„Ypatingos romų problemos“ nėra, neverta kalbėti ir apie jų „ypatingą puolimą“. Kad ir kaip Sarkozy partijos UMP manipuliacijų specialistai ir tariama opozicija (kairieji, liberalūs humanistai) norėtų mus priversti tuo patikėti, reikalo esmė – „skaldyk ir valdyk“. 

       Romai kaltinami tuo, kad būtent šios tautos daromų nusikaltimų pagausėjo 250%. Statistika kasdien keičiasi, ir tų nusikaltimų tik daugėja, bet netgi jei ji nemeluoja, pažvelkime – kokios to priežastys?

       Pirmiausiai, jei žmonės iš Rumunijos (ir Bulgarijos) neturi “skaidrių” pragyvenimo šaltinių, po 3 mėnesių Prancūzijoje jie praranda bet kokią socialinę paramą. Kitoms EU šalims tai netaikoma, jiems suteikiamos tokios pačios teisės, kaip prancūzams. Kad romai būtų priimti į darbą, jų darbdaviai turi sumokėti 900 eurų Prancūzijos Imigracijos tarnybai už  carte de séjours (ji atitinka žaliąją kortą Amerikoje) – kitoms šalims tai netaikoma. Jei jie gauna darbą (o tai yra nepaprastai sunku – kai kur Prancūzijoje nedarbas siekia 23%), dėl krizės jie visada atleidžiami pirmieji. Be to, dabar (prieš porą mėnesių) dauguma bankų nusprendė uždrausti atsidaryti banko sąskaitas tiems rumunams, kurie nėra užsiregistravę savo namuose savo vardu (pavyzdžiui, dalinasi pastoge su draugais). Tam, kad įsigytų butą, jie turi turėti banko sąskaitą… Nesunku pastebėti, koks prakeikimas laukia atvykėlių – o juk jie turėjo geresnio gyvenimo iliuziją. Tuo tarpu Prancūzijos kapitalistų klasė supirkinėja geriausias žemes Rumunijoje, ypač Juodosios jūros pakrantėje…

       Taigi, nesunku atspėti, kodėl romai yra priversti vogti daugiau nei įprasta.

       Buvęs socialistas, dabar – Sarkozy kabineto imigracijos ministras, nori prastumti įstatymą, leidžiantį išvaryti iš šalies romus ir bulgarus, kaltinamus “agresyviu išmaldos prašymu”. Iš tiesų, romai priekabiauja prie žmonių nepalyginamai rečiau negu tie žmonės, kuriuos jų korporacijos ir pinigų trūkumas verčia kitus statyti į kampą darant įkyrias nuomonių apklausas ir brukant tų kompanijų gaminamą šlamštą. Bet, žinoma, policijai bus duota žalia šviesa kabinėtis prie prašančiųjų padėti.

       Liberalios ir kairiosios organizacijos bei pilietinė visuomenė yra neįgalios kovoti už romų teises. Savo brošiūrose tokios organizacijos rašo: “Mes, skirtingos profsąjungų ir politinės organizacijos, brangindamos fundamentalius sekuliarios, demokratinės ir socialiai teisingos Respublikos principus, primename, kad pirmasis konstitucijos straipsnis užtikrina visų piliečių lygybę prieš įstatymą, neskirstant jų pagal kilmę, rasę ir religiją”. Todėl mes kreipiamės į visus piliečius, kviesdami juos viešai demonstruoti savo priešiškumą tokioms stigmatizacijos ir diskriminacijos strategijoms bei “karo” logikai ir kartu išreikšti savo tikėjimą laisve, lygybe ir brolybe – tai mūsų gerovės garantas.” Jie mano, kad galima sukurti judėjimą, kuris mums leistų užmiršti, kad realybė yra visiškai nelaisva, joje nėra ne lygybės, nei brolybės. Daugumai žmonių, priverstų parduoti savo gyvenimus tam, kad išliktų, kasdieninė patirtis byloja būtent apie karą, kurį prieš juos kovoja kapitalistinio pasaulio organizatoriai. Valdžia baiminasi, kad Sarkozy politika gali baigtis visuotiniu sprogimu – panašiai kaip 68-aisiais. Gali atsitikti ir taip, tik šį sykį kovotojai apsieis be kairiųjų partijų ir profsąjungų, manipuliuojančių savo nariais ir juos išduodančių.

       Yra daug prieštaravimų, kuriuos būtina spręsti norint organizuoti judėjimą. Tarp romų esama tų, kurie dirba ir leidžia į mokyklą vaikus ir paniekinamai žiūri į kitus čigonus, kurie prašo išmaldos (o to reikia jų vaikams). Klajokliai Bordo mieste sykį pasipriešino riaušių policijai nešini Prancūzijos vėliava. Yra tokių romų, kurie savininko leidimu gyvena privačiuose butuose ir mano, kad jie saugūs. Bet įstatymas neleidžia bet kur pasistatyti automobilio, ir tokiu atveju iš jų mašinos gali būti atimtos – jei netinkamos padangos, jei mašina neapdrausta ir t.t.

       Kai kurie žmonės mano, kad jei nėra nei romai, nei klajokliai, jiems nieko neatsitiks. (Prisiminkime nacių laikus: “Jie atėjo komunistų, bet aš nebuvau komunistas, todėl nieko nesakiau…) Bet yra sans papiers (nelegalūs imigrantai), benamiai, vieniši tėvai, nevietiniai prancūzai, bedarbiai ir visi, kuriems gresia nedarbas, dirbantieji negarantuotą darbą – visiems jiems, daugumai Prancūzijos gyventojų, gresia represijos, ir jie turi vienytis ne kaip “piliečiai”, bet kaip proletarai, tie, kuriems lieka tik revoliucija.

       Demonstracijos nepakaks. Per lengva reikšti tik moralistinį požiūrį, būti tik minioje. Netgi jei į gatves išeis milijonai, niekas nepasikeis, jei nieko neįvyks. Mums reikia keisti visą susvetimėjusią aplinką, paversti stadionus, prekybos centrus, teatrus ir stotis pokalbių centrais. Tai galėtų tapti dvasinių permainų pradžia, bukinančio gyvenimo, kurį jie mums primetė, atmetimu.

       Romai, bedarbiai, benamiai, nelegalūs migrantai, pensininkai, dirbantys vergai – mes visi esame nesaugūs klajokliai šiame supuvusiame pasaulyje – ir mes nenusileisime neteisybėms.

       “Šiandien turime bijoti ne kaukšinčių čebatų, bet tylinčių šlepečių”.

       Pagal libcom.org parengė ir vertė Kasparas Pocius

       2010.09.10.