Pastaruoju metu man retai pavyksta negalvoti apie Lietuvos – savą – visuomenę be „chroniško ligonio“ ir įvairių jo „ligų“ įvaizdžio. Visuomenė, kuri būtų „sveika“, kurioje absoliuti dauguma ją sudarančių žmonių jaustų draugišką paskatinimą konstruktyviai, aktyviai save realizuoti, atrasti prasmingą vietą joje savo gyvenimui, – kur tokia visuomenė apskritai būtų? Kaip ji atrodytų? Gal tai pernykštis marksistų sapnas? Kas ta „sveikata“?
Galbūt visos visuomenės savaip serga, tačiau juk gyvenu manojoje ar su ja (tiksliau tariant). Jei atvirai, man ne taip labai rūpi, pvz., Izraelio visuomenės sveikata ir galimybės, kiek Lietuvos. Koks čia velnias su mumis dedasi?
Vienas toks mūsų kolektyvinio kūno simptomas mane gąsdina labiausiai. Galbūt dėl to, kad aš pats savo kailiu gerai žinau, kaip jis atsiranda ir kaip jis pasireiškia. Tai įsitikinimas, kad bendrų reikalų nėra, išskyrus tuos, kuriuos priverčia daryti valstybės vyrai bei įstaigos (o jose daugiau dirba moterų), – yra tik tavo ir „taviškių“ (šeimos, draugų ar partnerių rato, t.t.) reikalai.
Nėra bendrų reikalų – tai ir rūpintis, prisiimti atsakomybę už tokius nėra ko. Benamiai vyrai Vilniuje? Ne mano reikalas! Neteisybė, priespauda Lietuvos darbovietėse – patys tinginiai, ir dar skundžiasi! Gėjai baisisi nežmonišku daugumos požiūriu į juos – oi, parodykite man tuos nukentėjusius ligonius, kur tokių radote? Holokaustas Lietuvoje II-ojo pasaulinio karo metu ir jo sukeltos kančios aidas, neišspręstos neteisybės šios dienos Lietuvoje – visiems pasitaiko, prie ko čia mes/aš: juk irgi nuo sovietų kentėjome!
Žodžiu, tegul man niekas nesiskundžia, kad aš turiu galvoti apie kažką bendra ir dar dėl to ką nors daryti, man savos kančios pakanka, man kasdien holokaustas namie-darbe-akropoly, o jūs čia kažko reikalaujate!
Viska tai man pažįstama asmeniškai. Užaugau kartu su tokiais paneigimais, pramaišiui su teatrinėmis kolektyvinių pastangų deklaracijomis. Esu sovietų ka-gė-bisto anūkas (baisu, tiesa?). Taip pat esu lietuvių nacionalisto anūkas (beveik savas, ką?). Mano kaleidoskopinėje vaikystėje sugyveno Puškinas su Maironiu, Stalinas su Smetona. Visi aplinkui labai mėgdavo pabrėžti, kad nėra ko rūpintis „visais“ – šį principą tereikia deklaruoti per pionierių ar komsomolo sueigas, ir užteks. Artimaisiais pasirūpinti reikia ir būtina, kiek jų nedaug bebūtų, tačiau platesnė visuomenė yra pavojingas ir nuožmus dalykas, kuris nesupras ir neįvertins, o tik apiplėš ir apgaus arba išsiųs kur nors toliau, iš kur sunku bus grįžti (mano laikais – į Afganistaną, šiais laikais – į Britaniją arba Airiją).
Vyresnioji karta sakydavo tokius žodžiu anuomet, o mes juos įkūnijame šiandien: mums nebėra bendros atsakomybės. Seime, žinoma, kaip ir versle – vien vagys, darbo rinkoje – vien tinginiai (tegul ir važiuoja tinginiaut už pinigus vakaruosna), namuose – nuobodūs debilai (kaimynystėje, jei ne lovoje ar prie stalo), na o Briuselyje – tolerastiški mankurtai (šiomis dienomis ypač mėgiamas tautinių dešiniųjų keiksmas).
