Tęsinys. Skaityti pradžią
Kokie yra libertarinio vaikų ugdymo pavyzdžiai?
Laisvo vaiko ugdymas darosi aiškesnis supratus, kaip ugdomi nelaisvi vaikai. Įsivaizduokite tipišką kūdikį, Jonuką Jonaitį, kurio ugdymą A.S. Neillas vaizduoja taip: „Jo natūralios funkcijos kūdikystės periodu buvo paliktos ramybėje. Bet kai tik jis pradėjo ropoti ir žaisti ant grindų, namuose pradėjo skambėti žodžiai „purvinas” ir „bjaurus”, kartu su negailestingomis švaros pamokomis. Kiekvieną kartą, kai jis paliečia savo genitalijas, jo ranka patraukiama ir greit jis šį draudimą susieja su įgytu pasibjaurėjimu išmatomis. Todėl po daugelio metų, kai jis taps prekybininku, jo pokalbių repertuaras susideda iš maždaug vienodo skaičiaus juokelių apie seksą ir tualetą.
Jo auklėjimu daugiausiai rūpinosi giminės ir kaimynai. Motina ir tėvas labiausiai rūpinosi, kad viskas būtų daroma teisingai. Kai ateidavo giminės ar kaimynai, Jonukas turėjo elgtis kaip gerai išauklėtas vaikis. Jis turėjo sakyti „ačiū”, kai dėdė duodavo jam šokoladuką, ir labai atsargiai elgtis prie stalo, nekalbėti, kai kalba suaugę”. („Summerhill”, 97 psl.).
Viskas dar pablogėja Jonukui ūgtelėjus. „Jo smalsumas gyvybės atsiradimu susidūrė su negrabiu melu, kuris buvo toks veiksmingas, kad jo domėjimasis gyvybe ir gimimu pranyko. Melas apie gyvybę susimaišė su baime po to, kai motina užklupo penkiametį Jonuką žaidžiantį genitalinius žaidimus su savo keturmete sesute ir kaimynų mergaite. Gavęs keletą stiprių pliaukštelėjimų per sėdynę (dar pridėjo grįžęs iš darbo tėvas) Jonukas įsisavino, kad seksas yra nepadorus ir nuodėmingas, tai, apie ką net negalima galvoti.“ (Ibid.)
Žinoma, neigiamą žinia apie seksą tėvai nebūtinai perduoda tokiu žiauriu būdu, ypač šiais tariamai šviesiais laikais. Nebūtina vaiko mušti, barti ar mokyti, kad jis susidarytų neigiamą įspūdį apie seksą. Vaikų intuicija labai stipri, todėl žinią „seksas yra blogis” jie įsisavins iš subtilių tėvų užuominų – veido išraiškos, balso tono, nepatogios tylos, tam tikrų temų vengimo ir pan. Paprastas seksualinio smalsumo ir žaidimo „toleravimas” savo psichologiniu efektu stipriai skiriasi nuo pozityvaus teigimo.
Remdamasis klinikiniais stebėjimais, W. Reichas „pirmąją lytinę brandą” priskyrė 3-6 metų vaikams, kai vaiko dėmesys nuo oralinių poreikių patenkinimo persikelia seksualumo, charakterizuojamo įvairiais genitaliniais žaidimais, link. Tėvų užduotis turėtų būti ne tik leisti vaikams žaisti tokius žaidimus, bet ir skatinti juos. „4-5 metų vaiko genitalijos dar nėra pilnai išsivysčiusios. Tuo metu reiktų paprasčiausiai pašalinti kliūtis natūraliam vystymuisi, pereinančiam į visavertį seksualumą. Norint tą pasiekti, turime sutikti, kad egzistuoja „pirmoji lytinė branda”, kad genitaliniai žaidimai yra šios brandos atspindys, kad genitalinio aktyvumo trūkumas yra ligos, o ne sveikatos, kaip buvo manoma anksčiau, požymis, ir kad sveiki vaikai žaidžia pačius įvairiausius genitalinius žaidimus, todėl mes turime juos skatinti, o ne trukdyti.” („Children of the future”, 66 psl.).
Lygiai taip pat, stengdamiesi apsaugoti nuo negatyvių seksualinių nuostatų susiformavimo, niekada neturėtume drausti nuogumo. „Kūdikis turėtų matyti savo tėvus nuogus nuo pat pradžių. Tačiau, kai vaikas bus pasiruošęs suprasti, jam reikėtų pasakyti, kad kai kuriems žmonėms nepatinka žiūrėti į nuogus vaikus ir šalia tokių žmonių jis turėtų vilkėti drabužius.” (Neill „Summerhill”, 229 psl.).
Neillas tvirtina, kad vaikų ne tik negalima mušti ar bausti už genitalinius žaidimus, bet ir apskritai negalima mušti jokiomis aplinkybėmis, nes tai tik įdiegia baimę, padaro vaikus baikščius ir dažnai sukelia fobijas. „Baimė privalo būti visiškai pašalinta – suaugusių baimė, bausmės baimė, atstūmimo baimė, dievo baimė. Baimės apsuptyje klesti tik neapykanta.” (Ibid. 124 psl.).
