Griežtėjantys apribojimai bedarbiams greitai nepaliks net pasirinkimo tarp varganos pašalpos ir sunkaus, nepastovaus ir minimaliai mokamo darbo.
Raganų medžioklė, pradėta prieš bedarbius, ir ištisa (galbūt sąmoningai ir neplanuota) kampanija, dar labiau bloginant jų įvaizdį visuomenėje, kurioje be darbo jau beveik kas penktas, maskuoja nesaugumą ir pažeidžiamumą, įsitvirtinančius gausėjančiame bedarbių ir tokiais tapti rizikuojančių žmonių būryje. Deja, tokia politika sumaniai remiasi tam tikromis naiviomis prielaidomis, kurios plinta ir kitose Europos Sąjungos (ES) šalyse.
Žinoma, negalima nurašyti visų politikų ir projektų, kurių buvo griebtasi, galvojant, ką daryti augant bedarbių skaičiui ir mąžtant biudžeto teikiamoms galimybėms. Pavyzdžiui, Darbo biržos bedarbių patikrinimas ir pakartotinis suregistravimas, tikėtina, yra veiksminga priemonė siekiant, kad išmokomis nebūtų piktnaudžiaujama. Tačiau ne visos priemonės yra susijusios su pačių institucijų veiklos veiksmingumu. Pavyzdžiui, kai kurios savivaldybės (tarp jų – ir Kauno) sumąstė priversti bedarbius atidirbti už pašalpas, taip paversdamos juos viešojo sektoriaus darbuotojais, kuriems už tai nesikaupia darbo patirtis. Priešingai, išsilavinę bedarbiai gali pasijusti nubausti viešiesiems darbams, o ne integruojami į darbo rinką, kai yra siunčiami rinkti šiukšlių.
Negana to, prabilta apie įstatymo pakeitimą, leidžiantį nutraukti bedarbio pašalpos mokėjimą tiems, kurie turi žemės ūkio paskirties žemės. Baudos už dirvonuojančią žemę griežtės, pašalpas praradę bedarbiai turės mokėti žemės mokestį, o pagyvėjimo rinkoje galės laukti geriausiu atveju 2012–aisiais, kai galbūt bus leista žemę parduoti užsieniečiams. Žadama siaurinti ir registruotų bedarbių galimybes atsisakyti siūlomo darbo, jei šis neatitinka jų kvalifikacijos ar siūlomas itin mažas atlyginimas. Žiniasklaida skrupulingai transliuoja, kiek Lietuvoje laisvų darbo vietų ir kaip bedarbių „neįmanoma prisiprašyti“ dirbti. Palaikomas visame pasaulyje paplitęs stereotipas, kad bedarbiai yra tinginiai, kurie verčiau gyvens iš pašalpų, negu imsis darbo ir patys bris iš skurdo. Platinti tokį įsivaizdavimą patogu – jis padeda vyriausybėms pagrįsti savo sprendimus.
Kažkur viso to fone nuolat suokiama apie darbo santykių liberalizavimą ir vadinamąją lankstisaugą (angl. flexicurity; teisės portalas Infolex.lt šį į ES strategijas įsiskverbusį terminą apibrėžia taip: „Tokia socialinė sistema, kuri pasižymi trimis savybėmis: darbo rinkos lankstumu, socialine apsauga bei aktyvia darbo rinkos politika, kurioje bedarbis turi atitinkamas teises ir pareigas.“) Dangstantis pagalba pridususiam verslui, mažinami darbdavių įsipareigojimai savo darbuotojams ir pagal skandinavišką pavyzdį stengiamasi sukurti tokią teisinę bazę, kad darbuotoją būtų lengva įdarbinti ir lengva atleisti.
Skandinaviškasis modelis remiasi darbdaviui palankiu darbo santykių reguliavimu ir dosnia valstybės parama bedarbiams. Šis principas yra labai patrauklus ir Lietuvoje laikomas siekiamybe – jis esą užtikrintų ir verslo gyvybingumą, ir bedarbių apsaugą nuo skurdo. Laisvosios rinkos šalininkų argumentus už lankstisaugą galime nesunkiai nuspėti. Tačiau per ES politikas ir paviršinę skandinaviško modelio sėkmę jis baigia užliūliuoti ir labiau socialdemokratiškų pažiūrų žmones. Pastariesiems šio modelio įsigalėjimas būtų Pyro pergalė – kažkodėl vengiama įvardyti ne vien tam tikras jam būtinas prielaidas (pavyzdžiui, skandinaviško tipo perskirstymą per mokesčius), bet ir jo keliamus pavojus. Visų pirma lankstisauga privatizuoja naudą ir nacionalizuoja nuostolius. Atsakomybė už darbuotojų pajamų stabilumą ir kvalifikacijos tęstinumą nuo darbdavių (kurie Lietuvoje, pripažinkime, tikrai dažnai linkę piktnaudžiauti panika ir menku darbuotojų gynimu) perkeliama viešajam sektoriui. Antra, šis modelis sudaro puikias sąlygas vešėti vadinamajai darbo prekarizacijai (nepastovumui, nesaugumui), nepadeda spręsti ilgalaikio nedarbo problemų ir skatina priklausomybę nuo pašalpų.
Iš kur ta priklausomybė, juk įsidarbinti turėtų būti lengviau? Tai savaime nieko nereiškia. Lankstisauga sudaro sąlygas kurti daug nepastovių, menkai apsaugotų darbo vietų. Bedarbiai „viliojami“ darbais sunkiomis ir kenksmingomis sąlygomis, už minimalų atlyginimą, be jokių garantijų, kad darbą tebeturės po trijų mėnesių bandomojo laikotarpio. Individualiu lygmeniu tai rodo, kad už keliomis dešimtimis litų pašalpą viršijančią pinigų sumą asmuo praleis dieną darbe, patirs stresą, prastai maitinsis, grįš namo pavargęs (–usi), skirs mažiau dėmesio šeimai, jei ją turi, o pajamų skirtumą praris išlaidos transportui, maistui (pvz., teks pietauti Vilniaus centre), galbūt padidės išlaidos sveikatai. Be to, jei po trijų mėnesių darbdavys nuspręs atsikratyti darbuotojo ir šis vėl taps bedarbiu, Darbo biržos stažas jau bus su pertrūkiais, o nepertraukiamas bedarbio stažas reikalingas, pavyzdžiui, gauti teisei anksčiau išeiti į pensiją (krizės sąlygomis tai gali būti paskutinis šiaudas itin pažeidžiamai bedarbių grupei – priešpensinio amžiaus bedarbiams). Be to, pakartotinai registruotis Darbo biržoje – tai vėl rinkti popierius, brautis per biurokratijos raizgynus, susidurti su įtarumu ir pažeminimu. Argi ne akivaizdu, kad tokiu atveju daug saugiau vegetuoti iš pašalpos? Makrolygmeniu tai reiškia faktą, dėl kurio laisvarinkininkai kilnoja antakius: bedarbiai „nenori“ dirbti.
Lietuvos institucijos, nesudurdamos galo su galu (nenuostabu, perskirstymas Lietuvoje mažas), tai puikiai supranta. Todėl kaip įmanydamos stengiasi mažinti „nusipelniusių“ bedarbių skaičių, skurdui ir/arba nestabiliam darbui pasmerkdamos vis daugiau darbingo amžiaus žmonių. Vienintelė galima teigiama šio proceso išdava – galbūt jis paskatins tokioje padėtyje atsidūrusius darbuotojus ir bedarbius pagaliau solidarizuotis ir reikalauti savo teisių – pirmiausia iš darbdavių, paskui iš valstybės.
2010 09 24
