Viešoje erdvėje dažnai tenka
girdėti pagraudenimus dėl dvigubų politinių standartų, kurie neva vyrauja
dabartinėje tarptautinėje ar Lietuvos nacionalinėje politikoje. Deja, „dvigubi
standartai“ – tai esminis ir natūralus politikos bruožas socialinėje-klasinėje
visuomenėje. Jis išplaukia iš pačios politikos prigimties.
Politika – tai tam tikros socialinės grupės intereso atstovavimas, bet demokratijos sąlygomis jis (interesas) turi ir gali būti pateikiamas kaip visos visuomenės interesas. Tik taip įvairios partijos gali įtikinti rinkėjus kuo gausiau balsuoti už jų programas. Todėl vienoje situacija tenka kalbėti ir veikti vienaip, kitoje – kitaip. Tai objektyvus kapitalistinės politikos prieštaravimas. Ir tai elitiniuose užkulisiuose visuotinai pripažinta politinių žaidimų taisyklė.
Taigi užfiksuokime esminį dalyką, kuris savaime „išplaukia“ iš realios politikos dvilypumo: rinkimuose visada neišvengiamai vyrauja demagogija ir vadinamasis populizmas įvairiomis formomis, subtilesnėmis ir primityvesnėmis. Paprasčiau kalbant, „demokratiniai rinkimai“ – tai visada manipuliacija viešąja nuomone ir žmogaus sąmonės bei pasąmonės valdymas.
Rinkimai – pagrindinis politinių manipuliacijų objektas. Kita vertus, tai manipuliacinio „ledkalnio“ viršūnė. Rinkiminės kampanijos metu mobilizuojami visi monipuliaciniai partijų resursai tam, kad užsitikrinti savo politikos palaikymą kuo platesnėje visuomenėje. Tuo pačiu rinkimai parodo ir manipuliacinių technologijų efektyvumą bei suteikia galimybę jų tolesniam tobulinimui.
Šia prasme dabartinė demokratija jau senai tapo, kaip prognozavo dar Platonas, savotiška „tironijos forma“, arba, kaip teigė F. Engelsas, „veidmainiškumo įsikūnijimu“. Nuo antikos laikų pasikeitė ir paties termino „demokratija“ interpretacija bei turinys. Dabartinis liberaliosios demokratijos modelis – tai visiška priešingybė klasikinei demokratijai. Aristotelis traktavo demokratiją ne tik kaip liaudies bei daugumos valdžią, bet būtent kaip „neturtingosios liaudies daugumos“ valdžią. (Žr. Aristotelis. „Politika“ . – Vilnius, Pradai, 1997).
Dabartinė gi demokratija, tai realiai ne daugumos, o mažumos, ne liaudies, o elito, ne neturtingųjų, o turtuolių valdžia. Kapitalistinė valstybė pagal savo demokratinį turinį – tai plutokratinė oligarchija. Plutokratija – tai, kaip žinia, turtingųjų valdžia, o oligarchija – mažumos valdžia.
Taigi per „demokratinių rinkimų“ mechanizmą į valdžią visada ateina turtuolių klasės atstovai, kurie užsitikrina šalyje savo dvasinę bei informacinę hegemoniją ir pajungia visus valstybinės valdžios instrumentus savo socialiniams interesams apginti.
Žinoma „turtingumo“ ir „skurdo“ sąvokos turi istorinį pobūdį. Jų turinys ir ribos skiriasi priklausomai nuo konkrečios šalies bei epochos. Šiandien įvairiose publikacijose superturtingais laikomi žmonės, kurių turtas siekia 1 mln. ir daugiau nacionalinės JAV valiutos vertės. Pasaulyje dabar gyvena 10 mln. žmonių, kurie turi daugiau kaip milijoną dolerių laisvų pinigų, Turtingiausi mūsų planetos žmonės gyvena Jungtinėse Valstijose, Japonijoje ir Vokietijoje, jie sudaro net 55 proc. viso pasaulio milijonierių. Iškalbingas faktas ir tas, kad 2010 m. pasaulyje milijonierių vėl yra tiek, kiek ir 2007 metais, kai dar nebuvo prasidėjusi krizė, o kai kur jų net padaugėjo. Mūsų Seime daugiau nei 40 milijonierių. Jie yra faktiškai visų parlamente esančių partijų nariai: ir dešiniųjų, ir centristinių, ir kairiųjų.
