Užduosiu klausimą visiems tiems genų inžinieriams: ką gausime sukryžminę new-age žaliuosius hipius su korporacijų godumu?... Žinoma, kad biodizeliną! Akivaizdu, kad daugybė augalų gamina aliejų, o tinginiai sugalvojo jį panaudoti siekdami nevaikščioti pėsčiomis ir neminti dviračio pedalų. Terminas „atsinaujinanti energija“ vartojamas norint apibrėžti energijos šaltinius, kai galutinai neįrodyta, kad jie nėra atsinaujinantys.

Dr. T. N. B. Kaimalas iš Hyderabado sakė, kad aliejų galima išgauti iš daugybės augalų, ir išvardijo 25 aliejais turtingų augalų šeimas. Jis paskaičiavo, kad kultivuodami 100 000 000 hektarų, galėtume iš jų gauti 150 000 000 tonų ricinmedžio sėklų, o iš jų – 50 000 000 tonų aliejaus. Šimtas milijonų hektarų yra labai didelis plotas. Jis keturis kartus didesnis nei Jungtinės Karalystės (JK) plotas. Tokiu būdu, norėdami gauti 50 milijonų tonų kurui tinkančio aliejaus, turėtume užsodinti visą Jungtinę Karalystę, Prancūziją, Belgiją, Olandiją ir Liuksemburgą – ir nebeliktų vietos niekam kitam! Jei galėtume nuimti du derlius per metus, gautume 100 milijonų tonų aliejaus. Tai sudarytų trečdalį kasmetinio JAV importo, neatsižvelgiant į jų suvartojamą vietinę naftą. Šie skaičiai atskleidžia tikrąjį švaistūnišką Žemės energijos vartojimo mastą.

Tokiam vartojimo lygiui, tegu ir nevisiškai tiksliam, būtina monokultūra, kurios auginimui reikės ypatingai daug biocidų ir trąšų, kurie nebus tokie žali. Šio „sprendimo“ šalininkus galima sugrupuoti į dvi grupes: viskam pasiryžę verslo lyderiai ir kvaili profesionalūs aplinkosaugininkai. Panašu, kad labai mažai žmonių nori keisti savo tinginio įpročius, kad išgelbėtų gyvybę Žemėje. Jei tik pasiūlysi šiek tiek savidisciplinos, susidursi su begaliniu žmogaus teisių lobistų pasipiktinimu bei rūstybe.

Paulas Ehrlichas iš Stanfordo universiteto teigia, kad žmonija sunaudojo 40% pirminės energijos, kuri kiekvienais metais sukaupiama fotosintezės metu visoje planetoje. Žemė artėja prie fotosintezės galimybių ribos vien todėl, kad siekia aprūpinti turtingą „pirmąjį pasaulį“ visu tuo supakuotu šlamštu, kurį mums įbruko maisto klastojimo industrija. O dabar nuniokoti laukai dar privalės tiekti kurą milijardams aptingusių padarų, kurie darys bet ką, kad tik judėjimui iš vienos vietos į kitą nereikėtų naudoti savo energijos. Jei siekiame socialinio teisingumo, tai siekime jo visiems 5 milijardams, bet panašu, kad naujasis amžius šia prasme bus toks pat blogas kaip ir senasis.

Šis reiškinys jokiu būdu nėra naujas. Tinginystė nepastebimai smelkėsi į žmogaus genomą jau nuo priešistorinių laikų. Dabartis – tai paskutinis šio proceso šuolis į priekį, greičiausiai prasidėjęs prijaukinus šunį ir arklį. Paulas Shepherdas, kalbėdamas apie arklį, pasakė: „Šis naminis gyvūnas daugiau nei kas kitas simbolizavo ir suteikė pagreitį stichiškam pasauliniam planetos odos nulupimui... Nenuostabu, kad arklys yra pasaulio pabaigos Višnu ir Kristaus sostas. Kaip ir badas, mirtis ir maras, jis buvo apokaliptinis žvėris, atnešęs Artimųjų Rytų dangaus garbinimą ir kardą tūkstančiams nelaimingų čiabuvių bei ūkininkų nuo Meksikos iki Indijos“.

