Sutinku su daugeliu kritinių išpuolių prieš tuos, kurie save vadina kultūriniais marksistais. Sakoma, kad kairieji kultūriniai marksistai palaiko mažumas, o dešinieji konservatoriai – daugumą. Sakoma, kad pirmieji palaiko homoseksualus, o antrieji – tvirtą šeimą. Tačiau nepaisant to, ir vieni ir kiti yra tokie patys..., nesakysiu kas.
Ši mano nuomonė grįsta faktu, kad abi srovės visiškai nesusijusios su politika. Jei imama kalbėti „Mes remiame tvirtą šeimą“ arba „Mes giname homoseksualų teises“, vadinasi, iš anksto stengiamasi atsisakyti politikos. Čia ir visa esmė.
Ir kultūriniai konservatoriai, ir kultūriniai kairieji sąmoningai pasitraukia į depolitizuotą pseudopolitikos sferą ir stengiasi mus įvelti į diskursinės kovos aklavietę, iš kurios nėra jokios išeities. Visi jie atsisako spręsti realias problemas ir stoti į realią kovą. Jie atsisako dalyvauti politikoje. Mažumų ar daugumų problemomis galima užsiiminėti kad ir iki pasaulio pabaigos, niekas nuo to nepasikeis.
2000 metais britų marksistas Perry Andersonas surengė perversmą naujosios kairės žurnale „New Left Revue“ – tapo redaktoriumi, taip sakant, pasiskelbė imperatoriumi, „išvalė“ redakciją, pakeitė dizainą ir ėmė spausdinti savo vedamuosius, kuriuose buvo pasakyti labai svarbūs dalykai. Šių straipsnių esmė tokia: a) kairysis projektas pralaimėjo; b) kapitalizmas nenugalimas; c) kairioji politika dabartinėmis sąlygomis neturi jokios prasmės.
„O ką gi daryti?“, – klausia Andersonas. Ir atsako: „Kadangi mes vis tiek kairieji, tai nereiktų atsisakyti savo praeities. Išeitis – kultūros kritika. Gyvenkime kapitalizmo rėmuose, vadovaukimės tos sistemos taisyklėmis ir logika, tačiau kad skirtumės nuo kitų, pabrėžkime tam tikras savo kultūrines ypatybes, pavyzdžiui, imkime ginti mažumas ir priešinkimės tiems, kurie gina daugumą. Taigi naujosios kairės (NK) logika tokia: mes ne prieš egzistuojančią sistemą, mes už ją, tačiau nuo kitų ją palaikančių truputį skiriamės.“
Mano nuomone, nuo to momento žurnalą reikėjo pervadinti kitaip. Redakcijai parašiau laišką, kad atsisakau jį prenumeruoti, tą patį padarė ir daugybė kitų skaitytojų.
Šiuo metu naujosios kairės (NK) publika atstovauja vieną ar kitą dešiniųjų stovyklos kryptį. Visa naujoji kairė atstovauja buržuazijai, nesvarbu, kaip pasivadintų – liberalais, liberalkonservatoriais ar konservatyviais liberalais. Subtilūs skirtumai ir įvairūs kultūriniai niuansai tarp įvairių NK srovių neturi jokios reikšmės.
Tie žmonės, kuriems klijuojama kultūrinių marksistų etiketė, palaikė Amerikos politiką Afganistane ir įtraukė Vakarų Europą į karą šioje šalyje. Kultūriniai kairieji Afganistano konflikte suvaidino daug didesnį vaidmenį nei dešinieji. Jie taip pat įtakojo, kad jų šalys būtų įtrauktos į karą Irake, tiesa, čia jiems nepasisekė, nes pasipriešino viešoji nuomonė.
Kaip tik jie vykdo neoliberalią Europos Sąjungos Mastrichto programą. Tai labai tiksliai vykdoma ekonominė totalinio konsensuso politika. Jos rėmuose nėra dėl ko ginčytis, ten viskas aišku.
Jei manome, kad politika yra rimtas dalykas, tada į ekonominės bei socialinės politikos klausimus reiktų žiūrėti labai rimtai ir mesti velniop kultūrinius blizgučius. Šiuo klausimu man netgi labiau simpatiški tradicionalistai ir konservatoriai, nes jie tiesiog mažiau meluoja. Aišku, meluoja jie totaliai, tačiau vadinamųjų kairiųjų melas peržengia visas fantazijos ribas. Melas tapo kultūrinių kairiųjų identiteto dalimi. Daugelį šitų žmonių aš pažįstų asmeniškai ir žinau, jog jie žino, kad nuolat meluoja. Štai kodėl konservatorius man mažiau šlykštus už apsimelavusį postmarksistą.
Apskritojo stalo diskusija „Keista marksizmo mirtis“. Maskva, „Rusų instituto“ klubas, 2009 m. gegužės 15 d.
Vertė dp, 2010 10 08
