00europarlamentare         Šį straipsnį mums atsiuntė Nepartinio Demokratinio Judėjimo atstovas. “Anarchija.lt” sutinka ne su visais autoriaus išsakytais teiginiais.

 

       Kas yra valstybė? Jei paklaustume eilinių piliečių, jie atsakytų, kad valstybė – tai mes.

 

       Mes išrenkam valstybės (mūsų) valdytojus, kad jie mumis pasirūpintų. Apmaudu, bet nūdienos valdytojų veiksmai yra priešingybė net jų pačių rašytoms rinkiminių kompanijų, partijų programoms ir jose išdėstytiems tikslams, pasireiškiantis ciniškais antisocialiniais veiksmais. Nes valdytojai tarnauja tiems, kas juos dosniai maitina – oligarchams.

 

       Sakyčiau, valstybei reikia, kad pagrindinę valstybės valdytojų grupę sudarytų savo srities profesionalai. O kaip yra mūsų valstybėje – ką gali suprasti VRM reikaluose matematikas R. Palaitis, ką apie krašto apsaugą supranta medikė R. Juknevičienė, ką apie susisiekimą supranta politologas E. Masiulis ir t.t.

 

       Gaila, bet kai kas valstybę, jos valdymą ir tikslus supranta kitaip.

 

       Pas mus valdytojai yra tie, kurie nori valdyti. Kurie mano, kad gali valdyti. Kurie žino, kaip tapti valdytojais. Arba galvoja, kad jie nusipelnė valdyti. Bet realiai tesugeba tik nušvilpti ar prašvilpti. Visų jų tikslas – valdžia, ir kuo didesnė. Gaila, bet jų, t.y. dabartinių valstybės valdytojų, „mūsų gelbėtojų ir gerovės gerintojų“, o tiksliau – mūsų kvailintojų, valdymo pasekmės tokios, kad daugiau nei 700 tūkst. mūsų tautos žmonių skursta. 50 tūkst. Lietuvos žmonių gyvena giliame skurde ir stengiasi išgyventi už mažiau nei 3 Lt per dieną. Lietuvoje ir toliau sparčiai didėja socialinė nelygybė, alkani pensininkai, basi pareigūnai, mokytojai, medikai, o tai paskatino masinę tautiečių emigraciją. Sunaikintas ir toliau naikinamas smulkus ir vidutinis verslas.

 

       Paanalizuokime, kas gi tie pagrindiniai paskutinius 20 metų besikaitaliojantys mūsų valdytojai.

 

       PAGAL IMHOFFO DĖSNĮ:

 

       Biurokratinė organizacija labai panaši į užterštą rezervuarą: pačios didžiausios šiukšlės visada iškyla į viršų.

 

       TS-LKD – krikštatėvis V. Landsbergis, tai Sąjūdžio nubirėliai, kalbant kitaip, tai trečiojo ešelono neįvertinti nomenklatūros nevykėliai. Teisėsaugos atžvilgiu jie mano kitaip – teisėsauga turi dirbti, bet tik jiems. Tam į svarbius postus proteguojami politiškai patikimi savi žmonės, o kam tai nepatinka, tampa priešais arba nusikaltėliais, nesvarbu kokiais, kalbant paprasčiau, kas ne už TS-LKD arba atsisako juos remti, tas prieš Lietuvą, ant tokių užsiundoma teisėsauga, taip sakant, kad tik būtų ką, o už ką visada suras. Tam veikia per ilgą laiką socialdemokratų sukurtas ir TS-LKD patobulintas ištisas kompromitavimo, šmeižto ir skaldymo mechanizmas. TS-LKD supratimu, viskas daroma vardan valstybės, t.y. TS-LKD, o jų pagrindiniai lyderiai ir ideologai bus minimi istorijos vadovėliuose kaip vieninteliai, neklystantis, teisingi ir nepakartojami, nes Valstybė – tai TS-LKD.