Ir štai vėl kelia galvą tas bjaurus žydų klausimas! (Tikrai, kiek galima – tai gėjai, tai žydai – iš kur tiek keistuolių, trukdančių ramiai skaityti „Vakaro žinias“?). Rusai mūsų, va, neatsiprašė ir nieko nekompensavo, vokiečiai tik šiek tiek, o (ypač!) lenkai – visai nė-kriukt... Visokie prašalaičiai – zurofai, katzai, dar kažkas – iš mūsų reikalauja pripažinti, kad mūsų bendratautiečiai daugiau nei prieš pusę amžiaus (pamanyk!) prisidėjo prie to, kaip jis ten, Holokausto. Drįsta mums aiškinti, kad mes turime pripažinti ir pasmerkti, nuteisti dar gyvus nusidėjėlius tautiečius, mokyti save ir kitus tokios kaltės ir atsakomybės, kad tokie dalykai nesikartotų... Kokie dalykai?
Aiškiai pasakysiu, LABAI GARSIAI, kokie dalykai: kai tūkstančiai bendrapiliečių vien dėl to, kad jie žydai, yra lengvai pasmerkiami ir pradedami doroti myriop dar net naciams nepasirodžius mūsų gatvėse, kai 95 nuošimčiai šitų bendrapiliečių po II-ojo pasaulinio karo nebelieka gyvųjų tarpe IR SU MŪSŲ PAGALBA, ne vien dėl gyvųjų velnių-nacių pastangų.... Juk jokie sovietai, jokie lenkai, jokie kryžiuočiai su mumis taip nebuvo padarę!!!
Kaip mes iki šiol nedrįstame visi kartu pasakyti: taip, tai ir mūsų praradimas, tai ir mes, dabar gyvenantys anų Lietuvos gyventojų, ypač lietuvių (jų juk dauguma, berods, ką?) palikuonys, esame atsakingi, kad ši ypatinga tragedija būtų pripažinta ir kad mes tikrai padarytume viską, kad likusioms gyvoms aukoms ar jų palikuonims būtų kaip įmanoma atlyginta, kad ir kiekvienas mūsų bei mūsų vaikai žinotų, kas čia dėjosi ir kaip kas elgėsi.
Taip, dėkui D., buvo tarp mūsų teisiųjų, buvo tų, kurie nebijojo nieko ir gelbėjo mūsų, lietuvių, brolius ir seseris šioje žemėje – žydus. Tačiau šie didvyriai ir didmotės neatperka anuometinės bei dabartinės daugumos abejingumo ir atsainumo, piktdžiugos ar atsikalbinėjimų, kokių pilna Lietuvos žiniasklaidoje. Ir sovietų represijos taip pat neatperka to, ką mes, Lietuvos tauta, darėme savo bendrapiliečiams. Ir ne tik žydams, ir ne tik anksčiau, o ir dabar – pavyzdžiui, čigonams arba homoseksualams, arba benamiams...
Nežinau, dėl ko verkė Maironio širdis, bet aš verkti ir aimanuoti pavargau – noriu trenkti gerą atsipeikėjimo antausį mums visiems į mūsų kolektyvinį žandą, papurtyti mus už atsainių, atsikalbinėjančių pečių ir surikti į abejingumo sieros užkimštą ausį: jei mes visi kartu nesame atsakingi už tai, kas šiame krašte vyko prieš silpniausius iš mūsų, tai kokia mes tauta ar visuomenė, kokia valstybė? Potiomkino Rumšiškės mes, jei negalime kartu pasakyti: „Atsiprašome, mes jus atjaučiame, mes pasirūpinsime, kad tai nebūtų nei užmiršta, nei kartotųsi“...
Iš tekstų, rašomų „Atgimimui“