Deja, kiekvienoje valstybėje turtuoliai sudaro žymią šalies gyventojų mažumą Milijonieriai renkami į valdžią todėl, kad jie „geriausi“. Geriausi tarp turtingųjų. Visuomenėje, kur viską lemia turtas ir pinigai, demokratiniuose rinkimuose visada laimi „geriausieji“ turčiai. Ne veltui sakoma: jeigu tu toks protingas, kodėl tu toks skurdžius. Taip atsitinka pirmiausia todėl, kad nevienodos būna finansinės ir tuo pačiu politinės startinės ir kitos kandidatų pozicijos.
Kita vertus, rinkimai tik iš turtuolių pasiūlytų kandidatų (visiems kitiems „demokratinių rinkimų“ įstatymai numato įvairiausius cenzus, tame tarpe ir finansinius) – tai nėra laisvi rinkimai. Iš išorės ribota laisvė yra nelaisvė. Visa tai nulemia atitinkamą rezultatą.
Tam kad šis rinkiminis mechanizmas veiktų nepriekaištingai, reikia 2 dalykų: išpopuliarinti terminus „demokratija“ ir „rinkimai“ naudingai sau juos interpretuojant bei nuolat manipuliuoti visuomeninėmis nuotaikomis per perkamą žiniasklaidą.
Šioje vietoje galima suformuluoti erezišką mintį: ar parlamentinis valdymas ir tikra politinė demokratija nėra visiškai priešingi dalykai? Žinoma, vardan šventos ramybės šiuolaikinių kapitalistinių valstybių parlamentai visada būna „praskiesti“ įvairaus plauko nesisteminėmis asmenybėmis ir partijėlėmis. Bet iš esmės parlamentas – tai profesionalių politikų valdžia, kurie dėl savo socialinės padėties yra oligarchinio valdymo šerdis.
Tikroji demokratija (liaudies demokratija) – tai neturtingų žmonių, neturinčių stambios privačios nuosavybės, valdžia. Antikiniais laikais liaudies atstovai į valdžios organus nebuvo renkami, jie buvo skiriami burtų keliu. Tokiu būdu patekę į valdžią liaudies tribūnai turėjo pirmiausia atstovauti savo socialinio sluoksnio interesus. Į rinkimus antikos žmonės žiūrėjo gana įtariai. Tik tuose valdžios postuose, kur buvo reikalingos specializuotos žinios, rinkimai buvo laikomi sąlyginai nepavojinga procedūra. Visais kitais atvejais senovės graikams labiau prie širdies buvo tiesioginės, o ne atstovaujamos demokratijos formos. Kaip sakė jau minėtas Aristotelis, rinkimai –tai aristokratinis, o ne demokratinis reiškinys.
Pagrindinisįvairių sisteminių politologų argumentas prieš „liaudies demokratiją“ yra toks: dabartinė valstybė – tai ne gana paprastai organizuota antikos valstybė-miestas (polis), tai be galo sudėtinga sistema ir tam, kad būtų galima ją valdyti, reikalingi politikai-profesionalai ir aibė įvairiausių patarėjų, padėjėjų bei specialistų.
Bet niekas ir neneigia, kad šiuolaikinėje visuomenėje yra nemažai specializuotų funkcijų, susijusių, pavyzdžiui, su gynybiniais reikalais arba su sveikatos priežiūros, gamybos, sporto bei kitomis „ekspertinėmis“ sritimis. Bet politika – tai ne ekspertų darbas, nors kai kurie Vakarų politologai apie dabartinę demokratiją kalba būtent kaip apie „ekspertų demokratiją“. Jau dabar mūsuose vienas ir tas pats politikas kažkodėl gali vadovauti paeiliui ir teisingumo, ir vidaus reikalų, ir sveikatos apsaugos ministerijoms.
