„Tikrai, kad ir kokia „savarankiška“ Lietuva apsimestų, jos karinis dalyvavimas nebuvo reikšmingas nei karui Irake, nei tuo labiau Afganistane. Dalyvavimas yra daugiau simbolinis, rodantis, jog vis dėlto mes esame Vakarų dalis ir, kiek galime, remiame bendrus Vakarų – ne tik JAV – tikslus.“ Tokią savo nuomonę apie Lietuvos užsienio politiką yra išdėstęs Valentinas Mitė.
Kas iš tiesų atidžiai skaito, tiems tokie žodžiai turėtų kelti šiurpą. Ką reiškia „kiek galime, remiame bendrus Vakarų – ne tik JAV – tikslus“? Tokiu atveju, jeigu JAV – ir visų Vakarų – tikslas yra užkariauti vadinamųjų trečiųjų šalių gamtinius išteklius bei rinkas priemonėmis, kurios be ypatingų skrupulų galėtų būti apibūdintos kaip tarptautiniai nusikaltimai, tai ir Lietuva turėtų prie to prisijungti nekeldama jokių klausimų, nes, suprask, ji irgi yra „bendro“ Vakarų pasaulio dalis?
Arba jeigu tų pačių Vakarų tikslas – palaikyti pasaulyje status quo, kai milijonai žmonių skursta ir badauja, o tie patys Vakarai gyvena prabangų gyvenimą bei lobsta iš ekonomiškai silpnesnių kraštų? Tai ir mes, lietuviai, turime turėti tokį patį tikslą, kad ir koks jis nekilnus būtų, nes esam neva „vakariečiai“ ir turim prisidėti prie bandos?
Štai tokių asmenų kaip V. Mitė dėka, ko gero, ir atsirado sąvoka „politinė prostitutė“. Taigi galima drąsiai atsakyti Vladimirui Laučiui – būtent tokiems „politologams“ kaip Mitė ir buvo skirti prezidentės Grybauskaitės (net jeigu tai ir tebuvo bergždžia retorika) žodžiai, jog „Lietuva nebus nei Jungtinių Valstijų, nei Rusijos užsienio politikos vykdytoja“.
Šis rašinys yra atsakymas eiliniam V. Laučiaus dezinformacijos srautui, išdėstytam jo straipsnyje „Kremliaus žvaigždė ant Gediminaičių stulpų“. Ironiška, kad šiame straipsnyje cituojamas būtent tas pats Mitė: „Taigi prezidentė apibendrino savo naujosios politikos vaisius Politikos, kurią būtų galima pavadinti „JAV – lauk, Rusija – pirmyn į Lietuvą“. Bet juk jeigu kažką varai lauk, reiškia tai – šiuo atveju JAV – jau yra pas tave! Ar tik autorius, pavartodamas šią citatą, neprisigavo pats savęs?
Laučius rašo, jog „garsiai ir piktai paskalambijęs apie CŽV kalėjimus, bet jų nė kvapo neradęs, oficialusis Vilnius pratrūko naujomis įdomybėmis“, bei klausia, kas gi buvo tuo pasiekta. Visų pirma, reikėtų priminti, kad „Lietuvos Seimas patvirtino Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto (NSGK) išvadas, jog mūsų šalyje buvo įrengtos patalpos slaptam CŽV kalėjimui, o amerikiečių orlaiviai skraidė į mūsų šalį“. Dabar keliami klausimai tik dėl to, ar tose patalpose buvo laikomi kaliniai, ar ne. Tad įdomu – kokioje realybėje gyvena V. Laučius?
Net jeigu iš tiesų nebuvo kalintas nė vienas asmuo, tai nekeičia aplinkybių – Lietuva buvo pasiruošusi įgyvendinti bet kokį, kad ir patį kvailiausią ir bjauriausią JAV užmojį. Tad negi galima stebėtis vis didėjančiu (jeigu taip iš tiesų yra) visuomenės nepasitenkinimu JAV bei Lietuvos tarptautine politika? Ir visai nereikia kažkokių Kremliaus pastangų skleisti tokią psichologinę atmosferą. Afganistano, Irako, Irano, bei daugelio kitų šalių masinė antiamerikietiška „euforija“ gal irgi yra Maskvos šnipų veiksmų pasekmė? Akivaizdu, kad autorius, sąmoningai ar ne, vis dar gyvena Šaltojo karo laikotarpiu.
