Nesenas visuotinis streikas Prancūzijoje sukėlė susidomėjimo bangą – kas gi vyksta „sočioje ir turtingoje“ Europoje? Kodėl gi tie, kurie, kaip tvirtina mūsų nacionalistai, priklauso „auksiniam milijardui“, taip ryžtingai kovoja prieš savo valdžios sprendimus? Kur Europoje gali kilti kiti pasipiktinimo židiniai? Ir ar tai nereiškia, kad kyla nauja krizės banga?
Europos Sąjungos šalyse vykdomas „griežto taupymo“ kursas. Tai visos Europos politika, nors įvairiose šalyse priimami nevienodi priemonių paketai. Tokios politikos tikslas – atpiginti darbo jėgą, o bendra pasekmė – gyvenimo lygio blogėjimas. Svarbi jau įvykdytų socialinių išlaidų ir samdomų darbininkų teisių bei garantijų mažinimo pasekmė yra vartojimo sumažėjimas. Tai, be abejo, gimdo natūralų protestą ir gali sukelti antrąją krizės bangą.
Vyriausybių vykdomo „taupymo“ kurso kietumas ir ryžtas neišvengiamai veda į protestus netgi tokiose „snaudžiančiose“ šalyse kaip Čekija ir Lenkija. Pasipiktinimo banga jau nusirito per Rumuniją. Darosi aišku, kad pasipriešinimo židiniais netrukus taps visos Europos Sąjungos šalys, nes vyriausybės atvirai provokuoja pasipriešinimo judėjimus. Pasipriešinimas augs nevienodai. Prancūzijoje, Vokietijoje, Belgijoje, Italijoje, Ispanijoje, Portugalijoje ir Graikijoje veikia stiprios profsąjungos, galinčios organizuoti masišką pasipriešinimą, o Rytų Europoje darbininkų judėjimas žymiai silpnesnis. Čia pasipriešinimas turi prasidėti nuo „nulio“.
Kuo visa tai baigsis? Vyriausybių siekiai po kiek laiko visiškai sužlugs, nors šiandien „taupymo“ vajus pačiame įkarštyje. Pirmiausia, ekonominės taupymo pasekmės bus itin negatyvios. Nacionalinės rinkos susitrauks, nes ir be valdžios priemonių žmonės priversti taupyti, o daugelis „turtingų Vakarų“ šeimų jau gyvena ant skurdo ribos. Graikijoje, kur europinis procesas prasidėjo pirmiausia, padėtis ekonomikoje tik pasunkėjo. Sparčiai auga neapmokėtų sąskaitų dydis, paspartėjo mažų įmonių (jų šalyje daugybė) žlugimo procesas. Analogiškos pasekmės laukia ir kitų Europos šalių. Natūralu, kad protestai darysis vis radikalesni ir masiškesni. Europos vartojimo rinkos (antros po JAV) susitraukimas pagreitins naują pasaulinės krizės fazę.
Vyriausybės neapsiriboja vien noru pakeisti darbo įstatymus ir padidinti pensinį amžių bei pensijai gauti reikalingą suminį stažą (Graikijoje jis dabar turi sudaryti 40 metų). Į „griežto taupymo“ priemonių planą įtraukiami netiesioginiai mokesčiai, visų pirma – plataus vartojimo prekėms. Biudžetas tiesiogiai didinamas karpant pensijas, įvairias pašalpas, susiaurinant nemokamai teikiamos medicininės pagalbos paslaugas, prailginant darbo savaitę.
Viskas, ką Europos Sąjunga ryžtingai įgyvendina, Rusijoje negali būti taikoma nesibijant žmonių veiksmų. Tačiau daug kas, ką ES valdžia siekia atimti iš Europos darbininkų, jau yra atimta iš rusų, ukrainiečių ar kazachų darbininkų. Vis dėlto krizė privers atsargesnes vyriausybes kartoti mažiau atsargių patirtį. Ar gali biudžetinio ir klasinio „taupymo“ (kapitalo naudai) pasekmės Rusijoje būti kitokios nei Vakarų Europoje? Greičiausiai jos bus dar pavojingesnės, turinčios sprogstamąją galią. Buvusios TSRS erdvėje protestų neorganizuotumas anaiptol nereiškia, kad jie bus mažiau radikalūs. Logiška, kad klasiniai susirėmimai Rusijoje ir kitose buvusiose TSRS respublikose įgaus politinių revoliucijų pobūdį.
Vakarų Europos valstybių vyriausybės neapdraustos nuo griūties. Segregacinio Europos šalių demokratizmo neužteks, kad būtų galima įgyvendinti iš principo naują ekonominę politiką. Neoliberalizmas netaps vėl efektyviai veikiančiu kapitalizmo modeliu. Europos rinkos susitrauks, darbininkai vėl taps beteisiai, kartu sugrįš ir arši klasinė neapykanta. Visa tai pagilins krizę senojoje Europoje, be to, sukels ir pasaulinės krizės paaštrėjimą.
Iš http://www.rabkor.ru/authored/10115.html vertė E.B.
2010 10 22
