„Ekspertai“ (šį žodį rašau kabutėse, nes ne visai suprantu, kaip šį pirmykščių laikų žynio titului prilygstantį vardą užsitarnavo juo besinaudojantys žmonės) sako, kad šešėlinė ekonomika mūsų šalyje apima trečdalį visos ekonomikos. Sunku tiksliai pasakyti, ką tai reiškia, nes tie šiuolaikiniai žyniai paprastai vengia detalizuoti apibendrintus skaičius.

  

O juk būtų įdomu. Sakysim, visoje ekonomikoje – trečdalis, o kiek tabako prekyboje – 50 ar 15 procentų?. O prekyboje dyzelinu, benzinu, degtine, knygomis, maistu... Įdomu, kokia šešėlinių pinigų dalis cirkuliuoja statybose, teisėtvarkoje, žiniasklaidoje, politikoje. Koks šešėlio dydis įvairiuose ekonomikos sektoriuose. Visa tai sunkai ištiriama, o ir tie tyrimai gali būti pavojingi tyrėjams. Netgi atlikus tyrimus, vargu ar jų rezultatus kas nors išdrįstų paskelbti. Medžiaga per daug degi.

 

Orientuotis, koks šešėlio dydis, galima pagal tai, kad šalies finansų ministrė – moteris šviesia galva – į kitų metų biudžetą pageidavo paimti iš jo gal vieną, o gal pusę milijardo mokesčių. Kyla klausimas – ar tai derybų objektas? Kitas klausimas – o kodėl ne visus? Tačiau tokie klausimai mūsų šalyje taip ir lieka retoriniai.

 

Kita vertus, bala nematė tų tyrimų, juo labiau kad mane domina, kaip tas šešėlis veikia visuomenėje. Čia vėlgi pasitaiko visokių žynių pamąstymų. Pavyzdžiui, vienas jų sako, kad „pusė šalies bedarbių dirba šešėlyje“. Jis, aišku, nežino, kokia dalis politikų „dirba šešėlyje“. Teisėtvarkos tyrėjai mano, kad nemaža (bent jau baudžiamąsias bylas kurpia), teismai sako, kad kur kas mažiau. O kiek „šešėlyje dirba“ teisėtvarkos pareigūnų, žurnalistų ir valdininkų?..  Deja, žyniai tyli. Belieka tik spėlioti arba tyrinėti patiems.

 

Sociologas gal ir būčiau įžvalgus, tik taškas, iš kurio aš žvalgausi, plačios perspektyvos neatveria. Dažniausiai matau tai, ką elitiniai „ekspertai“ paprastai vadina gyvenimo paraštėmis. Bet skųstis neturiu kuo. Tai, ką matau, man įdomu.

 

Apie tai, kaip gyvena mano kaimynai, sprendžiu iš to, ką randu gatvėje. Ši savaitė – turtinga: keturis kartus pasilenkęs, nuo žemės pakėliau dvidešimt keturis centus. Vadinasi, pas kažką atsirado atliekamų... Nesu tikras, bet man atrodo, kad baltus centus paprastai barsto vaikai. Jiems baltų pinigėlių taupyti nelabai apsimoka – jei kitą kartą tėvai ar seneliai vėl duos, tai duos „visą sumą“. Jei duoda retai (o rajonas, kuriame gyvenu, nėra turtingas), taupyt vėlgi nėra prasmės. Užtat ir randu centų ant tako, kuriuo vaikai vaikšto iš mokyklos. „Stambesnės“ sumos – rudi centai, – tai paprastai neatidžių suaugusių netektis, popieriniai pinigai – neblaivių nelaimės. Jos paprastai įvyksta gavus algas arba pensijas. Todėl ir sakau: pinigėliai ant tako – lyg kalendorius.

 

 

Ar tos dienos turtingos, gali pamatyti ir prekybcentryje prie kasos. Na bet tai jau ne šešėlis. Šešėlis atsiranda tada, kai žiniasklaidoje suskaičiuoji straipsnius, teigiančius, kad bedarbiai nenori dirbti, kad pusė biržoje registruotų bedarbių turi šešėlinį darbą. Tai šešėlio, siekiančio išnaudoti varguolius, atspindys. Neseniai atlikau nedidelį tyrimą – suskaičiavau piniginius interesus tų, kurie nori įtraukti bedarbį į rinką.

 

Ar bedarbiui samdomas darbas – vertybė?

 

Pasakysiu atvirai – atsibodo visokie teisuoliai, skelbiantys, kad bedarbiai yra baisūs tinginiai; atsibodo verslininkai, verkiantys, kad negali pasisamdyti darbščių darbuotojų; atsibodo biudžeto sergėtojai, aiškinantys, kad socialinės paramos sistema „gimdo bedarbius“. Tuščia įrodinėti, kad jie visi neteisūs. Tie žmonės argumentų niekada negirdi, bet paprastai yra pasiturintys. Todėl žiniasklaida noriai retransliuoja jų tariamus argumentus.

 

Aš gi pamėginsiu svarstyti iš kitos pusės. Ir paklausiu – o kodėl bedarbis turėtų džiaugtis jam siūlomu darbu? Tarkim, kodėl turėčiau džiaugtis aš – jau beveik metus kaip bedarbis?

 

Mano poreikiai nėra dideli. Kad pragyvenčiau taip, kaip gyvenu dabar, man reikia 400 litų per mėnesį. Suma apvali ir šiek tiek padidinta. Iškilus būtinybei, išgyvenčiau ir su 300 ar net 250 litų, bet tada turėčiau atsisakyti kai kurių brangių, bet nebūtinų malonumų. Taip, esu gal kiek nestandartinis – nevartoju alkoholio ir tabako. Jei būčiau priklausomas nuo tų medžiagų, mano poreikiai būtų 10-15 procentų didesni.