O visgi pasaulis keičiasi, ir geopolitinė padėtis – kartu su juo. Gaila, kad ne visi nori tai suprasti. Tik taip galima paaiškinti V. Laučiaus frazę „Lietuvai, pasirodo, yra lygiai taip pat nepakeliui su ta valstybe, kurios politinė pirmtakė prieš 70 metų mus okupavo, kaip ir su ta, kuri okupacijos nepripažino ir rėmė Lietuvos laisvės siekius.“ Tik absoliučiai užstrigę praeityje žmonės gali manyti, kad dabartinis Maskvos rėžimas yra lygiai toks pats, kaip ir prieš 40 ar daugiau metų, o JAV užsienio prioritetai taip pat yra išlikę nepakitę nuo Šaltojo karo metų.
Rusija tapo pilnateise kapitalistinio neoliberalaus pasaulio klubo nare. Jei Kremlius ką nors ir planuoja okupuoti, tai naudingiausia jam būtų mokytis iš JAV. Ekonomiškai pavergta beveik visa Pietų Amerika, o atsiradus režimams, kurie turi truputį savigarbos ir nepasiduoda papirkinėjimams (ironiška, tačiau korupcijai pats atspariausias rėžimas buvo tas pats Talibanas) – juos tenka apkaltinti terorizmo rėmimu bei žmogaus teisių pažeidimais. Argi kankinimams skirti kalėjimai, kuriuose asmuo gali atsidurti vien tik dėl arabiškos kilmės bei musulmoniško vardo, nėra spjūvis į žmogaus teisių apsaugą?
Reiktų priminti, kad tas pats Vašingtonas, kai jam buvo naudinga, yra rėmęs ir Osamą bin Ladeną per sovietų invaziją į Afganistaną, ir tą patį Sadamą Huseiną per Irako karą su Iranu. Ir visa nesvarbu, kad didžiausia JAV ginklų dalis buvo suteikta labiausiai moterų neapkenčiančių Afganistano islamistų grupuotei, vadovaujamai Gulbuddino Hekmatyaro, o Sadamas turėjo ir cheminių ginklų, ir nuolat pažeidinėjo žmonių teises.
Labai panaši situacija yra ir su Iranu. Po 1953-ųjų perversmo, kada buvo nuverstas demokratiškai į valdžią išrinktas režimas, JAV ir Britanijai pastačius parankų diktatorių, buvo remiamos tos pačios vystymosi strategijos, prieš kurias Vašingtonas dabar yra labai priešiškai nusiteikęs.
Tad labai naivu manyti, kad JAV visada buvo ir bus Lietuvos „draugas“. Daugeliui aišku, kad JAV vaikosi vien tik savanaudiškų interesų, todėl Lietuva bus svarbi tik tol, kol jos politika atitiks Vašingtono interesus.
Pabaigai norėtųsi panagrinėti Laučiaus samprotavimus apie galimą Lietuvos užsienio politikos vagą. Jis sako: „Prezidentė pabrėžia, kad Lietuva nebus nei JAV, nei Rusijos užsienio politikos vykdytoja. O kaip dėl Vokietijos ir Prancūzijos? Gal Lietuva ketina tapti jų politikos vykdytoja?“ Kyla klausimas – o kodėl reikia apskritai tapti kieno nors užsienio politikos vykdytoja? Kodėl Lietuva negali tapti tikrai NEPRIKLAUSOMA? Be jokių NATO ar CŽV kalėjimų?
Č. Iškauskas atkreipia dėmesį, kad Rusija pati svarsto stoti NATO organizaciją. Tačiau nei V. Laučiui, nei V. Mitei tai konteksto nekeičia – Maskva vis tiek kelia didžiausią grėsmę Lietuvai. „Tai su kuo tuomet mes kariausime?“, – ironiškai klausia Č. Iškauskas. Atsakymas atrodo ne toks jau sudėtingas. Kariausime su tuo, su kuo lieps JAV, – juk turime „įsipareigojimų“ tarptautinėje arenoje, o ir „spardyti sau į kepenis“ neverta, kaip teigia Laučius.
Tačiau tiesa yra ta, kad labiausiai spardytis tenka mūsų tautiečiams (ir ne tik), kurie dabar „užtikrina Lietuvos nacionalinį saugumą“ Afganistane. O dar tikresnė tiesa ta, kad mes tiesiog esame sąjungininkai, kurie oficialiai palaiko teroristinę ir imperialistinę JAV politiką. Kol Vašingtonas galvoja, kad šis planetos rutulys priklauso jiems, kai kurie Lietuvos politikos veikėjai yra mielai pasirengę priimti tokią tvarką ir jaukiai „nuomuotis“ Lietuvos teritoriją. Reikia tik nekritikuoti „šeimininkų“ politikos ir nerodyti jiems „špygų“.
