Minčių kratinys, ir nieko daugiau. Nes, tiesą pasakius, šiandienos (skaityk – pastarųjų 20 metų) Lietuvoj nieko daugiau ir nebesugebama išspausti. Be jokios abejonės, apsiskaitę ir intelektualais save vadinantys žmonės riekia vieną nuostabų straipsnį po kito. Vieni į vieną pusę traukia, kiti stumia kiton pusėn, treti virkauja, dar kiti purslais taškosi. Na, pasitaškyti norėtųsi daugeliui, net ir man. Štai ir bandau taškytis... mišraine.

 

Sėdim giliam šūde (apie tokius žodžius skaityk toliau, bet šioje vietoje kitaip pasakyti, vadinasi, žvelgti į tėvynę per rožinius akinius). Sėdim ir vaitojam. Socdemai rėkia, kad reikia paleisti seimą ir rengti naujus rinkimus. Be abejo, tikisi laimėt, nes krikdemai kritę žemiau bet kokios kritikos ar svarstymo. Krikdemai rėkia „Netrukdykit dirbti!“, dar rėkia „Čia jie, socdemai, kalti!“. Ir dar daug ką rėkia, bet koks skirtumas.

Visi kiti -demai ir panašūs šmikiai irgi rėkia, tik niekas lietuvoje (taip, taip – iš mažosios) jau seniai seniai nebeskiria nei jų, nei jų riksmų. 

Yra dar ir senieji išbandyti metodai – Paleckiukas ir jo „frontininkai“. „Mes nemokam tvarkytis, reikia atsivežt saulę iš Maskvos.“. Girdėjom, prisimenam... 

Dar yra intelektualai, šie tyliai parašo straipsnį kitą. Įstabiai prikaišoja tekste nepakartojamų tarptautinių žodžių (t.y. „meždunarodkių“). Patys perskaito, pasidžiaugia, kaip protingai parašė.

Nepamirškim anarchistų – juk į juos turėtumėm kreipt žvilgsnius, kai gyvenam taip, kaip gyvenam. Na, šie niekaip nesugeba sutarti, kokį modelį reiktų taikyti postrevoliucinėje visuomenėje – Machno ar Kropotkino (nepulkit komentuot – man visiškai nusišvilpt į pastarųjų dviejų veikėjų skirtumus ir panašumas). O apie pačią revoliuciją jie jau seniai pamiršo ir šiaip jau, vienos bufetininkės žodžiais, – „blauzdos per skystos“. 

Įtariu, jog pirmasis komentaras po šios pastraipos bus „O tai ką siūlai, šūdžiau?“. Nieko nesiūlau, ir pabaigoje pasakysiu kodėl. 

Kai komentarai, siūlantys emigruoti, o ne kęsti tai, kas vyksta lietuvoje, tampa kasdienybe, kai emigracija paveikia daugiau šeimų nei pokaris, supranti, kad kažkas negerai. Tik niekaip negali identifikuoti, lokalizuoti ir kitaip -uoti, kas tai, kur tai ir kaip tai sunaikinti. Sėdi namie dantis pakabinęs liūdnais rudens vakarais ir galvoji – reikia bėgt iš šios skylės, jei bent išgyvent nori.

Tačiau prabyla suknisti principai, ir niekaip negali numaldyti jausmo, kad iš šalies turėtų bėgti „jie“, parazitai, o ne tu. Ir taip suskauda širdį dėl tos mūsų šalelės, dėl tos lietuvos, jau mažąja raide rašomos.

Žinau, kad jums, anarchistai, visai nusišvilpt ant šalies, nes, anot jūsų, tokių darinių išvis neturėtų būti. Bet... 

Kviečiam protestuoti, kviečiam streikuoti, kviečiam... Reikia, galvoji, reikia... Bet kad tik prasmės tame – kaip iš ožio pieno. Badavo VRM'ščikai – Bubilius net į jų pusę nepažiūrėjo. Protestavo mokytai, streikavo daktarai, mokiniai, studentai ir daugelis kitų. Tiesa, pavieniui, bet rezultatas nebūtų kitoks, jei tai būtų darę kartu.

Nepykit, bet ir į anarchistų daržą akmenų primesiu: visokios akcijos, neva tai meniniai performansai ir šmaikštūs transparantai. Taip, kaip kažkokios knygiūkštės (neatsimenu pavadinimo ir autoriaus) santraukoj siūloma anarchizmo išraiška – spjaudyk, raugėk ir bezdėk viešumoj. Panašiai kaip ir Vokietijos žalieji, kairieji bei kiti, kurie prieš branduolines atliekas protestuoja, – kaip į linksmą pikniką susirenka, o tos atliekos kaip važiuoja, taip važiuoja. 

Tik vieną dieną prisimenu su šiluma po kairiuoju speniu – sausio 16-ąją. Tik po tos vienintelės dienos pora parų Bubilius, teisėjai, mentų viršininkai, prokurorai ir kiti vaikščiojo pridėję į kelnes. Tik po to kelias dienas buvo verta žiūrėti žinias per „tube“ – vien tam, kad išgirstume, kaip Bubilius suskydusiu balsu inkščia „Žmonėms nederėtų taip elgtis“. 

