Politika yra abejingumas
Ji visiškai atskirta nuo visų kitų veiklos sričių, tačiau laikoma tinkama visas jas valdyti. Politika prasideda ten, kur kasdienė patirtis, asmeniniai interesai, aistra, poezija ir draugystė, trumpai tariant, – viskas, kas žmogaus gyvenimą daro prasmingu, kas galėtų padėti žmonėms priimti geriausius sprendimus, – paprasčiausiai atmetama. Visa tai neturi reikšmės – nei padavėjo nuobodulys, nei biurokrato nemiga – niekas nesvarbu politinėje arenoje, tačiau čia priimti sprendimai atsiliepia visiems.
Politika yra pašalinimo menas
Kadangi politika turi būti šalia tikro gyvenimo, šalia visko, kas galėtų jai duoti dantis ir širdį, profesionalų vaidmuo politikoje nekelia ginčų, todėl viskas, ką galima padaryti – tai tik retkartčiais juos pakeisti. Šiais profesionalais gali tapti išrinkti pareigūnai arba kiek rūpestingiau atsijoti „vietiniai aktyvistai”, arba „bendruomenės organizatoriai”. Bet visada jų administruojama sistema yra per daug sudėtinga, kad ją suvoktų kas nors kitas, esantis už politinės klasės ribų. Ir priešingai, bet kuris žmogus, perpratęs vidinį sistemos darbą, neišvengiamai pats tampa politinės klasės nariu.
Politika yra atskyrimo menas
Modernios visuomenės darbo pasidalijimas grindžiamas specializacija. Jei visos visuomenės veiklą lemiančius sprendimus gali priimti tik maža elito grupelė, kokia prasmė kam nors kitam suprasti ar įsisavinti kažką, kas yra už jo specifinio vaidmens ribų? Kai tik žmonės susitaiko su sraigtelių likimu ir supranta esą įsukti į milžinišką jiems nepavaldų mechanizmą, iškart išnyksta stimulas kartu su kitais ieškoti priežasčių, kurios šį mechanizmą sukūrė.
Politika yra atstovavimo menas
Ši nuostata remiasi prielaida, kad visi, išskyrus politikus, nėra aktyvūs. Jei kiekvienas veiktų už save, būtų gryna anarchija, o be to, juk šiais laikais žmonės nėra įpratę galvoti ir veikti patys, ar ne? Taigi atsitinka taip, kad žmonės gali tik iš šalies stebėti, kaip priimami jų gyvenimą lemiantys sprendimai, sveikinti vienus arba kitus čempionus ir rinktis – remti juos, ar ne. Žmonės, savo galias perleisdami kitiems, visų pirma praranda galimybę kelti jiems aktualias problemas, nes tai, kas jam svarbu, žmogus gali suprasti tik po to, kai pats priima daugybę sprendimų.
Kai kurie reformatoriai įžiūri galimybes kiek padidinti žmonių dalyvavimą atstovaujamose sistemose, bet pasaulis, kuriame žmonės veiktų patys ir todėl atstovų visai nereikėtų, net ir jiems atrodo neįmanomas. Dar daugiau – politikas, atstovaudamas žmones politinėje arenoje, pradeda atstovauti juos jiems patiems. Kuo jis betikėtų, tuo turi tikėti ir kiti. Ką jis bedarytų, kitiems to irgi turi reikėti, kitaip kaip jis pateks į valdžią? Lygiai taip pat neišsiverčia be tarpininkų ir santykiai tarp individų už griežtos politinės realybės. Kai žmonės kreipiasi vieni į kitus, jie bendrauja ne kaip unikalios būtybės, o kaip vaidmenų atlikėjai įsakymais apibrėžtoje aplinkoje. Kaip organizuotoje religijoje, kur vyrauja ne santykiai tarp žmonių, o tarp bendratikių, taip ir politikoje – buriasi ne individai, o piliečiai arba bendrapartiečiai. Tarp visų žmonių ir visuomenės struktūrų veikia filtrai, kurie praleidžia tik kelias standartines bendravimo ir bendrų veiksmų formas. Politika klesti ten, kur organizacijos programa išstumia individo poreikius ir troškimus.