 

Šitokios išlaidos suskaičiuotos tam atvejui, kai aš nedirbu. Kas pasikeistų, jei imčiau dirbti? „Žalingas įprotis“ dirbti iškart padidintų mano išlaidas. Apie 70 litų tektų išleisti visuomeniniam transportui (dabar išsiverčiu be jo) ir sugaišti kasdien po valandą kelionėje. Na, turiu galimybę keliauti savo automobiliu. Bet tokios kelionės mano išlaidas padidintų 100-u litų per mėnesį (skaičiuoju grubiai, nes gana sudėtinga įvertinti įvairius amortizacijos kaštus). Be to, dar 30-50 Lt per mėnesį papildomai tektų išleisti rūbams, maistui ir kitiems socialiniams reikalams, susijusiems su darbu. Taigi mano poreikiai padidėtų iki 530-550 litų

 

Ką gaučiau mainais? Kelionėse sugaištą laiką jau minėjau. Ką dar įsigysiu ėmęs dirbti? Aštuonias valandas dažniausiai ne itin malonaus darbo. Bet namie aš turiu daugybę sau malonių užsiėmimų. O darbui atiduodamas penkiskart po aštuonias valandas per savaitę, nepatenkinsiu dalies savo socialinių ir kultūrinių poreikių.

 

Ką dar? Pareigą gerbti man darbą „davusius“ viršininkus. Žmogų gerbti nėra sunku, bet kai vienintelė jo dorybė ta, kad jis mane pasamdė ir dėl to leidžia sau mane visaip žeminti ir išnaudoti, tai dažnai tampa nepakeliama našta. 

 

Ėmęs dirbti, turėsiu mokėti mokesčius. Teks valstybei mokėti „dešimtinę“, todėl uždirbęs minimumą (800 Lt), kartu įgysiu laimę uždirbti valstybei ne mažiau kaip 150 litų. Netikėtai mano poreikis pinigams išaugs dar 30 procentų. Mano mėnesinės išlaidos padidės iki 680-700 litų.

 

Taigi jei parsisamdyčiau dirbti už minimumą, turėčiau apie šimtinę laisvų litų (800 – 700 = 100 Lt). Dalį jų išleisčiau brangesniems ir greičiau veikiantiems surogatams, kuriais kompensuočiau dėl laiko stokos nepatenkintus savo kultūrinius ir socialinius poreikius. Na, gal kokius 20-30 Lt pavyktų sutaupyti atostogoms. Žinoma, jei padidėjusio streso ir pablogėjusios gyvenimo kokybės nesugalvočiau kompensuoti tabaku ar alkoholiu. Tada pinigų neliktų niekam, o jei nuspręsčiau pasitaupyti – turėčiau dar labiau bloginti savo gyvenimo kokybę.

 

Bet tai dar ne visos pareigos, atsirandančios kartu su samdomu darbu. Kartu su darbdaviu įgytume pareigą uždirbti „Sodrai“ beveik trečdalį man mokamų pinigų (ne mažiau kaip 250 Lt). Na, reikia įskaičiuoti ir mano geradėjo darbdavio interesus. Sakysim, pigiausias darbininkas jam kainuoja 100 Lt per darbo dieną (alga, įrengimai, žaliavos, sandėliavimo ir produkcijos pardavimo kaštai – už 100 litų išeina tik labai pigus darbininkas). Tai štai, jei rentabilumas nesiekia 5 procentų – kažin ar vertės jį samdyti. Tai reikštų, kad per darbo dieną turiu jam papildomai uždirbti ne mažiau kaip 5 Lt. Taigi per dvidešimt darbo dienų (vieną mėnesį) susidaro dar 100 Lt.

 

Dabar galime viską suskaičiuoti. Norėdamas samdomu darbu užsidirbti 400 litų gyvenimui, kokį mėgstu ir kuris manęs nealina, turėčiau dar papildomai uždirbti:

 

100 Lt – visuomeninio transporto, drabužių ir maisto pramonei išlaikyti,

150 Lt – Lietuvos Respublikos biurokratų gerbūviui gerinti,

250 Lt – užtikrinti „Sodros“ sistemos funkcijas,

100 Lt – darbdavio naudai.

 

Kitaip tariant, norėdamas uždirbti 400 Lt sau, turiu uždirbti 600 Lt tiems, kurie labai suinteresuoti, kad aš dirbčiau. Tėvas tokiais atvejais man sakydavo: „Sūnau, tave jie kvailina“...

 

Nenoriu būti tipišku kvailiu, nors esu ne itin tipiškas bedarbis. Ir ne vien todėl, kad šiuo metu nevartoju alkoholio bei tabako. Esu netipiškas, nes jau turiu užsidirbęs sau namus ir (bent kol kas) nesu alkanas. Todėl skrandžio spazmai netrukdo ramiai skaičiuoti.

 

400 litų per mėnesį nėra labai dideli pinigai. Egzistuoja daugybė galimybių „atrasti“ juos grybaujant ar uogaujant, perskirstant turimas santaupas, gaunant dovanų ar atlygį už kokį nors nesamdomą darbelį...

 

Todėl ir sakau – atsipalaiduokit ponai! Jums labiau nei man reikia, kad aš dirbčiau. Visos jūsų agitacijos ir vaizdingi pasakojimai, kokie bedarbiai tingūs ir kaip jie nenori dirbti, pagrįsti vien jūsų noru, kad tas bedarbis jums uždirbtų bent 600 Lt. Visa kita – tik gražios pasakaitės!

 

Bus daugiau

2010 10 22