2008 metais atrodė akivaizdu, kad neliberalų ekonomikos modelis bankrutavo. Finansinis krachas ištiko Airiją, kuri dar keli mėnesiai iki tol buvo vadinama „keltų tigru“ ir pateikiama kaip dereguliavimo bei laisvos rinkos politikos pavyzdys. Islandijos, pačios liberaliausios iš Skandinavijos šalių, ekonominis stebuklas baigėsi banalia finansų piramidės griūtimi. Amerikiečių bankai, pasiekę finansinės sferos dereguliavimo viršūnę, bankrutavo (kitaip bei jų konkurentai iš Kanados, kuriems vyriausybė nesuteikė tokios rinkos „laisvės“).
Visgi jau 2008 rudenį tapo aišku, kad kairieji, konstatavę neoliberalizmo nesėkmę, pasirodė nepajėgūs pasiūlyti nors kiek aiškesnės socialinių ir ekonominių pertvarkymų programos, naujos ideologijos arba strategijos. O svarbiausia, jie neturėjo politinio įrankio, kad praktikoje realizuotų kokias nors permainas. Socialdemokratai senai perėjo į neoliberalų pozicijas. Todėl jie nieko nelaimėjo iš krizės, o priešingai, liko moraliai prislėgti. Radikalesni kairieji apsiribojo antikapitalistinių lozungų šūkaliojimu. Intelektualai ir ekspertai siūlė neaiškias rekomendacijas, nė nesusimąstydami, kas jas vykdys.
Trumpiau tariant, neoliberalizmo krachas tapo ir kairiųjų bankrotu, išryškinęs jų nepasirengimą spręsti visuomenei iškilusius klausimus. Savo ruožtu, alternatyvos stoka jau 2010-aisiais atvedė į neoliberalizmo „prisikėlimą“ tokiu agresyviu ir groteskišku pavidalu, kad jo fone net 1990-ųjų Rusijos reformos gali pasirodyti kaip nuosaikumo viršūnė.
Daugumos vyriausybių atsaku tapo stebėtinas neoliberalizmo ir Keyneso teorijų junginys, vienijantis blogiausias abiejų požiūrių puses. Milžiniškos dotacijos, išmokėtos verslui visame pasaulyje, nustūmė valstybes ant bankroto slenksčio. Siekiant atstatyti finansinę pusiausvyrą, teko imtis griežtų taupymo priemonių. Žinoma, dotacijos privačioms kompanijoms nebuvo sumažintos. Norint tęsti neefektyvaus verslo subsidijavimą, prireikė smarkiai sumažinti socialines išlaidas.
Taigi „natūrali rinkos atranka“ nevyksta. Krizė tęsiasi toliau. Kita vertus, negailestingai nurėžiama socialinė sfera, smogiama švietimui ir sveikatos apsaugai, mažinamos darbo vietos, o šakos, ankščiau remtos valstybinio reguliavimo, perduotos rinkos valiai kaip tik tuo metu, kai joms dėl krizės ypač reikia apsaugos bei paramos.
Neefektyvių įmonių rėmimas, suderintas su planingu visuomeninio sektoriaus griovimu, sukelia paklausos kritimą, 2009 metais lyg ir prasidėjęs Europos bei JAV ūkio atsigavimas sulėtėjo ir virto nauja krize. Airijoje, kur vyriausybė, spaudžiama tarptautinių bankų, griežto taupymo priemones įvedė ankščiau nei kaimyninės šalys, jau atsinaujino recesija, tas pats vyksta Graikijoje. Finansinio stabilizavimo planai nevykdomi. Vyriausybės, sumažinusios savo išlaidas, nustebusios pamato, kad biudžeto pajamos ima mažėti dar greičiau. Biudžeto deficitas vietoj to, kad imtų mažėti, padidėja. Nelieka nieko kito, kaip tęsti karpymą, nors dėl to rinka dar labiau susitraukia ir pajamos vėl mažėja... Pasidaro būtina vėl priimti išlaidų mažinimo programą.
Toks spaudimas socialinei sferai ne tik pablogina dirbančiųjų padėtį, bet ir virsta šiuolaikinės civilizacijos pagrindų griūtimi. Visuomeninio sektoriaus finansavimo mažinimas įgauna tokį siaubingą mastą, kad sąžiningiau būtų jį likviduoti. Pavyzdžiui, greitosios pagalbos tarnyboms užtenka pinigų vairuotojų algoms, bet nelieka jų benzinui. Arba priešingai, užtenka benzinui, bet tenka atleisti vairuotojus. Sistema ima irti. Netekęs finansinio „kraujo“, socialinis organizmas pasmerktas merdėti.
