00striker-holds-a-cgt-uni-006      Demonstracijos, praeitą savaitę sudrebinusios Prancūziją, byloja, kad ši šalis šiek tiek skiriasi nuo Jungtinių Valstijų. Pavyzdžiui, ši nuotrauka parodo skirtumą tarp riaušių krepšinio ir futbolo šalyse – JAV ašarinių dujų kanistrą mes dažniau sviedžiame, o ne spiriame atgal į policiją.

 

       Bet svarbiau yra tai, kad milijonai prancūzų išėjo į gatves, rengė didžiules blokadas, streikus ir sabotavo darbą, kad apgintų sunkiai iškovotas teises į pensiją. (Kadangi žiniasklaidai tai dažnai nerūpi, reikia pažymėti, kad tik mažas procentas Prancūzijos demonstrantų užsiėmė turto gadinimu, o dar mažiau jų smurtavo – visi kiti protestavo taikiai). Prancūzų įniršis yra nukreiptas teigiama linkme – skirtingai nei Jungtinėse Valstijose, kur jis dažniausiai mobilizuojamas per rinkimus į valdžią, kuri padarys viską, kad apsunkintų dirbančiųjų ir viduriniosios klasės gyvenimą.

 

       {youtube}kK_tyEFwf0c{/youtube}

 

       Turiu prisipažinti, kad buvau šiek tiek sutrikdytas 2007-aisiais, kai ką tik Prancūzijos prezidentu išrinktas Nicolas Sarkozy rinkiminiuose šūkiuose reiškė idėją, kad Pracūzijos ekonomika turi tapti “efektyvesne” – kaip Amerikos. Iš tiesų, pasirinkti blogesnio laiko tokių niekų skleidimui jis negalėjo. Tuomet jau ruošėsi sprogti nekilnojamo turto burbulas, ne tik sukėlęs Didžiąją recesiją mūsų šalyje, bet ir nutempęs viso pasaulio ekonomiką į pelkę.

 

       Bet Sarkozy labai rėmė didžioji žiniasklaida, kuri tuo metu buvo susižavėjusi amerikietišku modeliu ir kūrė jo kampanijai naudingus mitus. Tarp šių mitų buvo ir toks: prancūziška socialinė apsauga ir išmokos užimtumui skatinti yra “nesuderinamos su globalia ekonomika”, ir darbdaviai sukurtų daugiau darbo vietų, jei jiems būtų lengviau atleisti darbuotojus arba turtingiesiems būtų apkarpyti mokesčiai.

 

       Sarkozy atsisakė labai nepopuliaraus turtingųjų mokesčių apkarpymo. Bet jis buvo žadėjęs viešajame sektoriuje neilginti pensinio amžiaus. Vėlgi, žiniasklaidoje dažniausiai pateikiama mintis, kad prancūzai mąsto nerealistiškai, kad jie turi susitaikyti su vykdomomis programomis, kaip ir visi kiti: gyvenimo trukmė ilgėja, todėl visi turime dirbti ilgiau. Kita vertus, ilgainiui didėja produktyvumas, BVP, todėl prancūzai gali rinktis praleisti daugiau laiko pensijoje.

 

       Paskutinį kartą pensinis amžius Prancūzijoje buvo nustatytas 1983-aisiais. Nuo tada BVP vienam žmogui pakilo 45%. Gyvenimo trukmė santykinai pakilo labai nedaug. Darbininkų santykis su pensininkais pakito nuo 4.4 1983-aisiais iki 3.5 2010-aisiais, bet nacionalinio pajamų augimo daugiau nei pakako tam, kad būtrų kompensuoti demografiniai pokyčiai, įskaitant ir gyvenimo trukmės pokyčius.

 

       Tokia situacija tęsis ir toliau: nacionalinio pajamų augimo per ateinančius 30 ar 40 metų daugiau nei pakaks tam, kad būtų apmokėti pensijų kaštai nekreipiant dėmesio į demokrafinius pasikeitimus, ir vistiek gyvenimo standartai tik kils. Ėjimas ir pensiją ir susimokėjimas už ją yra socialinis pasirinkimas.

