„Mes nebijome”, – sakė Vladas Ščeponas, 45 metų imtynių treneris. „Mes pasiruošę dirbti. Mūsų žmonės yra išradingi. Mes turime armiją intelektualų, kurie gali išspręsti bet kokią problemą, o ekonomikoje šiuo metu vis tiek betvarkė; jau blogiau ateityje būti negali.”

       Kas tie mes? Kas gi čia spinduliuoja optimizmu ir, žvelgdamas į ateitį, ruošiasi raitotis rankoves ir išspręsti visas problemas, kai atrodo, jog be A.Kubiliaus, apakinto šviesos tunelio gale, aplink visi mato tik juodas spalvas?

Bus daug aiškiau, jei pasakysiu, kad šiuos imtynių trenerio žodžius „Los Angeles Times” ir  „The Seattle Times” citavo daugiau nei prieš dvidešimt metų, kai Lietuva atsidūrė viso pasaulio dėmesio centre paskelbusi, jog atstato nepriklausomybę. Tuo metu įvykius Lietuvoje stebėję  Vakarų žurnalistai pranešė, jog prie Seimo susirinko 25 000 lietuvių nacionalistų, kurie išreiškė paramą savo rinktiems atstovams ir protestavo prieš  Maskvos spaudimą atšaukti  Nepriklausomybės deklaraciją. O V. Ščeponas, kurį pakalbino žurnalistai, buvo vienas iš mitingo dalyvių.

Praėjo dvidešimt metų. Kažin ar šiandien mano pirmasis mylimas treneris, išugdęs ne vieną dešimtį sporto meistrų ir Lietuvos čempionų vėl pakartotų tuos pačius žodžius. Ar prisipažintų, kad klydo?

Pasitaikius progai būtinai jo paklausiu. Paklausiu – ar dar gali Lietuvoje būti blogiau ir kurgi  dingo ta „armija intelektualų, kurie gali išspręsti bet kokią problemą”. Ar jie išėjo į pensiją? Ar emigravo? O gal mums taip tik atrodė, kad jų Lietuvoje yra? Gal jie tebuvo apsišaukėliai ir netikri pranašai? Kaip tas vis dar pamokslaujantis „patriarchas”, radęs gerą progą vėl priminti apie save Sausio 13-osios minėjimo metu.

Lietuvos radijui jis sakė: „Čia neturime galvoti tik apie algas ir pensijas, kaip dažnai žmonės galvoja“. Jo požiūriu, tie, kurie prieš 20 metų nuoširdžiai tikėjo ir kovojo dėl Lietuvos laisvės, bet šiandien išdrįsta reikšti nepasitenkinimą esama padėtimi ir konservatorių politika, tampa abejojančiais kovos dėl laisvės tikslingumu arba dar blogiau – išdavikais, dirbančiais kažkokioms priešiškoms užsienio jėgoms.

Landsbergio pasakymas „Žmonės, kurie abejoja, ar reikėjo ginti savo laisvę ir savo valstybę, labai mažai smegenų turi” skirtas didžiajai gyventojų daliai – tiems 90 proc. žmonių, kurie šiandien nepatenkinti, kaip Lietuvoje veikia demokratija, nes tokių, iš tiesų manančių, jog geriau būtų buvę likti Tarybų Sąjungos sudėtyje ir raginančių sugrįžti į Rusijos glėbį, bent man sutikti neteko, o ir viešojoje erdvėje tokių pasisakymų nesuradau.

Tačiau akivaizdu  kitkas – vis daugiau žmonių pradeda suvokti, kad jų iškovojimais pasinaudojo tik saujelė oligarchų ir kad išnaudojimas šiandien nė kiek ne mažesnis kaip Lietuvos okupacijos laikais. Skirtumas tik tas, kad išnaudotojai šį kartą yra „savi”.

Tų „savųjų” 20-ies valdymo metų rezultatas – skurdas Lietuvoje ir pusė milijono emigrantų. To nebūtų atsitikę be visų mūsų „bendradarbiavimo” ar tylaus pritarimo. Dar liūdniau, kad  pamažu praradome ir tai, ką buvome įgiję ir ko neišmatuosi jokiais pinigais, – tikėjimą savimi ir pasitikėjimą kitais. Žmonių tikėjimas, kad gyvendamas Lietuvoje pats kažką gali pakeisti, pasitikėjimas draugu, kaimynu ir bendrapiliečiu pamažu visiškai išgaravo.