 

       Socialdemokratai – krikštatėvis A. M. Brazauskas, tai sėkmingai sovietmečiu gyvenusi komunistinė nomenklatūra, kuriuos, jų supratimu, kaip sovietmečiu, taip ir dabar neturi teisės liesti jokie organai, jokios teisėsaugos struktūros. Jų dėka buvo sunaikinta teisėsauga, nes tai jiems trukdė „kompetentingai, vardan tos Lietuvos, kilniaširdiškai valdyti“, išdalinti tarp savų valstybinį, t.y. mūsų visų turtą, tą, ko nespėjo saviems išdalinti TS-LKD. Kodinis projekto pavadinimas buvo „prichvatizacija“. Dalino saviems, nes Valstybė, jų supratimu, ir tada, ir dabar yra patys socialdemokratai.

 

       Prezidentė – Dalia Grybauskaitė, jos krikštatėvis ir mokytojas – A. M. Brazauskas. Puiki šou ir viešųjų ryšių specialistė. Valdžia daro, ji pritaria, bet puikiai moka dėl nepopuliarių spendimų persukti kaltės rodykles ant Kubiliaus ir vyriausybės, puiki giljotinos panaudojimo specialistė. Veiksmų seka standartinė, nepopuliarūs sprendimai kritikuojami, bet galutiniam rezultate viskas baigiasi palaiminimais. Tautos akyse ji gera, o Kubilius ir jo vyriausybė –  bloga, ir visas tas farsas tik dėl reitingų ir populizmo. Jos ekscelencijai nepaklusti ar prieštarauti negali niekas, kiekvienas jos nurodymas, kad ir pats absurdiškiausias, turi būti nepriekaištingai įvykdomas, kas to nesupranta, pakliūna po giljotina, nes Valstybė – tai D. Grybauskaitė, o ji yra svarbiausias mūsų valdytojas.

 

       Taip kaipgi išėjo, kad valstybės valdymo pseudožinovams nuolat pavyksta mus kvailinti? Ogi visai paprastai – jie tiesiog profesionaliai sugeba pasinaudodami viešąja erdve, manipuliuoti ryžto efektais, tiesiog sugeba profesionaliai ir labai įtikinamai parodyti, kaip ryžtingai jie dirbs, kad pagerintų mūsų gyvenimą, kaip viską gražiai įgyvendins. Į ryžto efektus investuojami milijonai, kas sugeba sukurti fantastiškiausius ryžto efektus, tas ir lieka prie lovio. Kalbant kitaip, kas sukurs gražiausią rinkiminės kompanijos uvertiūrą ir sugebės ja profesionaliau sugroti, tas įgaus pripažinimą ir mūsų valdytojų statusą. O apskritai viskas labai paprasta ir elementaru. Tik pamirštamas vienas dalykas, kad uvertiūros kūrimas brangiai kainuoja, ir tapus valdytojais, jie atidirba ne valstybei, t.y. ne mums, o tiems, kas investavo į uvertiūros kūrimą t.y. lietuviškiems „All Caponėms“ arba, kaip dabar priimta vadinti, oligarchams, ir visa tai pateikiama kaip kilniaširdinga tarnystė mums. Todėl ir išeina, kad po rinkimų viskas pasibaigę kaip sapne, bet juk kitaip ir būti negali, juk tai tik paprasčiausi viešųjų ryšių triukai. Teisingiausiai priežastis įvardijo A. J. Bačkis.

 

       Atkovojant nepriklausomybę, kažkur buvo padarytos istorinės klaidos – kur, kaip, kada, kokia ir kodėl...? Kaip išsigimusi saujelė, save vadinanti „elitu“, sugebėjo iš mūsų atimti valstybę, kaip mes tapome „elito“ aptarnaujančiu personalu, dalyvaujančių jų režisuojamuose rinkimų ritualuose ir uždirbančiu jiems atlyginimus?

 