Kartu su hidroenergija, vėjo energija ir potvynių energija, augalinis kuras yra paskutinė technokratijos viltis išsilaikyti versle. Pažvelgus iš šviesesnės pusės bent jau atrodo, kad korporacijos po truputį pradeda suvokti, jog net jos netrukus susidurs su didelėmis problemomis. Visi tie vadinamieji „sprendimai“ nepastebi fakto, kad ne energijos šaltiniai yra problema. Trečiajame pasaulyje gyvenantys žmonės, sudarantys daugumą planetos gyventojų, pagal energijos suvartojimą nė iš tolo neprilygsta mums. Jie dažnai serga ir trumpai gyvena dėl to, kad Vakarų korporacijos atėmė iš jų visas geras žemes norėdamos mus permaitinti. Tie žmonės yra gyvas įrodymas to, kad turtingojo pasaulio energijos suvartojimas yra visiškai nebūtinas. Visi tie „atsinaujinantys“ energijos šaltiniai nieko nesprendžia, nes jie neturi jokio ryšio su problema.

Pagrindinė problema šiandien yra stulbinantis žmonijos mažumos sugebėjimas vartoti viską vis didesniais kiekiais. Štai čia ir yra didžiausia problema, nors apie ją mažai kalbama ir žinoma. Vietoje šios problemos matoma kita – kaip ir toliau kuo daugiau vartoti ir kaip rasti alternatyvius vartojimo objektus, nes dabartiniai senka. Žalieji guru vis mala tą patį šūdą apie žalos planetai mažinimą, o jų sekėjai sugeria visa tai ir siuntinėja savo laikraščius bei video įrašus, dalyvauja susitikimuose, rašo laiškus, perdirba savo ideologijas ir cituoja banalybes – daro viską, tik nesuvokia fakto, kad vakarėlis baigėsi ir artėja sunkūs laikai.

Mums pradeda trūkti vergų. Pasaulyje jau trūksta vergų žaliavos, o dykaduoniaujantys Vakarai per daug įpratę prie „gero“ gyvenimo, kad pažvelgtų realybei į akis. Velniai nematė tų kitų gyvybės rūšių, nes esant dabartiniam vartojimo lygiui mes net nesugebame aprūpinti visų žmonių. Dauguma žmonijos taip pat yra Vakarų vergai! Išmintingas vergų savininkas per daug nespaus savo vergų, nes iš mirusių vergų maža naudos. Mes nesame protingesni. Jau dabar gremžiame statinės dugną. Sunaudojome didesnę dalį mums pasiekiamos energijos ir semiame paskutinius likučius. Netrukus prasidėsiantis šios energijos grobstymas stambiu mastu tik pagreitins niokojimą, jau dabar pasiekusį pavojingus mastus. Tai, kad šie „sprendimai“ pateikiami kaip „žali“, yra kraštutinis dviprasmiško orveliško kalbėjimo pavyzdys. Tie žmonės skelbiasi žiūrį į naują ateitį. Žinoma, taip. Jie žvelgia tuo pačiu godžiu žvilgsniu, kaip ir pirmieji kolonistai žvelgė į „naująjį“ pasaulį prieš 500 metų.

Koks gi galėtų būti sprendimas? Viskas, ko reikia, tai suvokti esminę problemą – vartojimą. Tai labai paprasta. Mums reikia mažinti vartojimą. Tuojau pat. Ne tada, kai JT numatys kokius nors tikslus, ne kitais metais, kai vyriausybė dar šiek tiek pakels mokesčius. Kokia gyvybės forma mes esame, jei nuo tikros žūties gelbėsimės tik tuomet, kai gausime finansinį atlygį? Ar mes iš tikro tokie bejėgiai, kad negalime nebepirkti, kol to daryti mums nepaliepė vyriausybė? Ar iš tikro vyriausybė kalta, kad milijonai laisvai mąstančių individų keliauja apsipirkti į didžiulius nuasmenintus prekybcentrius, dažnai esančius už daugelio kilometrų nuo jų namų, prie specialiai tam pastatytų aplinkkelių? (75% aplinkkelių transporto JK sudaro vietinis transportas.)