Politika yra supanašėjimas
Politikai moko jus galvoti taip, kaip galvoja dauguma, spręsti, kas yra teisinga, o kas ne, remiantis viešąja nuomone, o ne pagal savo supratimą. Geriausiu atveju puikiai išsilavinęs žmogus turi įtikinti save ir kitus, kad dauguma to nori ar norės, nors tai galbūt ir neteisinga! Blogesniu ir dažniau pasitaikančiu atveju šis išsilavinimas disidentams sukelia tik bejėgiškumo pojūtį suklaidintų masių akivaizdoje. Individas, norintis paveikti mases, bet vėl ir vėl pralaimėdamas rinkimus bei kampanijas, net nepabandęs veikti pats vienas, suvokia, koks mažas ir neveiksnus jis yra, kiek mažai jis gali pasiekti! Galiausiai jis nusprendžia prisijungti prie jų, nes mato, kad jų negalima nugalėti. Nesvarbu, ar pamažu, darant nuolaidą po nuolaidos, ar vienu ypu iškeliant rankas kapituliacijai. Susiformuos koalicijos, kurios manevruos ir stengsis nugalėti viena kitas kovoje dėl rinkėjų balsų bei suformuoti daugumą. Tie, kurie nesugebės prisijungti prie masių, taps nereikšmingi, nes ką gi gali nuveikti vienas žmogus prieš tokią daugybę?
Politika yra abstrakcijų menas
Kadangi galią patogiausia deleguoti rinkėjus atstovaujantiems profesionalams, platus individualių charakteristikų ir interesų spektras sutraukiamas ir apibendrinamas. Žmonės netgi patys skuba kurti abstrakcijas sau patiems – kuo paprastesnė etiketė, tuo galingesnės jėgos gali būti suburtos. Krūvon suplakama gausybė skirtingų troškimų ir nuleidžiama iki pat žemiausios įmanomos ribos. Tokiu būdu individas paverčiamas mase. Politikai atstovauja žmones ir niekina tuos, kurie nesutinka su jų valdymu. Abstrakcijos atstovauja demografiją ir verčia bėdą tiems, kurie nepaklūsta klasifikacijai.
Politika yra dėmesio atitraukimo menas
Besikeičiančioje visuomenėje politika yra apsauginis vožtuvas, siūlantis konstruktyvią veiklą tiems, kurių nepritarianti pozicija kitu atveju galėtų tapti griaunanti. Tad jų pastangos keisti nusistovėjusią status quo tik padeda ją palaikyti. Nesutinkančiajam viskas virsta laukinių žąsų persekiojimu švaistant energiją ir visas idėjas, įsiveliant į beprasmius ginčus su galimais bendražygiais, įsitraukiant į diskusijas su tais, kuriems jis net nepavojingas, ir primetant įsipareigojimus, kurie yra ir abejotini, ir mažai kam reikalingi.
Politika yra atidėliojimo menas
Jos sprendimai visada kažkur šalia arba visada ne laiku. Visi žino, taip pat ir politikai, kad problemos gali būti sprendžiamos tik kolektyviai, ir mes tai padarysime, visi kartu, tačiau tik rytoj, kai visi būsime pasiruošę. O šiandien kiekvienas individas turi elgtis padoriai ir laukti – kaip ir visi kiti. Trumpai tariant, jis turi atsisakyti visų savo galių ir galimybių, savanoriškai suparalyžiuoti save, kad jį galėtų atstovauti kas nors kitas. Politikoje pasaulio keitimo nuotykis pakeičiamas pasaulio pokyčių laukimo nuoboduliu. Į norintį veikti visada žiūrima įtariai. Jei jis ir nėra agentas provokatorius, tai juo lengvai gali pasinaudoti priešai.
Politika yra išskaičiavimo menas
Politikoje nėra draugų, tik sąjungininkai. Nėra santykių, tik sąjungos. Bendruomenė tampa dėže, iš jos traukiami galimi rėmėjai, kuriais bus manipuliuojama kaip šachmatų figūromis. Būtina žinoti, kaip klostosi reikalai, rūpestingai investuoti, pasverti ir pamatuoti visas galimybes, išnaudoti visus šansus, kategorizuoti visus individus ir grupes lygiai taip pat, kaip tą patį daro priešai. Viską vertindamas strategiškai, politikas gauna daug, bet tik ne rizikos ir praradimo galimybę. Nesvarbu, kokių radikalių pasaulio pokyčių lauki, turi kažkaip išgyventi, o norint išgyventi, kaip mes visi žinome, daromi kompromisai. Anksčiau ar vėliau pats aršiausias maištininkas turės suformuoti sąjungą su turinčiais galią. Ši sąjunga bus paremta principu: „Neliesiu tavęs, jei tu neliesi manęs”.
