Jau kasmete tradicija tapęs žmogaus teisių festivalis „Nepatogus kinas“ atvežė, tarp kitų įdomių kūrinių, ir itin taikliai pavadintą serbų dokumentinį pasakojimą „Karštas kraujas“. Jis pasakoja apie serbų nacionalistus: įtūžusį, gyvenime mažai vilties turintį jaunimą, kurio balsas, be jokios logikos surikiuoti veiksmai ir nuoširdus, rodos, nesustrateguotas blogumas neišvengiamai sukelia nepatogumo jausmą.
Nepatogu ne tik saugiai gyvenantiems vidurinės klasės atstovams, nesusiduriantiems su radikalizuotu visuomenės paraščių jaunimu, bet ir, manyčiau, įvairiausiems patriotams ir „lengviems“ nacionalistams. Būtent tokius norėjo išjudinti Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institute rengta diskusija. Tik ar išjudino ji kritinį mąstymą, o gal tapo proga pasitvirtinti savo teisumą?
Filmo „Karštas kraujas“ autoriai tyrinėjo nacionalistinių organizacijų interneto tinklalapius, dokumentus ir viešas kalbas, surado joms priskiriamų grupių dainų, nuotraukų iš renginių, filmuotos medžiagos iš itin žiaurių smurtinių išpuolių (sumušimų, padegimų ir pan.). Tačiau daugumą sudaro atvirai į kamerą žiūrintys veidai, ramiais balsais pasakojantys apie tai, kuo tiki. Filmas suręstas būtent tokiu kontrasto principu: čia ramus berniokas ar paprastas dėdulė kalbasi su operatoriumi, o štai čia jų bendraminčiai saliutuoja „Sieg heil“, spardo pargriuvusį, meta degų užtaisą į parduotuvę.
Ekrane stebėdama, kaip nacionalistai niokoja mano itin pamėgto Novi Sado miestelio gatves, mintyse žymėjausi šitą neoriginalų, bet itin stebinantį atradimą, kaip įvairios grupės gyvuoja nesusisiekiančiose plokštumose. Ir neonaciai, ir jų kritikai bei oponentai dalyvauja diskusijoje, kas yra auka, o kas – dauguma. Ir vieni, ir kiti kaltina pasyvią daugumą, „pelkę“, jei vartosime Prancūzų revoliucijos terminus, konformistinę ir abejingą, savo suvokimu, masę.
Nacionalistams ši masė – tai jų visuomenės dalis, esą nesipriešinanti globalizacijai ir serbų pažeminimui. Nacionalistų kritikams tiek politinėje kairėje, tiek dešinėje dauguma – tai konformistinė ir abejinga visuomenės dalis, sugerianti radikalius šūkius ir ramiai gyvenanti toliau, kai šalia puldinėjami žmonės. Nesuprasta mažuma jaučiasi ir vieni, ir kiti. Tačiau nacionalistai kažkodėl tą patį jaučia ir savo masiniuose renginiuose, penkiese spardydami vieną gulintį.
Logikos ieškoti – tuščias laiko gaišimas. Kas gi dabar užsiims lipdyti protu niekaip nesusiejamus istorinius faktus? Kuo patrauklus Hitlerio mokymas serbams, kurių tautai naciai vietos savo svajonių pasaulyje nebuvo numatę ir kurių tautiečius nacių kolaborantai masiškai žudė? Kodėl tūkstantmetės legendos suaktualėja siekiant pagrįsti antisemitines pažiūras šalyje beveik be žydų, todėl beveik nesant niekam, kas galėtų apsiginti šiam jaunimui suprantama kalba? Kokiomis idėjomis smurtautojus pateisina itin daug filme kalbantis stačiatikių bažnyčios šventikas?
Lietuvoje šį filmą galima žiūrėti dvejopai. Nors bent keturi mano draugai yra nukentėję nuo nacionalistinio jaunimo Lietuvoje, o, nors ir ne tokios radikalios, kaip 2008 m., nacionalistinės eitynės Nepriklausomybės atkūrimo dieną įsitvirtino kaip tradicija, drįsčiau sakyti, kad padėtis čia neprilygsta Serbijai smurtautojų aistringumu ir stebinančių mastų kolektyviniu veiksmu.
Žiūrint iš mūsiškių pozicijų, stebina ir neslepiamas bažnyčios hierarchų įsitraukimas. Serbijoje neapykanta mažiau užmaskuota, čia ir žibalas jai prieinamas greičiau. Šalis tik prieš 11 metų kariavo, patyrė tarptautinį pažeminimą, nuo to laiko susitraukė. Migrantai iš jos niekur nelaukiami, o savo šalyje daug jaunimo neturi darbo. Šalies ekonomika, žiniasklaida ir politika primena Lietuvą nepriklausomybės pradžioje – sveika nuvažiuoti į Serbiją, kad pamatytume, kaip greitai pripratome prie patogaus gyvenimo.
