Zigmas Stankus. Kaip tampama albinosais. V.: Colibris, 2008.
Zigmo Stankaus knyga „Kaip tampama albinosais“ savo kalbos proziškumu ir siužeto rafinuotumu pranoksta tokius karinio romano korifėjus, kaip Remarque‘ą, Celine‘ą, ar Hemingway‘ų. Turbūt tai lėmė ne autoriaus asmeninės savybės, bet pats karas. Jau nuo Vietnamo laikų pasaulinė imperinė karo mašina daugeliui eilinių gyventojų, išskyrus pavienius patriotus-idiotus, nebekelia jokių iliuzijų – tik pasibjaurėjimą ir šleikštulį. Ir pats karas tarnauja tik saujelės galingų cinikų interesams. Ir visiškai nesvarbu, kas tą karą sukelia – kapitalistinė ar komunistinė, amerikiečių ar rusų, palestiniečių ar Izraelio valdžia.
Karo metu valstybių galios aparatai kariauja su ištisomis visuomenėmis, todėl vieną kartą turi būti pasakyta tiesa: karas yra ne koks nors nacionalinio ar valstybinio konflikto sprendimo būdas, o valstybei suteikta galimybė atsikratyti savo piliečių bei sunaikinti tokią pasaulio dalį, kokią sugeba apžioti.
Sovietinis karas Afganistane, baigęsis prieš dvidešimt metų, bei dabartiniai JAV ir NATO vykdomi karai Afganistane turi tuos pačius tikslus – įtvirtinti karo stovį kaip normalią pasaulinę būklę bei karo akivaizdoje plėsti savo ginkluotę ir ekonominę galią, vadinamąjį karinį-industrinį kompleksą. Išstojusi iš Sovietų Sąjungos, Lietuva apverkė karo aukas: Afganistane tarnavo apie 5000 šauktinių iš Lietuvos, žuvo 96. Iš viso Afganistane žuvo 13 836 SSRS kariuomenėje tarnavę žmonės, vidutiniškai – 1 537 žmonės per metus. Afganistano karas SSRS kainavo 49 985 sužeistuosius, iš jų 6 669 liko invalidais, tarp jų – 1479 pirmos grupės, 4331 – antros ir 879 – trečios. 287 žmonės prapuolė be žinios ir iki šio laiko apie jų likimus niekas nežino. Tuo tarpu mirtinų aukų skaičius iš Afganistano pusės siekia iki 1 500 000 žmonių, civiliai sudaro apie 90 % aukų.
Nuo 2002-ųjų vykstančiame Vakarų kare prieš Afganistaną žuvo 975 Vakarų kariai, tarp jų – du lietuviai, o civilių gyventojų aukų skaičius svyruoja nuo 9 269 iki 27 607. Ir tai – nedideli „skaičiai“, jei juos palygintume su Irako karo aukų „skaičiais“...
Afganistane karas nesibaigia ištisus trisdešimt metų. Įsiutusiais žvėrimis virtusiems vietiniams gyventojams jis tapo status quo. O kareiviams? Gal šiuolaikiniai tarptautinius apmokymus perėję kariai – nebe generolų patrankų mėsa, o individai, priprantantys prie brutalios komandavimo sistemos, kare netenkantys ne rankos, bet smegenų. Gal tai rafinuotai valdomi mechanizmai, žmonės be savybių, kuriems karas – normalus gyvenimo būdas. Šiuolaikiniai karo teoretikai Paulas Virilio ir Jeanas Baudrillardas teigia, kad karas tapo neskausmingu – kariai ir samdomi žudikai gali išskersti milijonus žmonių, tačiau skaičiuojami tik kariniai nuostoliai, civilių aukos – ne valstybės aparato, o humanitarinių organizacijų stebėjimo objektas.