Politika – tai liaudies interesas ir politiniai sprendimai, kurie tiesiogiai paliečia įvairių socialinių grupių egzistenciją. Priimti sprendimus vadovaujantis savo grupės interesais gali ne tik „profesionalas“, bet ir patyrusi bei tinkamai apmokyta „virėja“.
Tokiu būdu klasikinė demokratija ir dabartiniai „demokratiniai rinkimai“ turi tik terminologinį tęstinumą, bet dabartinė „rinkiminė demokratija“ įtvirtina visuomenėje ne „demoso“, o oligarchijos valdžią. Dabartinė demokratija – tai tobuliausia klasinio viešpatavimo forma žmonijos istorijoje. Joje daugumai žmonių tik kartą per 4-5 metus leidžiama tiesiogiai dalyvauti valstybės valdyme, „pasirenkant“ geriausius iš pinigingo elito jau paskirtų kandidatų. Politinis aktyvumas suvokiamas tik kaip elektoralinis aktyvumas. Visą kitą laikotarpį žmonės faktiškai niekaip nedalyvauja jų pačių gyvenimo vadyboje. Pagal visus klasikinius net ir dabartinės demokratijos kriterijus (valdžios organų formavimas ir sudėtis, rinkimuose dalyvaujančių žmonių aktyvumas, rinkimų politinių rezultatų adekvatumas žmonių lūkesčiams) nesunkiai galima padaryti išvadą, kad per 20 nepriklausomybės metų lietuviškoji demokratinė sistema smarkiai degradavo. Dabartinę demokratinę sistemą net galima pavadinti žmonių „nedalyvavimo demokratija“.
Teoriškai galima numatyti bent dalinio tokios sistemos įveikimo kelius:
– Įstatymiškai apriboti pinigų bei turto įtaką rinkimų kampanijų eigai, panaikinant rinkiminius užstatus bei skiriant kiekvienai rinkimuose dalyvaujančiai struktūrai iš valstybės biudžeto vienodą pinigų sumą, taip sudarant joms lygias reklamines galimybes.
– Decentralizuoti valdžią ir vietiniuose valdžios organuose daugiau naudoti ne rinkimų sistemą, o tiesioginį įvairių socialinių grupių ir jų socialinių-ekonominių interesų atstovavimą bei gynimą.
– Visoje politikos sistemoje diegti tiesioginės demokratijos formas, panaudojant tam šiuolaikinių technologijų galimybes bei palengvinant „referendumų iš apačios“ pravedimo sąlygas.
– Įstatymiškai įteisinti įvairių „liaudies“ atstovybių (priežiūros komisijų) veiklą, kurios galėtų kontroliuoti valstybinių institucijų darbą bei reikalui esant perimti jų atskiras funkcijas arba deleguoti savo daugiau patyrusius atstovus į specializuotas valstybines pareigas.
– Įsteigti „liaudies universitetų“ sistemą, kurioje visi norintys galėtų gauti pradines žinias iš valstybinio valdymo bei vadybos srities.
Baigiant šią straipsnio dalį, galima teigti: rinkimai nėra joks vienintelis, tikrai „demokratinis“ politinio gyvenimo variklis. Įvairiausiose demokratijos sistemose rinkimai atlieka skirtingą vaidmenį. Vienuose jie suabsoliutinami, kituose turi tik pagalbinę funkciją. Liaudies demokratijos sistemoje rinkimai turėtų atlikti ne pagrindinę, o tik pagalbinę funkciją.
Dabartinėje sistemoje realų individualaus gyvenimo autoritarizmą, kai viską sprendžia bosas, šefas, viršininkas, bandoma kompensuoti formaliomis neva demokratinėmis procedūromis. Bet demokratijos esmė – ne procedūros, o turinys.
Fronte.lt, 2010 09 27