Sveikas protas, tas išgyventi padedantis amžinas partizanas, visada gali rasti pateisinamų priežasčių kompromisams. Aiškėja, kad kai kurie kompromisai ne tokie jau ir blogi, o revoliucionierius juk nėra įsipareigojęs kovoti kasdieną? Nuolat pasirinkdamas mažesnį blogį, žmogus į jį netrukus ima žiūrėti kaip į neišvengiamybę. Kiekvienas, nenorintis turėti reikalų su blogiu, turbūt yra avantiūristas arba aristokratas.
Politika yra bendradarbiavimas
Vienas iš veiksmingiausių būdų, kaip realių pokyčių troškimą pakeisti įprastais politiniais žaidimais, yra toks – politikos profesionalus reikia pateikti kaip žmones, užsiimančius griaunamaja veikla, o dar geriau – griaunamąją veiklą transformuoti į politinę veiklą. Ne visi politikai ką nors daro norėdami patekti į vyriausybę, kai kurie net atvirai prieš ją veikia. Panašiai kai kurie filosofai visai neprastai pragyvena smerkdami juos maitinančias rankas. Realybėje – tai jie gerai žino, ir tai yra viskas, ką jie žino – visada yra kažkas daugiau, nei gali apibrėžti vienas veiksmas. Jie bando išplėtoti teoriją, kuri apimtų visą socialinių problemų visumą, todėl jie bus visiškai neįpareigoti pajudinti bent pirštą, kad jas išspręstų.
Politika yra kontrolės menas
Kai tik padaromi kompromisai, kai tik pasirašomi socialiniai susitarimai, nebereikia ašarinių dujų ir plastiko kulkų norint kontroliuoti žmones. Žmonės kontroliuos patys save laukdami eilėse parduotuvėse ar prie kino teatrų kasų, pakeliui į darbą stovėdami kamščiuose, mokėdami mokesčius ir sutikdami su visomis taisyklėmis bei nurodymais. O jei koks išverstakis maištininkas to nedarys, tai jo draugužiai jį pasmerks, nes juk nieko nėra svarbiau už nesuteptą radikalo įvaizdį. Jei kas nors elgsis neapdairiai, tai kiti skubės paneigti, kad niekas iš jų frakcijos negalėtų taip pasielgti, ir bandys perauklėti tuos, kurie paslapčia nesutinka su tokia pozicija. Nėra nieko baisesnio už vienišo žmogaus šmėklą, kuri neįsitraukia į kolektyvinę beprotybę: jei tai įmanoma vienam, ką galima pagalvoti apie visus likusius? Kiekvienas unikalus, savarankiškas veiksmas yra kibirkštis, išlekianti už status quo ir abstrakčios kritikos ribų. Ji išgąsdina visus, jau nekalbant apie tuos, kurie ją įskėlė.
Politika yra slopinimo menas
Slopinami visi, kurie nesutinka su savo socialinio vaidmens apribojimais, kurie nori keisti padėtį remdamiesi savo asmeniniais troškimais. Slopinami visi, norintys atsikratyti apatijos, apdairumo ir įgaliojimų perleidimo. Slopinami visi, trokštantys paspirginti tuos, kurie atkakliai juos engia. Slopinami visi, kurie nenori, kad jų neįkainojamas „aš” būtų pakeistas kokia nors organizacija ar suparalyžiuotas kokia programa. Slopinami visi, trokštantys betarpiškų santykių su kitais ir jaučiantys, kad jie įmanomi tik sugriovus socialinius ir fizinius barjerus. Slopinami visi, nesiremiantys „mes”, visi, trikdantys tuos brangius ir kantriai laukiamus kompromisus. Slopinami visi, nesitikintys kompensacijų, visi, su meile ir pasiryžimu ginantys savo bičiulius, visi, atsisakantys paguodos prizų, nes jie kartą bandė, ir jiems nepavyko. Slopinami visi, nenorintys nei valdyti, nei kontroliuoti, visi, norintys veikti ir gyventi čia ir dabar, o ne ryt arba poryt, visi, norintys transformuoti gyvenimą į užburiantį nuotykį.
Politika visai nėra menas
Ji yra meno priešingybė, kūrybiškumo ir gaivališkumo naikinimas, žmogiškų santykių siaurinimas iki persipynusių grandinių tinklo. Bet kuris menas, vertas tokio vardo, pvz., gyvenimo menas, turi būti priešingas politikai. Jis turėtų sutelkti žmones bendrai veiklai, atskleisti jų paslėptas galias ir leisti jiems daryti tai, kas jiems atrodo teisinga, nesibijant, ką pamanys kaimynai, ir neskaičiuojant, kokia jiems iš to bus nauda.
Atsisiųsti pdf (anglų kalba) iš www.crimethinc.com
