JAV neseniai vykusiuose kongreso rinkimuose sėkmės susilaukė dešinysis populistinis Arbatos partijos judėjimas, stulbinamai panašus į violetinį judėjimą Garliavoje. Siūlome straipsnį apie tai ir apie suvedžiotus Amerikos dirbančiuosius.
Kad ir kaip tai šokiruotų, „Arbatos partijos“ judėjimas susilaukė sėkmės. Konservatyvus „grass roots“ aktyvizmas yra ne naujas fenomenas, todėl būtų įdomu pažvelgti į jo šaknis.
Mums padės 2003-aisiais išleista Thomaso Franko knyga „Kas nutiko Kanzasui?“ Pats Frankas išaugo Kanzase ir buvo labai konservatyvus paauglys, jo herojus buvo Ronaldas Reaganas. Iš vyresnių žmonių jis mokėsi pykčio – „begalinio, nenumaldomo, ypatingo“...
Tai buvo vidurinioji klasė, kuri pati prasiskynė kelią į sočią dabartį, gyvenantys komforte, tačiau jų pasipiktinimui nebuvo ribų, ir jis galėjo būti nukreiptas tinkamesne linkme: „vandens užterštumas! Kaip jie drįsta!“
Frankas mano, kad šiti jo vaikystės aštuntajame dešimtmetyje tipažai niekad neatsigavo po septintojo dešimtmečio, kai jų mėgstami politikai, dešiniųjų spauda vertė juos tūžti apverkiant išprotėjusias feministes, nešvankų meną, pagarbos trūkumą. Pats Frankas tuo metu manė, kad šie tarnautojai yra teisūs, kaip ir grafitas ant sienos „Rusija Iranas Disko užpisa“. Jų logika buvo nepriekaištinga. Jei erzina disko, tai erzina ir komunizmas, ir Iranas. Bet Van Halen ir Ronaldas Reaganas valdo!“
Apie klasines privilegijas Frankas sužinojo koledže. Kai jam buvo užtrenktos durys į studentų korporacijas, puoselėjusias būsimąjį elitą, jis perėjo į kairę supratęs, kad buvo apmautas. Jis norėjo sužinoti savo apsikvailinimo priežastis.
Kodėl Amerikos dirbantieji balsuoja už respublikonus, nors tai prieštarauja jų pačių interesams? Kodėl jie stumia Respublikonų partiją dar labiau į dešinę. Frankas prisimena paskutinį praeito amžiaus dešimtmetį. Piktųjų savo pačių darbu karjerą pasiekusių žmonių tada nebuvo daug, bet jie kėlė aliarmą ir norėjo būti pastebėti. Jis pats vaikystėje nebuvo pripažintas bendraamžių dėl savo pažiūrų. Kanzase konservatizmas nebuvo populiarus, populiarus ten buvo kairysis radikalizmas. Devynioliktojo amžiaus gale atsiradusi populistų partija (oficialiai - People‘s party) - skurdūs kviečių ir vilnos gamyba užsiimantys ūkininkai – rengė kryžiaus žygius prieš jų priduodamų žaliavų kainų mažinimą. Jie rengė kampanijas prieš bankus, geležinkelius ir elitą. Keista, bet Kanzasas taip pat buvo pirmoji valstija, suteikusi rinkimų teisę moterims, ten anksčiau nei JAV buvo legalizuoti abortai. Tačiau tai uždegė ir dešiniuosius, ėmusius rengti „pro-life“ kampanijas. Religinis įkarštis paskatino dešiniuosius reikalauti nebemokyti mokyklose Darwino teorijos. Bet respublikonų politikai, nors ir palaikydami šiuos reikalavimus, jų neįvykdė. Priežastys aiškios – kol dirbantieji kovos už tokius tikslus, jie nesupras, kas iš tikrųjų vyksta, kam reikia priešintis. Jie negalvos apie ekonomines problemas.
Respublikonai žino, kaip pasinaudoti žmonių įniršiu. Liberalizmas tampa keiksmažodžiu, reiškiančiu visa tai, kas yra blogai pasaulyje. Įsigali panieka intelektualams, tiems privilegijuotiems koledžo berniukams, jų tariamai kosmopolitiškam skoniui, jų užsienietiškiems sūriams, vynams ir mokymuisi iš knygų. Tie snobiški tipai – tai demokratai, su panieka žiūrintys į mus, mirtinguosius. Bet Jeilyje studijavęs naftos turtuolis George‘as W. Bushas mėgsta vaikino iš kaimo įvaizdį ir užkariauja simpatijas.
„Arbatos partijos“ propaganda užkariauja vis daugiau simpatijų. Ją stumia ištisos televizijos ir radijo stotys, teleevangelistai, dešinieji didžėjai, spauda. Bet ar iš tiesų tai – „grassroots“ iniciatyva? Panašu, kad Arbatos (TEA – Taxed Enough Already – pakaks tų mokesčių) partija buvo sukurta tam, kad gintų ne pasipiktinusių piliečių, o milijardierių interesus. Įvairios korporacijos nuolat galvoja apie tai, kas galėtų „suburti gyventojų realius žmonių judėjimus“. Pavyzdys – George‘o Monbiot aprašytos „Astroturf“ kampanijos – apsimestiniai grassroots judėjimai. Broliai Kochai, turintys didžiausią privačią naftos, anglies ir chemijos pramonės kompaniją Amerikoje ir gaunantys 100 milijardų metinių pajamų, pamatė, kokį potencialą turi tokie judėjimai ir pradėjo vadovauti Arbatos partijos renginiams įvairiose Amerikos valstijose. „Reikalaujame mažesnių mokesčių, bet ir mažesnio valstybės reguliavimo. Šalin aplinkosaugos agentūras!“, o tada jau „Šalin mūsų sveikatos ir socialinę apsaugą!“ Apgaulinga sąmonė valdo!
Ar negalime lyginti Arbatos partijos su užsispyrusiais britų dirbančiaisiais, remiančiais konservatorius – juk darbininkai nuo 1945 sudaro trečdalį konservatorių elektorato. Žinoma, Didžiojoje Britanijoje plačiai nekalbama apie Jėzų Kristų, nesivaikoma patriotizmo. Tuo tarpu Arbatos partijos mitinguose jų dalyviai apsimuturiuoja Amerikos vėliava tarsi dėdės Semai.
Gaila, kad Arbatos partija ir jos „pro-life“ kampanijos taip giliai įsiskverbė į pilietinio nepaklusnumo judėjimą. Liejama energija ir įniršis, naudojama kairiųjų kalba ir taktika, jie kartu su mumis renkasi į mitingus, puola valdžią, bet, deja, tai daro ne savo pačių labui, šaudo sau patiems į kulnus.
Pagal the Commune parengė kp
2010.11.10.
