. Tačiau „visuomenės nuomonė“, į kurią žmonės visada stengiasi atsižvelgti, yra diktuojama valdžios arba paremta statistiniais vidurkiais, žodžiu, tai vidutiniško šalies gyventojo nuomonė. Nepaisant to, visuomenės nariai nuolat bijo padaryti ką nors, kas gali būti pasmerkta kitų ar neatitinkai „normalaus“ elgesio standartų. Deja, visišką atsiskyrimą nuo visuomenės ir to, kas jai būdinga, būtų labai sunku pasiekti, nes visuomenė yra valstybės pagrindas.

Bendruomenė ir visuomenė

Seniai, seniai, kai didžioji dauguma žmonių dar gyveno kaimuose, o apie XVIII a. Anglijoje įvyksiančią pramonės revoliuciją niekas net pagalvoti nebūtų galėjęs, visi buvo įpratę gyventi bendruomenėse, į kurias susiburdavo, pavyzdžiui, to paties kaimo gyventojai arba žmonės, vienijami kokio nors amato... Kartu buvo tiesiog smagiau gyventi ir lengviau dirbti darbus.

Tačiau pramonės revoliucija viską iš esmės pakeitė. Tikėdamiesi mieste gauti darbo, žmonės pradėjo masiškai palikinėti savo gimtuosius kaimus, kilo tikra urbanizacijos banga. Mieste žmonėms tapo kur kas sunkiau išlaikyti nuoširdžius tarpusavio santykius, nes jie nebepažinojo visų aplinkinių, o tarpusavio santykiai darėsi vis labiau anonimiški (juk dažnas nepažįsta net artimiausių savo kaimynų). Nepaisant to, gyventojų mieste vis daugėjo, o nuolat didėjančioje žmonių minioje užgimusią tuštumą užpildė vienatvės jausmas.

Komuna - tai tarptautinė bendruomenė, kurios nariai kartu gyvena, dalinasi savo interesais, nuosavybe, darbu, valdžia, pajamomis ir visais kitais dalykais. Dažniausiai visos komunos vadovaujasi panašiais principais: nepripažįsta hierarchinės sistemos, stengiasi gyventi ekologiškai, iškilusias problemas sprendžia visi gyventojai kartu ir t.t.

Piotras Kropotkinas, praeitame amžiuje daug rašęs apie komunas, laikė jas tobulu bendruomenės gyvenimo pavyzdžiu. Be to, jis taip nuoširdžiai tikėjo sėkminga jos ateitimi, kad buvo beveik užtikrintas, jog pasaulyje komunų atsiras labai daug ir joms galiausiai pavyks sugriauti valstybę, sunaikinti žmonių turtinę nelygybę ir neleisti įsiviešpatauti ištroškusiai galios ir pinigų valdžiai. P. Kropotkinas vylėsi, kad komunos ateityje skelbs revoliucines idėjas ir kovos už viso pasaulio brolybę bei lygybę. Nors tokios drąsios svajonės ir jų autoriaus begalinis tikėjimas tuo, ką kalba, iš tikrųjų įkvepia, bet jo viltys kol kas nepasiteisino. Vis dėlto, tokių komunų pasaulyje yra. Ir galėtų būti dar daugiau, jeigu tik atsirastų žmonių, kurie iniciatyvos nelauktų iš kitų, o imtųsi jos patys.

Tikriausiai apie šį nuostabų laisvės miestelį jau nemažai yra tekę girdėti, o gal netgi pasisekė jame pasisvečiuoti ir, labai tikėtina, galėtum papasakoti apie jį kur kas daugiau.... Bet vis dėlto aš labai džiaugiuosi galėdama supažindinti su trupučiu informacijos žmones, kurie galbūt net tokio pavadinimo iki šiol dar nėra girdėję.

Taigi laisvuoju miestu Christianija (Freetown Christiania) yra vadinamas autonomiškas rajonas, įsikūręs Danijos sostinėje Kopenhagoje. Jis užima 34 hektarus ploto, o jo nuolatinių gyventojų skaičius – maždaug 850. Jeigu pavadinčiau Christianiją didžiule komuna, tikrai neapsirikčiau, nes sugalvoti geresnį apibūdinimą tokiam miesteliui tiesiog nelabai pavyktų.

O prasidėjo viskas labai paprastai – pasibaigė karas, ir daugybė nebereikalingų kareivinių liko tuščios ir negyvenamos. Kaip ir daugelyje kitų niekam nebeįdomių ir nenaudojamų pastatų, taip ir čia netrukus apsilankė skvoteriai. Nusprendę, kad niekur kitur jie išsikelti nebenori, ėmė ir tiesiog ten apsigyveno, o tai darydami, tikriausiai, jie net neįtarė, jog tai autonominio rajono, pritrauksiančio daugybę turistų, pradžia. Būtent taip 1971 metais prasidėjo Christianijos, kaip laisvojo miesto, istorija.

Pastatus užėmę žmonės, vadovaudamiesi kolektyvizmo ir anarchizmo idėjomis, netrukus pasinėrė į skvoterių ir hipių judėjimų teikiamus džiaugsmus. Toks jų gyvenimo būdas sudarė ypač gražų kontrastą su disciplinos pritvinkusių kareivinių aplinka, kuri netrukus tapo neįtikėtinai spalvinga. Deja, daug kam visa tai jokio susižavėjimo nekėlė. Todėl buvo uždrausta vartoti ir pardavinėti žolę, įstatymai nebeleido rūkyti kavinėse ar kitose viešose įstaigose. Bet niekas tų draudimų pernelyg nepaisė – miestas juk laisvas.

Šaunuoliai Christianijos gyventojai vadovaujasi savo pačių sukurtomis taisyklėmis, kurių laikytis nusprendė savo noru, todėl, aišku, stengiasi taip ir daryti. Visos taisyklės labai paprastos: nevogti, nesmurtauti, nesinešioti ginklų ir nevartoti bei neplatinti jokių narkotikų, išskyrus žolę ir hašišą. Taigi visai nenuostabu, jog turistai šitaip gausiai lanko laisvės miestelį – juk visada smagu pasižiūrėti į laimingus žmones ir į pilną margų pastatų rajoną.

Galima būti ir visuomenės, ir bendruomenės nariu. Abi šios žmonių grupės daro įtaką viena kitai. Vienijami bendrų tikslų (siekio apginti gyvūnų teises, legalizuoti marihuaną, pakeisti kvailą įstatymą ir etc.), aktyviai savo nuomonę ginantys žmonės, sudarantys bendruomenę, – tai pagrindinis visuomenės elementas. Tačiau pastaroji yra valstybės pagrindas, todėl norint sulaukti pokyčių ir netapti pilkos minios dalimi, reikia įdėti ypatingai daug pastangų. Juk yra tiek daug įdomių žmonių, kurie jungiasi į grupes, kuria komunas, ekokaimus, skvotina pastatus, žodžiu, gyvena kaip tik išmano. Jie renkasi LAISVĘ, o ne patogumą. Mes taip pat turime tokią galimybę!