       Labai teisingai viskas yra įvardinta Kęstučio Jaskevičiaus knygoje „Valstybės atėmimas“, sutrumpinus galima pasakyti taip, kad atkūrus nepriklausomybę, daug kas buvo padaryta nemokšiškai, paskubomis, deformavosi vertybės, buvo iškraipytos tradicijos, nutrauktas kartų ryšys. Piliečiai pavirto beteisėmis pasimetusiomis būtybėmis, kurių adaptavimas prie naujų sąlygų ir išgyvenimas nedomino tuometinių valdytojų. Mūsų visų situacijos nesuvokimo, nemokšiškumo, pasimetimo ir susitaikymo dėka valdytojai sukūrė savo gyvenimo taisykles suteikdami joms įstatymų pavidalą ir galias. Tiesiog gražiom prakalbom mūsų visų vardu, bet „elitinės“ savivalės rankomis išsaugant visus valstybės atributus, buvo sukurtas demokratiškas fasadas. O iš tikro, patys to nesuvokdami, sugrįžome į praeitį ir tapome feodaline valstybe. „Elito“ gyvenimo standartais tapo kerštingumas, pagieža, nenuoširdumas, dvigubų standartų taikymas, susipriešinimo kurstymas, dviveidiškumas. Aplink tuometinius lyderius susibūrė tokia pat chameleoniška dviveidė aplinka, atsirado dvigubi standartai, kurie pradėjo sparčiai plisti įgaudami drastiškiausio cinizmo formas. Greičiausiai būtent tada ir pasibaigė Sąjūdis, o valstybė pasuko susinaikinimo keliu. Mes tapome šunauja, runkeliais. Vieni tapo savi, kiti tapo valstybės išdavikais ir priešais. Labai teisingai tai apibūdino N. Makiavelis

 

       Bet šias įstorinęs klaidas dar įmanoma ištaisyti, tereikia jas suprasti ir pripažinti. Kad ištaisytume klaidas ir sugražintume prarastą valstybę, nereikia nei karų, nei revoliucijų. Receptai visiems žinomi, bet pamiršti, pakanka patiems sau pripažinti, kad valstybė –  tai mes, o ne „elito“ saujelė, tam pakanka tiesiog jų nepripažinti, visur ir visame juos ignoruoti, nepripažinti ir nedalyvauti jų ritualuose, kuriuose jie veidmainiškai demonstruoja tautos vienybę, jų nepripažinimas lygus jų sukurtos sistemos ir taisyklių sunaikinimui.

 

       Valdžios nepripažinimas – vienas iš būdų siekti tikslo. Valdžia gali pašalinti vieną ar kitą žmogų, bet pašalinusi vis vien neprivers jų paklusti. Galima sunaikinti visus gyventojus, bet neįmanoma privesti juos paklusti valdžiai.

 

       Artėja savivaldybės rinkimai, po jų bus Seimo. Nustokime klausytis jų sukurtų uvertiūrų, ignoruokime partijas, išrinkime nepartinius, juk jų tarpe yra pakankamai įvairių sričių specialistų. Kurkite vietines bendruomenes ir kelkite bei remkime gerai pažįstamus iš savo tarpo, asmenis, žinančius jūsų bėdas, kandidatus, pasiryžusius atstovauti Jūsų interesams . Nepamirškite ir to, kad save vadinanti „elito“ hidra sugeba greitai adaptuotis ir kaip chameleonai keisti spalvas, jie jaučia savo baigtį ir bandys integruotis į įvairias NVO bei vietines bendroves, bandys patys jas iniciuoti, nepripažinkite jų, neįsileiskite, o atstumkite ir pasmerkite, pasielkite su jais taip, kaip jie elgėsi su jumis, saugokitės ir jiems nuolankiai tarnavusių bei tarnaujančių pakalikų, nes jie tęs „elito“ pradėtą tautos genocidą.

 

       Prisiminkite iš fizikos trečiąjį Niutono dėsnį – veiksmo ir atoveiksmio: jei vienas kūnas kokio nors dydžio jėga paveikia kitą kūną, tai tas kitas kūnas pirmąjį taip pat paveikia tokio pat dydžio priešingos krypties jėga. Kalbant paprastai, kiekvienas veiksmas sukelia atoveiksmį.

 

       Tegul pirmi mūšiai bus laimėti ne visur, o tik keliose savivaldybėse, bet tai bus didelio karo pirmų mūšių pergalės, kurių pavyzdžiu bus galima užkrėsti kitus.

 

       Kelias sunkus ir sudėtingas, reikalaujantis iš kiekvieno asmeninės aktyvios pozicijos, kol tos pozicijos nebus, niekas ir nesikeis. Bet kitos išeities nėra, tik tokiu būdu gali lydėti sėkmė, bet jei eilinį kartą patikėsime eiliniu gelbėtoju ar gelbėtojais, musų lauks visiška pražūtis.

 

       Ir tepadeda mums visiems Dievas susigražinti prarastą valstybę.

 

      NDJ

       2010 10 28