Kol didesnį svorį turintys valdančiųjų koalicijos partneriai kovoja su tradicinėmis žiniasklaidos priemonėmis, mažesni nusprendė pakovoti su alternatyvią mintį skleidžiančiais šaltiniais. Tokia kova būtų juokinga, tačiau negalima apsigauti – mozaika visuomet susideda iš mažų dalelyčių. O Dalios Kuodytės ir Vytauto Grubliausko paskutiniai poelgiai dar kartą rodo, kad laisvas žodis ir laisvas jo skleidimas Lietuvoje yra pavojuje.
Liberalais save vadinantys Vytautas Grubliauskas ir Dalia Kuodytė kreipėsi į valstybės saugumą, kad šis išsiaiškintų keturių tinklalapių, skleidžiančių radikalias kairiąsias idėjas, savininkus ir administratorius. Taip pat, lyg tarp kitko paminėjo šiuose tinklalapiuose talpinamos informacijos galimą neteisėtumą. Įdomu.
Liberalų taikiklyje atsiradusių tinklalapių skelbiamą informaciją galima vertinti įvairiai. Neabejotina, kad kitų valstybių, kurias valdė kairieji, poelgiai Lietuvai turėjo labai skaudžių pasekmių. Tačiau tai nereiškia, kad dėl šių priežasčių laisvoje šalyje, atvirai deklaruojančioje liberalių vertybių puoselėjimą, gali būti persekiojami kitaminčiai. Kuo save laiko šie liberalais besivadinantys politikai, kad galėtų spręsti, ką galima ir ko negalima toleruoti Lietuvoje?
Mes galime pritarti šių tinklapių kūrėjams, galime jų nekęsti ir ant jų pykti, tačiau ar galime drausti jų mintį? Alternatyva visuomet buvo ir bus. Kur yra pozicija, bus ir opozicija. Kad kitokia nuomonė bus visuomet, būkite tikra, ponia Dalia. Ir nepamirškite – kuo didesnė kova su pasipriešinimu ir kitokia mintimi, tuo gajesnė ji tampa. O tinklalapiai ar laikraščiai tėra viena priemonių - norintys skleisti savas idėjas visada tam ras ir įvairesnių būdų.
Tokia valdžioje esančiųjų elgsena nėra naujovė. Tačiau dažniausiai tokiais būdais su alternatyvią mintį propoguojančiais žmonėmis kovoja valstybės, kurias faktiškai valdo viena partija. Tarp tokių valstybių galima būtų paminėti Iraną, Sadamo Huseino valdytą Iraką, Kiniją, Rusiją ir kitas daugiau ar mažiau nuo demokratijos nutolusias šalis. Tačiau pasaulio tai nestebina, nes tai vykdo autoritariniai režimai. Kai tokių veiksmų imasi liberalais save vadinantys asmenys, kyla demokratijos tvirtumo Lietuvoje klausimas. Be to, eilinį kartą grįžtama prie klausimo – kokia ideologija remiasi Lietuvoje gyvuojančios partijos?
Stebint dabartinės valdančiosios koalicijos veikimo metodus susidaro įspūdis, kad šiandien tik kvailys gali kalbėti apie partinę ideologiją. Čia, Lietuvoje, žaidžia tik valdžios ir interesų argumentai. Ir žiniasklaida - ar didžioji ar alternatyvioji - tam trukdo. Vieniems žiniasklaida trukdo prie brendžio taurės Seimo kavinėje aptarti kokiai nors įmonei reikalingą priimti įstatymą. Kitiems, nesugebantiems susitaikyti su tuo, kad istorijos nepakeisi, žiniasklaida reikalinga tam, kad būtų galima primesti kitiems savo politinį ir istorinį suvokimą, žinoma, kaip vienintelį ir teisingą.
Juokas pro ašaras, bet smagu stebėti, kaip Dalia Kuodytė, pareiškusi apie tai, kad ji tik nori išsiaiškinti, ar nepažeidžiami Lietuvos įstatymai, bei pabrėžusi, kad ji veikia Lietuvos žmonių įpareigota, vėliau, duodama interviu prasitaria apie tai, kad kitokia mintis tiesiog negali būti toleruojama. Susidaro įspūdis, kad parlamentarė springsta vien nuo minties, jog Lietuvoje gali būti kairiąsias politines idėjas toleruojančių žmonių. Ir tikruosius Kuodytės kėslus demaskuojančių žodžių neištrinsi – jie paaiškėja parlamentarei BNS žurnalistams komentuojant savo veiksmus.
D.Kuodytė regis pamiršo, kad ji jau nėra Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro direktorė. Ji - viena iš 141 tautos valią vykdančių asmenų, o Liberalų Sąjūdis, nors ir yra valdančiojoje koalicijoje, turi tikrai nedidelį svorį. Tačiau šie faktai netrukdo parlamentarei sudievinti save ir spręsti už Lietuvą. Ji žino, ko reikia Lietuvai ir kas yra (ne)toleruotina mūsų šalyje. Ji ir liberalų frakcija nuspręs, sukramtys ir pateiks mums, kaip reikia gyventi. Paaiškins ir tikrąją istoriją, nuspręs už mus, kuo tikėti ir kokią ideologiją mums ir mūsų vaikams rinktis.
Nedaug trūksta ir iki to, kad Lietuvoje pradėtų veikti metodai, panašūs į tuos, kuriuos taiko D. Kuodytės taip nemėgstama Rusija. Spaudą ir žodį varžyti pradėjom, betrūksta antrojo pulko karių, kurie valdžios įsakymu užlaužinėtų kitaip manantiems rankas ir grūstų į specialiai tam paruoštus autobusus. Iki to, sprendžiant iš parlamentarės veiksmų, regis, nebe tiek daug ir liko. Pasikeitė santvarka, pasikeitė ir kitokias idėjas malšinantys žmonės, tačiau metodai išliko. Ar dėl tokios „demokratijos“, kurioje įvairiais būdais spaudžiama spauda ir kitokios minties skleidėjai, kovojo Lietuva? Ar tai demokratija? Ar tai liberalizmas?
Iš šios istorijos paaiškėja dvi didelės blogybės. Gniaužtai, kaustantys laisvą žodį, vis labiau gniaužiasi. Kūrėjų gerklė vis labiau veržiama mokesčiais, pateisinant šiuos ekonomine krize, informacijos rinkimo apribojimais, o dabar ir atviru persekiojimu, šiam tikslui pasitelkiant valstybės saugumą. Yra ir kita blogybė, patvirtinanti seniau skelbtas tiesas: partijose nėra nei vienybės, nei ideologijos. Nes kaip kitaip galėtume paaiškinti tokios pozicijos atsiradimą?
Tačiau vieną patarimą parlamentarei duoti drįsiu. Nelaikykite mūsų, lietuvių, kvailiais. Mums nereikia, kad už mus kas nors spręstų, kokią informaciją mums galima gauti, o kokios ne. Informacija, jos pasiekiamumas ir mūsų vertybės yra mūsų asmeninis reikalas - ne politikų ir ne valdžios. Leiskite tėvams patiems spręsti, kaip auklėti savo vaikus, o šiems pažinti, vertinti įvairias idėjas ir patiems pasirinkti tai, kam jie pritaria, o kam ne. Tai mūsų, laisvų žmonių, teisė. O tiesa, gryna tiesa ir mąstymas atsiranda tik tada, kai yra pasveriami įvairūs argumentai. Mes ne kvailiai, atminkite tai.