Tačiau kartu daug nepatogumo (tam ir „Nepatogus kinas“) sukelia mintis, kad viskas, ką kalba nacionalistai, kažkur jau girdėta. Nykstančios tautos, euroskepticizmo, migracijos motyvai itin primena Lietuvos nacionalistų šūkius, nors, kaip žinoma, nei Lietuva, nei Serbija nėra imigrantų svajonių valstybės, o abi etnolingvistinės kategorijos (lietuviai ir serbai) patys daug dažniau būna migrantai kažkur į Vakarus nuo nacionalistų smurtu ginamų teritorijų (ir ten pykdo idėjiškai artimus Vakarų Europos fašistus, bet tai – kita istorija).
Būtent dėl šios paralelės universitete buvo surengta diskusija apie patriotizmą ir nacionalizmą. Nuomones turėjo išreikšti vienas nacionalizmo tyrinėtojas, vienas liberalios krypties atstovas, viena kairioji, vienas nacionalistinio jaunimo judėjimo narys ir vienas nuosaikus patriotas.
Tačiau, pasak diskusijoje Tolerantiško jaunimo asociacijos vardu pasisakiusios filosofės, publicistės Nidos Vasiliauskaitės, diskusija veikiau priminė žaidimą į vienus vartus: nors visi dalyviai sutarė, kad smurtas yra blogai, Lietuvių tautinio jaunimo sąjungos atstovas Julius Panka neatsiribojo nuo nacionalistinių Nepriklausomybės atkūrimo dienos eitynių ir neakivaizdžiai teigė, kad etniniai lietuviai yra labiau Lietuvos valstybės „savininkai“ nei visi kiti, o kaip tyrėjas turėjęs pasisakyti Vytis Jurkonis, pasak N.Vasiliauskaitės, neigė paraleles tarp Serbijos ir Lietuvos aktualijų ir siejo smurtą išimtinai su asocialiu elgesiu, nevengdamas smurtautojų pavadinti „padugnėmis“ ir pan. Iš salės taip pat pasigirdo nuomonių, kad vandenis drumsčia „tolerancijos sergėtojai“, kurie, taip pat ir kelių diskusijos dalyvių teigimu, kaltina visus patriotus.
Taigi susidūrimas su kitos šalies aktualijomis, kaip minėta, gali paskatinti šiame sutirštintame, piktesniame ir aistringesniame atspindyje atpažinti tai, kas gali atsitikti ir Lietuvai, bet taip pat per šią paralelę gali skatinti atsiriboti: „Ten – barbarai, čia – mes, normalūs.“ Prisiminkime, kaip ne vienas šiaip jau išsilavinęs asmuo ir 2009 m. riaušių dalyvių atžvilgiu švaistėsi tokiais patvorių žodžiais kaip „buduliai“.
Daugybė sociologų, antropologų, socialinių psichologų ir kitų socialinių mokslų atstovų visame pasaulyje, nors paprastai būdami kairiųjų ar centro kairiųjų pažiūrų, bando perlipti per savo vidinius barjerus ir pamatyti, kaip radikalizuojamos socialinės atskirties grupės, kaip jaunimo neviltis išverčiama į neapykantą, kokiomis socioekonominėmis sąlygomis plinta nacionalizmas. Paprastai jei jie ką ir kaltina, tai pagrindiniai kritikos taikiniai būna tokie kaip filme ikonų fone kalbantis serbų kunigas, įtakingi politikai, nenorintys teptis rankų, bet mąstantys tą patį, ką ir neonaciai, ir nuo nacionalistinių idėjų neatsiribojantis konferencijose kalbantis „patriotinis“ jaunimas.
Šie žmonės turi pasirinkimą, ir renkasi jie baltomis pirštinaitėmis pakuoti visuomenę purtančią kitoniškumo baimę. Kitaip nei jų ideologiniai oponentai arba krikščionys, jie renkasi ne smerkti veiksmą, o ne smurtautoją, bet priešingai – atsiriboti nuo „primityvių barbarų“, bet pritarti jų sėjamoms baimėms, ilgainiui vedančioms į neapykantą.
Kita vertus, galima ironiškai, bet viltingai konstatuoti – gerai, kol kalbantieji konferencijoje ar rašantieji į spaudą Lietuvoje yra gausesni nei spardantys gulinčius ar deginantys parduotuves.
Atgimimas, 2010 10 29
