Mums vis bandoma įteigti, jog politika yra ne vieno žmogaus užsiėmimas. Politika – tai žmonių, o ne žmogaus veiklos sfera. Politika – tai visuomenės gyvenimo organizavimas ir reguliavimas. Kurią politinę formą bepaimtume – socializmą, komunizmą, monarchiją, demokratiją, oligarchiją – visur yra valdomasis objektas, kuris suponuoja, jog turi būti ir reguliacijos mechanizmai.

Trumpai tariant, politikoje visada yra reguliuojantys ir reguliuojami. Politikais vadinami reguliuojantys ar kokią nors įtaką kitiems darantys asmenys. Asmens, kuris žiūri televizorių, augina morkas arba dirba šaltkalviu, politiku nevadiname, nes jis nei pavieniams asmenims, nei socialinėms grupėms jokios sąmoningos įtakos nedaro, t.y. nevykdo jokio politinio veiksmo.

Taip suprantant politiką, anarchizmas atsiduria klausimų kryžkelėje. Ar anarchija vis dar gali būti laikoma politine sistema, politine pasaulėžiūra, filosofija? Čia anarchija skyla į dvi dalis. Lėkštasis anarchizmas, žinoma, gali būti priskirtas prie politikos. Tokie anarchistai rengia pasipriešinimo esamai valdžiai (ar jos reiškiniams) akcijas. Juos išvysime ir prie seimo, ir spaudoje ar televizijoje, gatvėse ar internete „besibylinėjančius“ su kitaminčiais ir įrodinėjančius savų pažiūrų teisingumą bei kitaminčių pažiūrų neteisingumą. Jie kovoja prieš sistemą, jie bando į sistemą įkišti savo trigrašį, savo nuomonę. Taigi jie daro įtaką (jeigu pasiseka). Vadinasi, vykdo politiką.

Gilusis anarchizmas neina prie seimo ir neprotestuoja. Jis nerengia akcijų, nepasirašinėja peticijų, neprieštarauja valdžiai ir apskritai su ja nediskutuoja. Gilusis anarchizmas apskritai nepripažįsta valdžios, tad nėra su kuo ir diskutuoti, į ką kreiptis, kieno prašyti, iš ko reikalauti. Gilusis anarchistas tiki, jog visuomeninis gyvenimas įmanomas be valdžios. Ne tik tiki, bet ir daro.

Ką visa tai reiškia? Tai reiškia, kad jis gyvena taip, tarytum valdžios nebūtų. Pavyzdžiui, valdžia renka įvairiausius mokesčius. Gilusis anarchistas ignoruoja valstybę ir jokių mokesčių nemoka. Pakėlus tam tikrus socialinius mokesčius, lėkštasis anarchistas eis prie seimo ir piketuos, giliajam gi nesvarbu, kiek pakelti mokesčiai, jis jų vis tiek nemoka.

Kaip suprasti tokią poziciją? Ar tai yra politika? Juk toks „politikas“ nesikalba su politiniais oponentais, jis nepripažįsta jokių politinių oponentų, jis jų neturi, nemato. Jis gyvena savo gyvenimą, auginasi sau maistą, rūpinasi savo buitimi ir būtimi, galbūt kuria šeimą, stato namą, galbūt klajoja po pasaulį... Kuo jis skiriasi nuo kitų piliečių, kurie nevykdo jokios politinės veiklos? Ir kodėl jį turėtume vadinti politiku, jei jis nevykdo teksto pradžioje aprašytos
veiklos, jeigu nedaro įtakos kitiems žmonėms?

Todėl, kad gilusis anarchistas turi politinę poziciją. Jis turi poziciją, politinį nusistatymą kaip elgtis su kitais žmonėmis ar žmonių grupėmis. Tik įprasti politikai savo poziciją visada bando
perteikti kitiems žmonėms, o anarchisto pozicija jokiu būdu neleidžia kištis į kitų žmonių gyvenimą ir primetinėti jiems savos pozicijos. Anarchistas negali paimti valdžios ir primesti kitiems anarchizmo kaip privalomos politinės sistemos. Tokia ir yra jo pozicija – nesikišti,
kai politiko pozicija yra kištis, įtakoti ir „perteikti“ savąją poziciją.

Jeigu anarchistas vis dėlto bandytų įtakoti, primesti savo nuomonę ar įsikišti į kito žmogaus ar žmonių grupės veiklą ją organizuodamas ar reguliuodamas, tai jis atsidurtų valdančiojo
pozicijoje, t.y. pats taptų valdžia, ko iš esmės pagal savo pasaulėžiūrą stengiasi išvengti. Tačiau ir antipolitika tokio anarchisto veiksmų nepavadinsi. Vis gi tai yra politika. Sąmoninga politika. Vieno žmogaus, vieno individo vykdoma politika. Ji niekaip „neįsipaišo“ į teksto pradžioje pateiktą ir mums bandomą primesti politikos apibrėžimą, bet iš esmės tai yra kuo tikriausia politika.

Kai manęs klausia „Kodėl tu neini į politiką, nebalsuoji, nestoji į partiją, neini į protesto akcijas?“, aš atsakau: „Aš jau dalyvauju politikoje. Tik vykdau savo politinę valią ne iš viršaus (kaip tai daro valdžia), ne iš šono (kaip tai daro mafija ir lobistinės grupės), ir ne iš apačios (kaip tai daro nevyriausybinės organizacijos ir paprastų piliečių sambūriai), o iš esmės – gyvendamas savo gyvenimą ir sąmoningai įtvirtindamas savo gyvenimo būdą kaip galimą, teisėtą ir
labiausiai man priimtiną“.

Sėju morkas, burokėlius ir vadinu tai politika, nes tai darau sąmoningai keisdamas esamą politinę santvarką į kitokią – anarchistinę. Juk jei aš ir dar didelė žmonių grupė darys panašiai
kaip aš, tai visos kitos politinės sistemos žlugs netekusios savo reguliuojamojo objekto. Be vergų jos yra niekas. Laisvi, nepriklausomi žmonės yra pats didžiausias pavojus visoms politinėms sistemoms.

Laimis Žmuida

2010 10 04