XXI amžius yra didžioji egoizmo, susvetimėjimo ir individualizmo epocha. Epocha, kai visos problemos yra tavo reikalas. Kai žodis „solidarumas“ skamba kaip kvailos pretenzijos į tai, kas neegzistuoja. Kai absoliučiai visa žiniasklaida ir kultūra ugdo „sėkmės kulto“ ideologiją, kuri teigia: jeigu nesugebi gyventi gerai, esi nevykėlis.

Todėl labai nustebau perskaitęs puikų Vytauto Liutkaus straipsnį „Kairieji šiandien, arba Ką galėtų pasiūlyti socialistai?“, kuriame labai idealistiškai bandomas įrodyti socializmo pranašumas prieš kapitalizmą (ta proga ir pavadinimą savo rašiniui pavogiau iš minėto straipsnio).

Autorius teisingai pastebi, kad socializmas tam tikromis istorinėmis aplinkybėmis išgelbėjo žmones nuo bado, kad socializmas jokiu būdu nėra prorusiškumas ir kad tie, kas pasisako už kapitalizmą, slapčia viliasi turintys mėlyno kraujo.

Teisingos pastabos, protingos įžvalgos. Bet pasigedau išvadų. Tai, kad šiandienos pasaulyje akivaizdžiai dominuoja dešinieji, rinkos ekonomika ir laukinis idiotizmas, toli gražu nėra paprastų (o tai reiškia – nuskriaustų) žmonių nuopelnas.

Net jeigu, kaip sako straipsnio autorius, kiekvienas vargšas ir viliasi, kad jam pasiseks, jis vargu ar yra didelis esamos padėties gerbėjas. Paprasti žmonės, kokių yra didžioji dauguma, balsuoja ne už dešiniuosius ar kairiuosius – jie balsuoja už žiniasklaidos sukurtą mitą, už simpatiškai atrodantį politinės pasakos herojų, galų gale – iš inercijos ir daug negalvodami.

Kita vertus, tik Vakaruose galima kalbėti apie politiką kaip apie tam tikro pasirinkimo reikalą. Čia, Antrajame pasaulyje, mes seniai nieko nesirenkam. Iš ko reikėjo rinktis pastaruosiuose prezidento rinkimuose? O Seimo? Teoriškai buvo galima balsuoti už socialdemokratus. Praktiškai situacija nelabai skirtųsi.

Politika visais laikais buvo išrinktųjų užsiėmimas, o laukinio kapitalizmo sąlygomis ji tapo paprasčiausiu turtingųjų žaidimu. Štai čia ir yra didžiausia problema: bet kokios valstybės valdymas priklauso tiems, kas turi pinigų. Kitaip sakant – tiems, kam į visus paprastus ir prastus žmones tiesiog nusišvilpt.

Įdomu kokių įstatymų sulauktume, jei mūsų vyriausybę ir Seimą sudarytų buvę prekybos centrų darbuotojai? Gal jie įvestų įstatymą, kad kiekviena milijardinį kapitalą valdanti įmonė negalėtų mokėti jokiam savo darbuotojui mažesnį nei penkių tūkstančių litų mėnesinį atlyginimą? Arba minimalias pajamas gaunančios jaunoms šeimoms suteiktų visas įmanomas privilegijas? Jos gali būti pačios įvairiausios. Sakysite, taip mes bankrutuotume? Ne, taip mes artėtume bent prie teorinės lygybės.

Pagalvokime logiškai: kas yra pinigai? Pinigai – tai žmonių darbas. Kiekvienas kapitalistas, turintis milijonus banko sąskaitoje, susikrovė savo pelną ne iš kur nors kitur, bet iš paprastų žmonių darbo. Paprasčiau tariant, išnaudodamas paprastus žmones. Štai kodėl nė vieno iš jų ir negerbiu. Visuomenėje dažniausiai sklando mitas, kad pinigai uždirbami turint protingą galvą. Tiesa ta, kad pinigai uždirbami ne turint protingą galvą, o visiškai neturint širdies.

Kiekvienas oligarcho litas, kurį jis turi, yra mažas prakaito lašelis, išlietas jo darbuotojo. Tai pati žiauriausia kapitalizmo tiesa. Nėra jokių pinigų „iš oro“.

Teoriškai galima sugalvoti įvairiausių būdų, kaip pažaboti žmonių išnaudojimą, kaip užtikrinti kiekvieno žmogaus gerovę ir panašiai. Paskutinio savo pranešimo metu B. Obama pasinaudojo puikiu politiniu triuku: pažadėjo užtikrinti gerovę viduriniajai klasei. Neabejoju, kad amerikiečiai pasijuto taip, lyg būtų gavę Dievo malonę. Nors tiesa ta, kad šis veikėjas tik pažadėjo trupinius, kurie nereikalingi tiems, kas valgo tortą.