Jau girdžiu kaip inkščiate ir teisinatės, kad neturite laiko, kad vietinės parduotuvės yra per brangios ar dar kas nors. Tačiau pats blogiausias ir sunkiausiai nugalimas pasiteisinimas yra pasirinkimo laisvė. Sakote: „Bet žmonės turi teisę rinktis, negalima jiems nurodyti, ką jie turi daryti“. Nekalbėsiu apie jūsų visišką aklumą kitoms gyvybės rūšims, tačiau kaipgi žmonės kitose pasaulio šalyse, kurie dėl žemės, auginančios maistą, kuris užpildo prekybos centrų lentynas ir kaupia riebalus ant jūsų šonų, buvo jėga išvyti iš savo namų ir sugrūsti į purvinus priemiesčių lūšnynus, kad kasdien matytų savo badaujančius ar parsidavinėjančius vaikus? O kaip su visomis tomis šeimomis, kurios buvo suniokotos karuose dėl resursų, kurių jos nei matys, nei gaus iš jų kokios nors naudos? Karuose, kurie reikalingi tik tam, kad užtikrintų nenutrūkstamą naftos srautą, kad tie išlepinti ir jautrūs žmonijos išsigimėliai galėtų naudotis savo „teise“ apsipirkti ten, kur jiems norisi. Ar tiems žmonėms nors per plauką rūpi kitų teisės?

Jie tvirtina, jos apie tai nežinojo, jie sako, kad neboikotuoja (atsiprašau, senas pavyzdys) Pietų Afrikos prekių, nes (o dabar išgirsite bukapročio zombio pareiškimą Nr.1) „neįmanoma boikotuoti visko, argi ne taip?“

Todėl jie neboikotuoja nieko!

Blausi šypsena, blausios akys, blausus protas.

Yra ir tų, kurie šiek tiek prisideda... „Aš šiek tiek prisidedu prie aplinkosaugos“, – sako jie. O dieve, žinoma, aš irgi turiu šiek tiek prisidėti prie savo šuns gerbūvio – trečiadienį po pietų jo nespardysiu! Jie yra tik avių banda (tokios avys buvo išvestos per tūkstančius metų... kaip ir dauguma žmonių), negalinti prisiimti atsakomybės net už savo pačių veiksmus. Jei perki maistą skardinėje – kas gi atsakingas už atvirą kasyklą, kurioje buvo kasama geležies rūda? Kas atsakingas už pesticidus, naudojamus skardinės turinio gamybai, ar transporto infrastruktūrą, užtiktrinančią, kad maistas klaidžiais keliais iš lauko pasiektų tave? Vyriausybė? Billas Gatesas?

Žinoma, ne. Aš pats turiu nebepirkti prekių. Aišku, negaliu per vieną naktį ištrūkti iš šitos parazitinės sistemos – jos gniaužtai pernelyg kieti, realių alternatyvų nėra arba jos dar tik gimsta ir yra labai trapios. Tačiau tai turi tapti mano prioritetu. Turiu ieškoti kitų vietų – kooperatyvų, mažų parduotuvėlių – ir remti jas. Susirasti kitų žmonių ir veikti kartu, tikintis, kad sustiprinsime vieni kitų pastangas. Galbūt alternatyvų radimas nebus lengvas, tačiau kitos išeities nėra. Jei alternatyva yra, tai reikia veikti nepaisant visų nepatogumų. Jei alternatyvos kam nors nerandama, paprastai tai nėra taip svarbu.

Sakoma, kad bendruomeninis žemės ūkis nerado sau vietos todėl, kad tam priešinosi korporacijos. O gal dauguma gyventojų pernelyg apatiški, kad to imtųsi?

Privalau nebedirbti sistemai nepaisydamas asmeninių sunkumų, su kuriais, ko gero, teks susidurti. Tai asmeniška. Čia nėra aiškaus tako, turime rasti jį patys ir padėti vieni kitiems. Mums nereikės lyderių, turime atgauti savigarbą ir nebepasikliauti kultinėmis figūromis bei žaliaisiais guru, kurie siekia visai kitų tikslų. Mums nereikia ekspertų, kurie pasakytų, ką mums daryti. Mes apsimetame, kad jie mums reikalingi, nes iš tikro mes nenorime nieko keisti. Nustokite vartoti.

Atrodo, kad toks žingsnis nieko gera nežada, tačiau jei jį žengsime, galbūt pradėsime naują gyvenimą.

Iš www.eco-action.org vertė RB