Baimė paverčia vaikus sadistais. „Daugumos vaikų žiaurumas kyla iš jiems taikyto tėvų žiaurumo. Tas, kas buvo primuštas, negali nenorėti ko nors primušti... Kiekvienas smūgis vaikui verčia jį sadistu troškimuose ar veiksmuose.” (Ibid. 269-271 psl.) Akivaizdu, kad anarchistams tai yra svarbu, nes sadistiniai impulsai sukuria psichologinį pagrindą militarizmui, karui, policijos žiaurumui ir pan. Tokie impulsai, be jokios abejonės, prisideda ir prie troškimo būti hierarchiniu autoritetu, kada sadistiniai impulsai gali reikštis negatyviomis sankcijomis pavaldiniams.
Vaikų mušimas yra ypač niekšingas, nes taip suaugę išlieja savo neapykantą, neviltį ir sadizmą ant tų, kurie negali apsiginti. Toks žiaurumas, žinoma, visada pateisinamas racionaliais išvedžiojimais, pvz., „man skauda daugiau nei tau”, arba pateisinamas moraliniais terminais: „nenoriu, kad mano berniukas būtų skystablauzdis”, „noriu, kad jis būtų pasiruošęs rūstiems gyvenimo išbandymams”, „mušu savo vaiką, nes ir mane tėvai mušė, todėl gavau iš to velniškai gerą pamoką”. Tačiau, nežiūrint tokios racionalizacijos, bausmė visada yra tik neapykantos aktas. Į šią neapykantą vaikas reaguoja tėvų neapykanta, po to – fantazijomis, kaltės jausmu ir slopinimu. Pavyzdžiui, vaikas gali galvoti apie tėvo mirtį, o tai tuojau pat sukelia kaltės jausmą, ir tokiu būdu įvyksta slopinimas. Dažnai bausmės sukelta neapykanta pavirsta į, atrodo, tolimas nuo tėvų fantazijas apie milžino nužudymą – tai visada buvo populiaru vaikų tarpe, nes milžinas atitinka tėvą. Akivaizdu, kad tokių fantazijų sukurtas kaltės jausmas labai parankus religijoms, kurios žada „nuodėmių” atpirkimą. Todėl nieko keisto, kad tokios religijos yra seksualiai neigiamos moralės ir griežto vaikų ugdymo skatintojos, nes tai garantuoja joms nuolatinį naujų tikinčiųjų srautą.
Tačiau blogiausia, kad bausmės kuria „probleminius vaikus”. Taip yra todėl, kad su kiekvienu pliaukštelėjimu tėvai sukelia vis daugiau ir daugiau neapykantos (kartu su nykstančiu pasitikėjimu žmonėmis), kuri pasireiškia vis blogesniu elgesiu, o tai vėl prašosi bausmių, ir taip ratas įsisuka. Ir priešingai, „save reguliuojančiam vaikui nereikalingos jokios bausmėsm ir jis išvengia šio neapykantos rato. Jis niekada nebaudžiamas ir jam nereikia elgtis blogai. Jam nėra reikalo meluoti ar laužyti daiktus. Jo kūnas niekada nebuvo vadinamas nepadoriu ar nuodėmingu. Jam nereikia maištauti prieš autoritetą ar bijoti savo tėvų. Paprastai jis patirs pykčio priepuolius, bet jie bus trumpalaikiai ir nepavirs neurozėmis.” (Ibid. 166 psl.).
Galėtume pateikti daugiau praktinių libertarinio vaikų ugdymo pavyzdžių, bet kol kas pasitenkinsime jau išvardytais. Taigi esminiai libertariniai principai yra tokie:
– Atsisakykit autoritarizmo, moralizmo ir noro „pataisyti” arba „civilizuoti” vaikus.
– Leiskite jiems būti savimi, nenukreipkit jų „tinkama” linkme, nepapirkinėkit, negąsdinkit, neįtikinėkit, neskaitykit paskaitų ir kaip nors kitaip neverskit jų ką nors daryti..
– Nesiimkite jokių priemonių, nebent vaikas, išreikšdamas savo „laisvę”, pradeda riboti kitų laisvę. Tokiu atveju paaiškinkite, kas tokiuose veiksmuose yra blogai ir niekada mechaniškai nebauskite.
Žinoma, tai yra radikalus požiūris, ir tik keli tėvai bus pasiryžę jo laikytis. Tačiau gana keista, kai žmonės, save vadinantys libertarais politikoje ir ekonomikoje, šeimoje elgiasi visai kitaip – taip, lyg toks elgesys neturėtų gilesnių socialinių pasekmių! Visdėlto yra ir daugybė vaikų laisvės priešininkų, kurie išsako ir nemažai kaltinimų libertariniam vaikų ugdymui. Kituose skyriuose aptarsime kai kuriuos iš dažniau pasitaikančių kaltinimų.