Tikroji problema, kalbant apie bet kokias visuomenės ideologijas, yra ne ta, kad jos blogai veikia ir neatspindi vienų ar kitų visuomenės sluoksnių interesų, bet ta, kad jos sukuria galimybę vykdyti mažos žmonių grupės politiką. Kitaip sakant, valdžia, sutelkta kelių žmonių rankose, a priori yra išnaudotoja. Žinoma, galima pasvajoti, kad valdžią atidavus proletariatui, staiga išnyks išnaudojimas, bet aš manau kitaip, ir tai įrodo istoriniai pavyzdžiai: kad ir kas gauna valdžią, galiausiai ima rūpintis tik savo interesais.

Ir nors mes dar sunkiai įsivaizduojame, kaip įmanoma gyventi be valdžios (juk nuo mažens esame prie jos pratinami ir mokomi, kad reikia klausyti: mokytojų, dėstytojų, vyresnių, protingesnių, daugiau pasiekusių ir t.t.), visgi vienintelė teisinga valdžia būtų tokia, kuri išvis nebūtų sutelkta į jokio žmogaus rankas. Kaip tada gyventi, išgyventi ir susitarti – jau kitas klausimas. Jeigu išgyveno ir susitarė pirmykštės žmonių bandos, labai protingiems XXI amžiaus gyventojams tai neturėtų būti didelė problema.

Būtent tokia santvarka garantuotų, kad jokia žmonių grupė negalėtų išnaudoti kitų. Utopija? Galbūt. Bet jeigu ir utopija, tai tik todėl, kad, kaip pastebėjo Vytautas Liutkus, kiekvienas tikisi gerovės sau ir visiškai nesirūpina kitais.

Kiekvienas kapitalizmo mylėtojas yra tikrų tikriausias egoistas. Na, bet kadangi ir egoizmas šiais laikais yra garbinamas, kaip gebėjimas mėgautis gyvenimu, turbūt nieko jau neįžeisiu tokia etikete. Tad pasakysiu kitaip: kiekvienas kapitalizmo mylėtojas yra nevykėlis, kuris bijo, kad kitas žmogus gali būti laimingesnis už jį. Iš tiesų, didžiuotis ir girtis savo laime, kaip tai daro visos žvaigždės ir visi kiti kvailiai, dabar tapo bene madingiausiu užsiėmimu po parsidavinėjimo.

Ši baimė, kaip ir visi kiti kompleksai, skatina konkurenciją ir norą bet kuriuo atveju būti geresniu už kitus. Žmonės, kurie iš tiesų neturi kuo išsiskirti, kurių protai yra buki ir niekam tikę, kurių gyvenimai yra nuobodūs ir kvaili, kurių nevaldo jokios aukštesnės idėjos ir kilnūs siekiai, yra didžiausi kapitalizmo fanai, nes jis suteikia galimybę būti pranašesniais. Bent jau vienoj srity! Būtent todėl, kad žmonės aklai įtikėjo paviršiniu pranašumu, pasaulyje nepopuliarus nei socializmas, nei kairieji.

Kas tai? Aš pasakyčiau paprastai: tai idėjų krizė. Kairiųjų nesugebėjimas parodyti, kad vieną kartą gyvenamas gyvenimas nėra vertas būti nugyventas kapitalo kaupimui, kad bendražmogiški santykiai yra svarbiau už visus pinigus ir bet kokius pasiekimus, kad galų gale – mylėti kitus žmones reiškia džiaugtis jų laime, kad tik džiaugdamasis kito laime gali būti laimingas pats. Būtent tai leidžia pasaulyje karaliauti dešiniųjų ideologijai ir jų kvailam fetišistiniam egzistencializmui.

Bet nereikia nusiminti. Kapitalizmas, kad ir ką sakytų visi jo teoretikai, jau yra pasmerktas vien dėl to, kad sukūrė ne žmones, o robotus. Kad žmonių santykius pavertė ne emocijų cirkuliacija, o materialiniais mainais, kad suprekino žmonių gyvenimą ir nesuteikė jokios laimės.

Žinau, kad kiekvienas daug pinigų ar titulų turintis žmogus norėtų paprieštarauti ir pasakyti, kad pinigai ir titulai neturi nieko bendra su jo asmeninėmis savybėmis, kad tai netrukdo jam ir toliau puikiai sutarti su žmonėmis. Žinau tai. Esu jau ne kartą girdėjęs. Bet nepatikėjau. Vargšai yra tie žmonės, kurie visą gyvenimą nugyveno siekdami kažkokio profaniško išskirtinumo, o senatvėje vograuja, kaip myli kitus žmones. Nejuokinkit.

Visiškai sutinku su V. Liutkumi: „Būtent širdžių užkariavimas yra didžiausias kairiųjų iššūkis XXI amžiuje“, t.y. kairieji turėtų parodyti, kodėl svarbiau yra žmogus, o ne kapitalas.

Ir jeigu jums atrodo, kad tai visai nesvarbu, kad tai problemos, kurios jūsų neliečia, kad kiti žmonės turi patys pasirūpinti savimi, kad nesidalinsite su niekuo savo uždarbiu ir t.t., na ką gi, tada, atrodo, kairieji tikrai turi daug darbo, kad atkerėtų individualizmo ir tariamos laimės iliuzijomis užmigdytus žmones.