Rikiuotės, „diedovščinos“, prievarta, smegenų plovimas, žudynės, žvėriški karo nusikaltimai... Knygoje meistriškai parodomas kario gyvenimas, kurio „subtilybių“ niekada neišduos jokios valdžios institucijos. Ar kieno nors plunksna sugebėtų aprašyti lietuvių karių išgyvenimus „taikos misijose“ Afganistano Goro provincijoje, į kurią mūsų jaunuolius oficialioji propaganda išleidžia kaip būsimuosius didvyrius, „Tėvynės vaikų žiedą“. Okupacinės armijos buvimas suverenios valstybės teritorijoje vadinamas „taikos palaikymo misija“, generolų vadovaujami plėšimai ir žudynės – „humanitarinėmis intervencijomis“. Ir kas nuo karo nukentėjo labiau – sovietinis mankurtas, stebintis karių prievartavimą, ar šiuolaikinis karys, filmuojantis kalinių kankinimą ir dėdamas nufilmuotą medžiagą į „Youtube“?
Knygos pabaigoje su liūdesiu rašoma: „Tada mes negalėjome žinoti, [...] kad 1991 žlugs TSRS, nutrupės jų pakraščiuose esančios respublikos ir paskelbs nepriklausomybę. Tarp jų ir Lietuva. Ir jau būdama laisva, niekinusi Sovietų invaziją į Afganistaną, vėl siųs ten savo tėvynainius, tik jau kaip NATO bloko narė. Remdamasi nebe internacionalinės pagalbos reikalingumu, o taikos palaikymu. O tauta vėl tylės, kaip tylėjo tuos 10 metų, kol vyko mūsų karas.“
Tauta tyli ir tylės, nes propaganda daro viską, kad apie karinių „misijų“ eilinių gyvenimą būtų viešai tylima. Maža to, tai propagandai lenkiasi net menininkai, tokie, kaip Jurga Šeduikytė, įrašiusi dainą „Smėlio žmonės“. Kaip mes skiriamės nuo JAV, kur politinę atmosferą nuo seno kaitina Bobo Dylano antikariniai himnai, kur gitaros monstras Jimis Hendrixas savo iškaukta Amerikos himno parodija tėškė kaip šlapiu skuduru per veidą ciniškiems generolams ir jų valdomiems bukapročiams patriotams, arba Didžiosios Britanijos, kur piktasis genijus Ozzy‘is Osbourne‘as savo dainoje išvadino generolus „karinėmis kiaulėmis“. Jei Zigmo Stankaus knyga būtų išversta į anglų kalbą, galbūt ji taptų dar viena antikarinio judėjimo Biblija...
Lietuvoje gyvenantys Afganistano karo veteranai galėtų prisidėti prie antikarinio judėjimo atsiradimo Lietuvoje. JAV tokia antikarinė tradicija egzistuoja jau seniai. Vietnamo, abiejų Persijos įlankos karų dalyviai ir „afganai“ yra sukūrę rimtas organizacijas ir prisideda prie visuotinės nuomonės formavimo. Baracką Obamą prezidentu padarė kažin ar netuščias pažadas baigti jo šalies karus. Net mūsų propagandistų keikiamoje Rusijoje egzistuoja „Memorialas“ ir kitos antikarinės pilietinės iniciatyvos. Jei mūsų visuomenėje nebus dedama pastangų, tauta karo akivaizdoje ir toliau tylės, o kariai bus pasmerkti jei ne žūčiai, tai bent jau beprasmiškai kovai su vėjo malūnais, tai yra, nesuskaičiuojamomis, dažnai nieko nesuvokiančiomis, bet nuo karo stovio sugyvulėjusiomis karo mašinos aukomis.
Pabaigai – tokia ištrauka: „Sapnavosi vis tas pats sapnas... Operacijoj mus apsupo. Guliu už akmens. Akmuo labai mažas, o man labai baisu. Ir kuo man baisiau, tuo mažėja akmuo. Tarytum matau baimės matmenų lentelę, kurioje kyla ir leidžiasi manoji baimės kreivė. Stengiuosi susikaupti, priversti save nebijoti ir tuoj kaip į laikrodį žiūriu į kreivę. Kreivė ima kristi, nuo baimės stingsta sąnariai ir visas kūnas. Krūtinę spaudžia spazmai – baimės spazmai. Norisi šaukti, kad aš „dembelis“, aš turiu skristi namo, jau prisikariavau, bet negaliu, tarytum laukiu švino gabaliuko smūgio.[...] Bijau žvilgtelėti, bet žinau, jaučiu, kad kažkas stovi dešinėje ir netgi judina akmenukus. Nežiūriu, bet žinau, kad tai – giltinė. [...] Ji tarytum žaidžia su manim“.
balsas.lt
2009.01 08