 

       Jei prancūzai nori išeiti į pensiją būdami tokio amžiaus kaip dabar – prašom, yra daug būdų finansuoti būsimas pensijų išlaidas nedidinant pensinio amžiaus. Vienas tokių būdų, kurį remia Prsancūzijos kairieji(o tarptautiniame lygmenyje skelbiasi remiąs ir pats Sarkozy), yra finansinių transakcijų apmokestinimas. Toks “mokestis už spekuliacijas” galėtų garantuoti milijardus dolerių įplaukų – taip dabar jau yra Didžiojoje Britanijoje – o taip pat sudarytų kliūčių spekuliacijas finansais ir derivatyvais. Prancūzijos profsąjungos ir protestuotojai reikalauja, kad valdžia atkreiptų dėmesį į tokias progresyvesnes alternatyvas.

 

       Todėl atrodo visiškai protinga tikėtis, kad didėjant gyvenimo trukmei dirbantieji galės praleisti daugiau laiko ilsėdamiesi pensijoje. To ir tikisi Prancūzijos dirbantieji. Galbūt jie ir yra nesusipažinę su visa aritmetika, bet intuityviai supranta, kad, šaliai kasmet tampant turtingesne, neturėtų praleisti ilgesnio gyvenimo laiko dirbdami.

 

       Darbingumo amžiaus didėjimas yra labai regresyvus būdas spręsti socialines problemas, ir jis neigiamai paveiks dirbančiųjų gyvenimą. Skurdesnių darbininkų gyvenimo trukmė yra trumpesnė, jų pensinis amžius truks trumpiau. O turtingųjų tai, žinoma, nepalies – jų tapusių pensininkų pajamos nepriklausys nuo viešojo sektoriaus pensijų sistemos.

 

       Prancūzijoje išnaudojimo lygis yra žemesnis nei daugumoje Tarptautinės ekonominės kooperacijos ir plėtros organizacijos (OECD) šalių ir viena iš tik penkių šalių, kuriose nuo XX a. devintojo dešimtmečio vidurio iki XXI a. pirmojo dešimtmečio vidurio mažėjo nelygybė – ji tarp tų šalių užėmė pirmą vietą.

 

       Iki šiol Prancūzija priešinosi didžiajai daliai pertvarkų, kurių dėka dirbančiųjų padėtis regresuoja ir pradeda priminti senus laikus – tai ypač pasakytina apie mažas pajamas gaunančius asmenis aukštas pajamas gaunančiose šalyse. Europos valdantieji (Europos Komisija, Europos Centrinis Bankas ir Tarptautinis Valiutos Fondas) skatina tokias regresyvias permainas silpnesnėse Eurozonos ekonomikose (pavyzdžiui, Graikijoje, Ispanijoje ir Airijoje). Visos šios institucijos ir daugelis politikų bando pasinaudoti dabartinėmis ekonominėmis prpblemomis kaip pretekstu įgyvendinti dešiniąsias reformas.

 

       Apklausos rodo, kad Prancūzijos streikuotojus remia daugiau nei 70% gyventojų – jir nekreipia dėmesio nei į degalų trūkumą, nei į kitus dalykus. Prancūzus jau pykina nuo jų dešiniųjų valdžios – tai irgi prisideda prie kylančių protestų. Nepaisant rinkiminių Socialkistų partijos nesėkmių, Prancūzijoje kairieji stipresni nei daugelyje kitų šalių, jie sugeba ir nori organizuoti masinius protestus, stabdyti darbą ir rengti edukacines kampanijas.

 

       Tam tikra prasme prancūzai kaunasi dėl Europos ateities – ir tai geras pavyzdys kitiems. Galime tikėtis, kad kovoti prieš apkarpymus ar socialinės apsaugos sistemos ardymą pajėgsime ir čia, Jungtinėse Valstijose.

 

       Pagal Guardian parengė KP

       2010.10.22.