Kaip visa tai susigrąžinti – atsakymo neturiu. To nežino nei partijų ideologai, nei mistinė „intelektualų armija” (jei  tokia iš tiesų būtų ir jei žinotų atsakymą – pasakytų). Kai valdžioje esantys ragina žmones veržtis diržus ir pakentėti, o po to kalba, jog reikia pasitikėti savimi ir savo valstybe, jų pačių labui patarčiau to nedaryti. Jei pasitikėjimas savimi žmonėms sugrįžtų –  dešimtys ar šimtai tūkstančių  tikrai ateitų prie Seimo ir nušluotų nekenčiamą valdžią.

Kol kas Lietuvoje status quo. Kol kas valdantieji gali būti ramūs. Sausio 13-osios minėjimas, kurį savo propagandai panaudojo jį privatizavę ir ideologizavę konservatoriai, netapo ta diena, kuri galėtų įkvėpti žmonėms ryžtą užbaigti tai, ką pradėjo prieš dvidešimt metų.

Sausio 16-ąją buvo ruošiamasi surengti mitingą ir pareikalauti, kad krizės padarinių sąskaitą apmokėtų ne tie, kurie dėl jos mažiausiai kalti, o tie, kurie ją sukėlė. Norėta paminėti nelinksmą dvejų metų sukaktį ir pasmerkti valdžios veiksmus, kuomet su beginkliais demonstrantais buvo susidorota nuodijant juos dujomis ir šaudant guminėmis kulkomis.

Deja, valdžios atstovams suvaržius demokratines laisves, o bailiems profsąjungų lyderiams išdavus tuos, kuriuos jie turėjo atstovauti, šis protesto mitingas, galėjęs tapti žingsniu susigrąžinant žmonių pasitikėjimą savimi, buvo uždraustas ir atšauktas. Keliasdešimt piketuotojų, vis dėlto išdrįsusių ir atėjusių prie Seimo, – kaip tik tai, ko valdžioje esantiems reikėjo. „Nepriklausoma” Lietuvos žiniasklaida su pasimėgavimu galėjo pranešti: „Prie Seimo piketavo politikos marginalai”.

Pranešimuose, žinoma, buvo nutylima, kad anarchistai savaip paminėjo sausio 16-ąją. Neprašydami iš valdžios malonės (leidimo), savigynai pasitelkę vienintelį ginklą – plakatą su užrašu „Drausti draudžiama”, jie pražygiavo Gedimino prospektu nuo Katedros iki Seimo. Tai nedidelis, bet svarbus žingsnis atsiimant aikštes ir gatves. Gera žinia, jog Lietuvoje jau yra žmonių, mėginančių atsikratyti baimės.

{youtube}BPyvrWblA0I{/youtube}

2011 m. sausis Tunise

{youtube}nUhZRecnDnI{/youtube}

2011 m. sausis Lietuvoje

Biurokratai, įvykdę konservatorių užsakymą, pažeidę vieną svarbiausių demokratijos iškovojimų – teisę laisvai rinktis ir uždraudę mitingą, šiandien gali švęsti pergalę. Klausimas, kiek ši pergalė truks? Kiek dar lauksime, kol vėl pasigirs žodžiai: „Baimė dingo, žmonės atsikratė savo baimės. Aš laukiau  20 metų šios dienos”.  Taip „The Guardian” laikraščio korespondentui sakė demokratinio moterų judėjimo narė Sana Ben Achour, sausio 13-16 d. demonstracijų  Tunise dalyvė. Įvykiai Tunise, šiomis dienomis atkreipę pasaulio dėmesį, gali tapti geru pavyzdžiu ir lietuviams. Jie parodo, ką gali žmonės, kai jiems sugrįžta pasitikėjimas savimi.

Tarp Tuniso ir Lietuvos panašumų išties nemažai. Tunise problemos tos pačios, kaip ir Lietuvoje – demokratinių teisių varžymas, bedarbystė, kylančios kainos ir didžiuliai skirtumai tarp turtingųjų ir skurstančių. Kaip ir Tunise, Lietuvoje gyvenimo pagerėjimo laukiame jau dvidešimt metų. Jiems laukti jau nusibodo. O lietuviams?

Nuo pat tų laikų, kai 1990 m. kovo mėn. Vladas Ščeponas ištarė, kad „blogiau būti negali“, mes beveik kasdien girdime tuos pačius žodžius. Skirtumas tik tas, kad žinią, jog jau pasiekėme dugną ir blogiau būti negali, su džiugesiu balse iš aukštų tribūnų skelbia dabar esatys valdžioje. O ką mes? O mes tuo nebetikime, galvojame, kad Lietuvoje gali būti blogiau, tačiau garsiai tai ištarti bijome. Ir tyliai renkamės emigraciją.

2011 01 18