IV skyrius turėtų būti žalieji žirneliai, bet, deja, tokios prabangos negalim sau leisti, tad pereikim prie kito punkto. 

Kedžio istorija. Jau net bloga – vieni plyšoja apie pedofilų sąmokslą, antri – apie „kedofilus“ ir „violetinę minią“. Dabar jau visiškai nebesvarbu, kas teisus, o kas ne. Dabar vakarais tik prašai Aukščiausiojo (kad ir kas jis ar ji bebūtų): „Padaryk taip, kad rytoj netektų niekur pamatyt ar išgirst apie tą nesąmonę“. 

O keisčiausia visoje šioje istorijoje man pasirodė ne tai, kad prokurorai painiojasi savo istorijoj, ar kiti ne mažiau stebuklingi įvykiai. Keisčiausia, jog atsivertęs anarchija.lt, radau ne tik komentarus (kuriuos rašo įvairiausi asmenys), bet ir straipsnius, pusiau atviru tekstu besipiktinančius valdžios neveiklumu prieš „violetinės minios“ savivalę. Komentarų tam net neturiu... 

Papuošiame lietuviškąją mišrainę pora petražolės šakelių, ir tada išmaišom, kad jos nestirksotų ir neprimintų sovietinių valgyklų.

Pastaruoju metu straipsniuose labai populiaru keiktis ir vartoti necenzūrinius žodžius. Suprantu, bliat, kad taip daug lengviau save išreikšti ir šiaip jau „dlia sviazki slov“ labai tinka. Galų gale, kai sėdi giliam šūde tai nieku kitu mėtytis nebelieka, kaip tik „bybiais“, „pyzdom“, „šiknom“ ir „konkolais“. Suprantu – tokį bybiais sukaltą, achujebeną straipsnį ir daugiau žmonių skaito, ir komentuoja aštriau, o tai savaime pritraukia dar daugiau supistų komentarų. Tik kokio nachuj chujaus taip pyzdelint ir koks nachuj pointas taip išsipisinėt? Jei jau esi toks achujienas, tai pyzdink į gatvę ir pradėk chujarint kiekvieną sutiktą valdžiažmogį, kol jo smegenys pavirs į rožinį supistą marmalą. Manau, būtų prasmingiau, jei kiekvienas išsikeiktų namie, gatvėj ar su sabutylnikais.

Nuo to, kad visi tie kursyvu parašyti žodžiai atsiranda straipsnyje, rašytinė autoriaus mintis labai retai (švelniai tariant) pagerėja. Bet žinau – pseudointelektualui („šūdžiui“ iš ano straipsnio, kuris nieko kito nedaro, tik pyzdielina, oi, atsiprašau, – pliurpia) keiktis viešoje erdvėje, o ypatingai rašytinėje – tai tam tikra ekshibicionizmo forma. Viešas NACHUI, kurį parašei TU, sukelia beveik seksualinį pasitenkinimą. 

Na ir galiausiai atsakau į klausimą, į kurį turėjau atsakyti po pirmos šios rašliavos pastraipos. „O tai ką siūlai, šūdžiau?“ Ogi nieko. NIEKO!!! Nes mūsų šalies gyventojai (sąmoningai vengiu žodžio „tauta“, kad anarchistinei auditorijai įtikčiau) nieko ir negalėtų padaryti. Vakariečius ilgus metus bukino televizija, geras gyvenimas ir pseudodemokratija. Jie jau išties nebegali sukilti, jie tegali pastreikuoti ir paprotestuoti. Sukilti ir smurtu priešintis santvarkai yra tabu, nedemokratiška, antikonstituciška ir svarbiausia – necivilizuota. 

Mes, lietuvos gyventojai, pasiekėm to peties rezultato, tik kitomis priemonėmis. Mužikų praeitis, žemdirbių mentalitetas, Rytų/Vakarų slenksčio palikimas, ilgas sovietmetis, žodžio laisvės draudimas, represijos, konformizmas, įgalinantis individą išgyventi, visa tai mus labai gerai paruošė tinkamam šiandieninės santvarkos absorbavimui. Mes keiksimės, rėksim, grūmosim kumščiais, pyksim, trypsim, bet, sumokėję 200 eurų už būstą, vandenį, elektrą ir kitus komunalinius mokesčius, 150 – už transportą, vaistus, gydymą (nemokamą) ir kt. iš uždirbamų 250 eurų, sumokėsim ir tuos 50, kurių iš mūsų reikalauja už tai, kad kvėpuojame valstybės oru, ir paniurę važiuosim į kaimą pas bočius kaulyti maišelio bulvių, idant mes ir mūsų vaikai nemirtų badu. 

Nebetikiu niekuo ir nebesitikiu nieko. Sukilimo nebus, sistema nepasikeis, ir visas šis niūrus beviltiškas egzistavimas, kapstymasis savo paties ekskrementuose tęsis be galo be krašto, iki pat asmeninės pasaulio pabaigos – iki kilpos, bado ar vėžio. Štai todėl nieko ir nesiūlau.