Europietiška socialinė valstybė pergyveno tris neoliberalizmo dešimtmečius. Sistema po truputį prarado vientisumą, silpnėjo ryšiai tarp jos elementų, dėl to ji iš tikro darėsi mažiau efektyvi ir brangesnė. Ir visgi socialinė valstybė kažkaip išgyveno. Šį kartą neoliberalai ruošiasi paskutiniam lemiamam mūšiui ir nori ją sugriauti iki pamatų.
Tuo metu masinis judėjimas prieš neoliberalizmą Vakarų Europoje stiprėja kiekvieną dieną. Bendra Europos demonstracija, vykusi Briuselyje rugsėjo 29 dieną, parodė, kad profsąjungos yra pakankamai geros formos, kad įkibtų į atlapus vyriausybėms visame žemyne. Streikai nusirito per Ispaniją, Prancūziją, Graikiją ir kitas šalis. Rengiami masiniai profsąjungų protestai ir Britanijoje. Į masinius protestus kviečia ne tik radikalių organizacijų lyderiai, bet ir tie, kurie visada buvo laikomi nuosaikiais.
Kairiųjų jėgų bankrotas ir beprotystė, apėmusi dešiniuosius, palieka padėtį praktiškai be išeities. Ir nenuostabu, kad Vakarų Europoje profsąjungos, net pačios nuosaikiausios, staiga tapo jėga, paskui kuria pasiruošę sekti žmonės, praradę bet kokią kitą paramą. O patys profsąjungų lyderiai netikėtai pajuto masinę paramą, kurios neturėjo jau kelis dešimtmečius. Ta jėga ir pasitikėjimas pasireiškia ne tik pasirengimu vesti žmones į gatves ir organizuoti streikus.
Britanijoje tredjunionistai aršioje kovoje su partiniu aparatu susigražino leiboristų partijos kontrolę, į lyderius pastatydami savo žmogų – Edą Milibandą, kurį žurnalistai tuoj pat pavadino „raudonuoju Edu“. Ta pravardė, žinoma, neteisinga. Edo Milibando programa labiau nei nuosaiki. Tačiau kaip ten bebūtų, partinių rinkimų rezultatai išprovokavo tikrą isteriją spaudoje. Kai leiboristų lyderis pasakė, kad reikia patikrinti planuojamo socialinių išlaidų mažinimo pagrįstumą, žurnalistai tai vadino „beprotybe“, o kai Milibandas užsiminė, kad nenorėtų leisti sunaikinti nemokamą mediciną, jo žodžius palaikė grėsme pačios Britanijos egzistavimui. Aš neperdedu. Skaitydamas tų dienų Londono spaudą, galvojau pakliuvęs į psichiatrinę ligoninę.
Tokia isteriška reakcija į minimalų sveiko proto pasireiškimą geriausiai atspindi Vakarų Europos elito neadekvatumą, aiškiai praradusio ryšį su realybe. Bet katastrofa, į kurią Europą stumia jos išprotėję lyderiai, nebūtinai turi virsti revoliuciniu pakilimu. Krizė gali baigtis ir fašizmo pasikartojimu, beje, galimybių įvykiams pasisukti šia linkme daugiau nei pakanka. Juk kairieji toliau daro viską kas įmanoma, kad įtikintų visuomenę savo nenaudingumu ir bailumu. Jie paniškai bijo pasirodyti per daug radikalūs ir supykdyti liberalią spaudą.
Kai viename forume užsiminiau, kad krizės sąlygomis nereikia bijoti valiutos nuvertinimo ir nesivaržyti kalbėti apie protekcionizmą, jeigu kitomis priemonėmis negalima apginti dirbančiųjų socialinių iškovojimų, daugelis dalyvių tiesiog supanikavo. Vien tik garsiai ištarto žodžio „devalvavimas“ arba „protekcionizmas“ pakako sukelti jiems siaubą. Kai nuskambėjo žodis „nacionalizacija“, tai efektas buvo toks, lyg į salę būtų įžengęs pats šėtonas, lydimas velniūkščių svitos.
Nenuostabu, kad dirbantieji tokioje situacijoje renkasi eiti paskui profsąjungų biurokratus, o ne paskui intelektualus. Biurokratai bent jau supranta, kad žodžius turi sekti darbai.
Iš http://www.rabkor.ru/authored/9804.html vertė Evaldas Balčiūnas